Geriausios 2019 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Kasmet sudarinėdamas geriausių per metus perskaitytų knygų reitingą patiriu tam tikrą visų metų derliaus konservavimą į stiklainius pojūtį. Iš vienos pusės – viskas labai įdomu, kaip protas įvertins visą tą perskaitytą literatūros kalną, o iš kitos – kiek neramu, nes ne visada galiu nuspręsti, kuri knyga iš tikrųjų yra pati geriausia, kadangi skirtingais metų periodais atrodo vis kitaip. Mano sudaryto topo nevertėtų suabsoliutinti, ypač, kai bandau suskirstyti knygas pagal vertę. Galiausiai pasilieka tik vienintelis kriterijus – pagal paliktą emocinį poveikį, kiti kriterijai tuo metu turi mažesnės įtakos – vertimas, pasakojimo technika, perteiktos daugiaplanės ir daugiabriaunės literatūros kūrinio prasmės.

Turiu kaip visada įspėti, kad mano literatūros sąrašas yra individualus, tai nėra vien tik knygos, kurios buvo išleistos per paskutiniuosius metus, joje rasite visko: ir vaikų, ir paauglių, ir rimtosios, ir populiariosios literatūros aptarimų ir nuorodų į recenzijas. Pernai dariau įvairių kategorijų topus, kadangi buvo perskaityta daugėliau kitokio pobūdžio knygų, šiemet apsiribosiu top 10 grožinės verstinių knygų ir top 5 – lietuvių autorių.

2019 metų perskaitytų knygų statistika:

Iš viso perskaityta: 47 knygos

Verstinės literatūros: 36 knygos

Lietuvių autorių: 11 knygų

Poezijos: 2 knygos

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Šiemet didžiausią įspūdį padarė keletas naujai atrastų autorių ir kiek netikėtai dėl Booker ir Nobelio premijų išryškėjusi gyvastinga, įdomi ir moderni lenkų literatūra. Būtent kitais metais esu numatęs pratęsti Olgos Tokarczuk ir Wieslawo Myšliwskio knygų skaitymus (jų dar neskaitytos knygos jau laukia pas mane lentynoje). Iš tikrųjų lenkų literatūra – nuostabi, kad net ėmiau dairytis, ką dar galėčiau perskaityti, ko nesu skaitęs ir pirmu numeriu visi man rekomenduoja Witold Gombrowicz literatūrą, tačiau viską, ką paimu į rankas, būna arba dienoraščiai, arba panašu į dokumentinę prozą, kol kas nesu tikras, ar toji literatūra mane domina. Tačiau lenkų literatūros atsiradimas mano akiratyje yra vienas ryškiausių literatūrinių metų įvykių.

Prie to išskirčiau britų rašytoją Graham Swift – iki tol man nežinomas autorius sugebėjo sukelti kone žvėrišką isteriją su „Motinų sekmadieniu“, kad netrukus griebiau jo „Vandenų žemę“. Tai net ne rašytojas, o literatūrinio orgazmo gamintojas! Apžvelgsiu keliasi sakiniais kiekvieną knygą, kuri yra mano sudarytame tope. Paspaudę ant nuorodų, galite atsidaryti mano puslapio recenzijas.

1. Wiesław Myśliwski „Akiratis“. Knyga, kuri, bent man, nurovė stogą. Kad ir kokia ji dvelktų kaimo kultūra, tuo Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijos provincijoje, šioji knyga tapo metų atradimu. Neįtikėtinai geras Vyturio Jaručio vertimas, autoriaus įtaiga pasakoti kasdienius dalykus tokia įdomia pasakojimo technika, kad net šunelio paveikslas tampa šimtąkart įsimintinesnis už daugelį šiuolaikinės literatūros sukurtų veikėjų. Tirštas pasakojimas, nuostabiai išmintingas stilius, bet už viso to – atsiverianti gyvenimiškoji filosofija. Šedevras!

2. Graham Swift „Vandenų žemė“. Knyga, kurią iškart užvertęs pavadinau atsidūsėjimu. Žinoma, kad šedevras. Beveik Lietuvoje nepastebėta. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ją išleido 2009 metais, o perskaičiau tik šiemet... Sunku apsakyti, kokia išminties tonacija G. Swiftas perteikia pelkių nusėstus laukus ir ten nuo seno gyvenančią giminę, jų likimus; kokia literatūrine jėga išgauna mistiką beveik nemistifikuodamas. Buvau sužavėtas ir vertimu, ir pasakojimo maniera. Lenkiu galvą.

3. Olga Tokarczuk „Bėgūnai“. Daugelio skaitytojų neabejotinai metų knyga. Tą skaitytojai ir išrinko 15min.lt portale. Belieka sutikti, kad knyga ambicingai išplėtota, aprėpianti patį neaprėpiamumą; knygos naratyvas neapibrėžtas, tačiau nesvarumo būsenoje išryškinama tai, kas slypi už paties teksto – pačią gyvenimo, judėjimo geografiškai ir dvasiškai filosofinę prasmę. Booker, žinoma, ne šiaip sau įteiktas už šią knygą. Nuostabu, kad autorės tarptautinė sėkmė prabudino Lietuvoje susidomėjimą jos kūryba. Išties įdomus ir ne kasdienis skaitinys.

4. Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“.Autobiografinė knyga su nuotraukomis ir puikiu, skoningu ir nestandartiniu „Kitos knygos“ leidyklos sukurtu knygos dizainu. Tai vienas iš tų atvejų, kada tikro žmogaus gyvenimas tampa legenda. Autorė savo performansais pasirinko kurti save kaip kūrinį sąmoningai, kartais sadistiškai save alindama vardan potyrio, vardan paties žmogaus galimybių paribių patyrimo – Kinijos sienos perėjimas, pjaustymasis, satanizmas, askezė, meilės potyriai... Tiesiog nuostabu sekti Marinos gyvenimą, įrėmintą kaip beveik fantastinį literatūros kūrinį.

5. Tara Westover „Apšviestoji“. Dar viena autobiografija, kuri šokiruoja savo liudijimais. Neįtikėtina, kaip iškreiptų idėjų ir įsitikinimų žmonės gali suluošinti ir atitverti savo vaikus nuo pasaulietinio gyvenimo. Dar sudėtingiau ir sunkiau patikėti, kaip pačios Taros ištrūkimas iš to riboto šeimos geto leido jai tapti mokslo daktare ir puikia literate. Tai liudijimas, kad žmogaus gabumus lemia jo sielos, o ne vien auklėjimo padariniai, kad net iš didžiausios skylės išlipęs žmogus gali, jeigu tik nori, apsišviesti ir susikurti naują save. Skaitėsi lengvai, įtraukiančiai, kai kada net šiurpo oda...

6. Anne Enright „Šeimos sambūris“. Booker premija įvertinta knyga beveik nepastebėta Lietuvoje. Retai kur rasi lietuviškai rašoma apie šią knygą internete, tačiau kūrinys pranoko ir Auksiniu Booker apdovanotą „Mėnulio tigrą“. Knyga sulaukusi prieštaringų vertinimų, nes joje vaizduojama keista didžiulė šeima, kurioje yra visko – daug pykčio, barnių, nepasitenkinimo, netgi įtariama kraujomaišos atvejų. Būtent toji pasakotoja, tokia netobula, kone piktadarė, leidžia pajusti tamsiosios literatūros dvelksmą, kuri akina skaitytoją aštrumu, brutalumu ir gebėjimu šitaip aistringai ir užtikrintai atskleisti tai, kas nėra labai miela, tai ne toji literatūra, kuri ruošiasi jums pataikauti. Iš knygos nesitikėjau beveik nieko, tačiau jos pasilikęs poskonis persekioja dar ir šiandien. Išties užburiančiai parašyta knyga, kuri daugeliui nepatiks.

7. Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“. Galinga knyga, įtraukianti knyga, su kuria nenuobodu. Universalumu ir plėtote ši knyga yra ir literatūrinis nuotykis, ir epas, ir istorines žinias plečiantis šaltinis bei tam tikrą filosofiją deklaruojantis pasakojimas. Sodrus daugiabriaunis pasakojimas, pilnas kultūrinio bandymo susikalbėti ir suprasti žmogaus prigimtines ir šiaip dirbtinai laikmečio formuojamus bendravimo įrankius, jų priešpriešas ir panašumus. Galingai atmosferiškai perteikta knyga, kurios, prisiekiu, taip lengvai neužmiršite.

8. Mathias Enard „Kompasas“. Neabejotinai šedevras. Ilgai maniau, kad šioji knyga bus mano top trejetuke, nes tai sodri, galinga, be galo intelektuali ir kartu filosofiškai poetiška knyga. Galbūt galėtume palyginti su O. Tokarczuk „Bėgūnais“. Tiesa, „Kompasas“ nėra lengvai paskaitomas, vietomis reikėjo grumtis su tekstu, nes joje daugybe mums, lietuviams, nežinomų istorinių asmenybių, literatūrinių įtakos laukų analizių, sunkiai galima apibrėžti ir pagrindinio veikėjo gyvenimo istoriją, tačiau visuminis vaizdas yra kaip nuostabiai nuaustas kilimas, kurį buvo verta skaityti, grumtis, perprasti ir mėgautis tuo perpratimu. Tai knyga, kuri reikalauja iššūkio, tad džiugu, kad galėjau jį įveikti. Beje puikus Violetos Tauragienės vertimas!

9. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“. Smagu vėlei į topą susigrąžinti J. M. Coetzee, kuris yra nepaprastas autorius. Lengva plunksna ir maniera jis geba sukurti neįtikėtinas prieštaringas prasmes. „Elizabeta Kostelo“ – sudėtingas daugiasluoksnis literatūrinis eksperimentavimas, kuriame literatūros teorija tampa asmens gyvenimo patvirtinančiu pavyzdžiu. Tai trys viename: veikėjo gyvenimo istorija, literatūros nagrinėjimo perspektyvos, visuotinės universalios problemos. Ir visa tai tokiame mažame juvelyriniame romane!

10. Graham Swift „Motinų sekmadienis“. Genialus, minkštas, nostalgiškas kūrinys, kurį taip pat pavadinčiau juvelyriniu. Vienos XX amžiaus pirmosios pusės vasaros dienos istorija, kuri apima geismą gyventi, griauti stereotipus, svajoti, mylėti ir netekti... Atitikmuo būtų I. Kazuo „Dienos likučiai“ – panašus laikmetis, britų tradicijos, o ir literatūrinis prieskonis, filosofija apie laiką ir joje pasilikusius jaunystės apžavus, išties paveikė mane kaip skaitytoją.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ, BET BUVO ARTI SLENKSČIO?

Sudarinėdamas tokius sąrašus, jaučiu, kad yra perskaityta ir daugiau vertų knygų, kurios tikriausiai daugeliui netgi atrodytų vertesnės pakliūti į geriausių metų knygų topą. Tad žvelgdamas į likusias knygas „už borto“, norėčiau dar kai ką išskirti. Labai patiko man amerikiečių autorės Madaline Miller „Kirkė“ – gaiviai, išmaniai ir įtraukiančiai aprašyta deivės Kirkės, Dievų atskirtosios ir nemėgstamos raganos, istorija. Estetiškas, atmosferiškas ir įtaigus tekstas, tinkantis ir populiariosios pramoginės literatūros skaitytojams.

Tarp stipriausių kūrinių taip pat išskirčiau Booker premija įvertintą Hilary Mantel romaną „Vilko dvaras“, kuris plėtoja itin sudėtinga Kromvelio istorinę asmenybę ir suteikia jam kiek netikėtą literatūrinį balsą. Labai patiko ir John Berger „Mes susitinkame čia“ – magiškojo realizmo prisodrintas pasakojimas palieka paveikslėlių kartotekos įspūdį. Roy Jecobsen „Balta jūra“ – „Neregimųjų“, pernai viena geriausių perskaitytų knygų, tęsinys net nebepapuolė į dešimtuką, nors irgi parašyta labai gerai išlaikytu pirmosios dalies stiliumi.

Neįtraukiau, nors labai patiko gurmaniška Michael Cunningham „Tos valandos“ apie Virginią Woolf ir išgalvotas moteris. Neįmanoma nepaminėti „Kitų knygų“ išleistą unikalią Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, kuris itin tirštas, epiškas, ilgas ir nostalgiškai žiaurus pasakojimas apie tautos kančias ir jų pasaulėžiūrą, primena G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“. Mano mylimas prancūzų rašytojas Philippe Claudel „Pilkosios sielos“, kuri nebeturėjo tokio poveikio kaip „Brodekas“, nors daugeliui šioji knyga patiko netgi labiau. Žinoma, knyga gera, įtraukianti, teikianti malonumą.

Tarp ryškesnių vasaros leidinių reiktų paminėti Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, kuris išties, kol skaičiau, įtaigiai veikė tą sadistiškai tirštą ir tamsų turtuolių aristokratų gyvenimą užkulisį kaip šydą, kurio mes negalime realiai regėti. Įsiminė ir kiek keista, antikiniais motyvais grįsta Deborah Levi „Karštas pienas“ bei Amos Oz „Judas“ – pastarasis vienas geriausių vasaros skaitinių, mąslus žydų tautos apmąstymas perteiktas per jaunuolio ieškojimus ir aistras.

KAS NEPADARĖ DIDELIO ĮSPŪDŽIO?

Tikriausiai apie knygas vien tik gerai kalbėti nevalia, reiktų prižerti ir šiek tiek druskos. Manau, kad latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“, kad ir koks geras beatrodytų skaitinys, jis šiek tiek pervertintas. Nors neblogai perteiktas, tačiau vietomis trūksta jausmo, literatūrinio užmojo ir truputi dvelkia parodomuoju kino pobūdžio pasakojimu.

Absoliučiai neįtikino, netgi kiek erzino daugelio apverkta Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“, kurioje pasakojama apie juodaodžio egzekuciją. Pasakojimas truputį lėkštas; didelis veikėjų būrys, noras atskleisti daug perspektyvų ir vertinimų sąsajų, moralinį susiskirstymą, tapo tiesiog labiau padriku filmo scenarijumi nei išties gerai sukaltu ir veikiančiu literatūriniu tekstu. Knyga nuvylė.

Nuvylė ir Naomi Alderman distopija „Galybė“. Absoliučiai kankinausi prie šio kūrinio ir vis regėjausi paiką paaugliams skirtą pusėtiną TV serialą su mutantais, kurie turi super galių. Nors idėjos gal ir visuotinai bauginančios, tačiau literatūrinė aštruma ir gebėjimas viską pateikti idėjiniu, filosofiniu lygmeniu autorei, deja, mano supratimu, nepavyko. Privargau ir nuo austrų rašytojo Robert Menasse romano „Sostinė“, kuri iš vienos pusės patiko savo perteiktais ir man mažai žinomais ES politikos užkulisiais ir ten esančiu absurdu, kita pusė – dinamiška, itin „šokli“, daug pasakojimų linijų turinčių istorijų, kurias jungia vienas nelabai aiškus detektyvas, kiek išvargino ir pabodo, be to, trūko efektingos pabaigos.

Absoliučiai man nepriimtinas ir nesuprantamas, bet visų literatūrologų giriamas Ali Smith romano „Ruduo“ rašymas. Net nebesistengiau žvilgtelėti, ką rašo antrojoje dalyje „Žiema“ – pakako pirmosios. Paragavau ir gana. Šiuolaikiškai „sužnaibytas“ tekstas kalba apie britų išstojimo iš ES paveiktą visuomenę, tačiau romano idėja ir atmosfera tokia ištižusi, kad liko kaip bėgantis smėlis tarp pirštų. 

 LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS PERSKAITYTOS 2019 METŲ KNYGOS. TOP 5! 

Šiemet kaip niekad gėdingai skaičiau lietuvių autorių. Ne dėl to, kad jų engčiau, bet dėl to, kad vis išpuldavo knyga, kurią reikia nedelsiant perskaityti iš grožinės verstinės kategorijos. Norėčiau daugiau skaityti lietuvių autorių, tad nežinau, kokie bus ateinantys metai... Iš šiemet nominuotų „Metų knygos“ rinkimų esu perkaitęs tik Marijaus Gailiaus „Oro“ ir Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“. Nors eilėje laukia iš to sąrašo „Undinės“ ir „Pakeleivingųjų stotys“, aptarsiu, kad ir tą kiek skurdoką savo įsimintinų lietuvių autorių topą.

1. Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė“. Skambi, žaisminga, paskaitoma daugeliui, bet svarbiausia, kad įtraukia, patyri ir nuotykį bei prapleti istorines žinias. Kad ir kiek šunys lotų, man tai buvo išties geriausia perskaityta lietuvių autorių knyga šiemet. Neišsiplėsiu. Tiesiog geriausia.

2. Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“. Knyga pirkta „Knygų mugėje“ tapo tikra sensacija. Sakyčiau ją vietomis netgi skaičiau įdomiau už pačią „Petro imperatorę“. Tai paveiki, įdomi, literatūriškai įtikinama knyga, kuri įrodo, kaip autorė geba taikyti tam tikrus literatūros rašymo kanonus ir padaryti iš to gerą, skoningą, ironišką šou. Neabejotinai labai labai gera knyga! Už ją balsuosiu „Metų knygos“ rinkimuose.

3. Dainius Dirgėla ir jo poezijos rinkinys „Vaidmenų knyga“ – netikėtai buitiškai ir filosofiškai šmaikštus rinkinys, kuris stebina savo žaidybiniais, teatralizuotai nuteikiančiais vaidmenimis. Tai ir apie lyčių stereotipus, tai ir apie vidutinio amžiaus krizę, ir apie daug dar kitų aktualių temų.

4. Monika Baltrušaitytė „Išėję prie upės“. Augustino Griciaus premija įvertintas novelių debiutantės rinkinys atrodo rimtas, prasmingas literatūros bandymas palaikyti ne vien eksperimentuojančios literatūros rėmus. Tai ir proza, ir pozicija, ir prasmė. Trys didžiosios P.

5. Marijus Gailius „Oro“. Distopinis romanas apie mūsų ateitį buvo ir įdomus, ir ambicingas, tačiau ne visada, mano galva, sklandus ir gerai „susegtas“. Pasakojimo siūlės braškėjo, kai kas netgi perdėtai erzino, tačiau toji tiršta detektyvinė istorija galų galiausiai vis tiek yra kažkuo įdomi ir išskirtinė lietuvių literatūroje. Su tuo ir sveikinu.

Į topą nepakliuvo Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Praeis“ knyga, kuri absoliučiai nuvylė savo statistiniais bereikšmiais nagrinėjimais, matyt, būsiu atsivalgęs iš pirmosios knygos dalies, kuri tapo kultine, tačiau „Praeis“ taip ir praėjo pro šalį... Vaikų literatūros knygų šįkart neminėsiu – rasite jau atskiras recenzijas mano tinklaraštyje. Rašytojo debiutanto Pauliaus Senūtos knyga „Sfera“ tapo kažkokiu nesusipratimu, nes tai tikriausiai yra literatūrinis Minedas, - nenoriu nieko įžeisti, bet tai, ko gero, yra pati prasčiausia skaityta knyga per paskutiniuosius trejus, jeigu ne penkerius metus.

Šiaip literatūriniai metai buvo dosnūs, skaičiau gausiai, apmąsčiau irgi nemažai. Esu dėkingas visiems vertėjams, rašytojams ir leidykloms, kurios domisi ir siūlo, rašo ambicingus, literatūriškai strategiškai gerai apgalvotus kūrinius, kuriais maitina meno ir mūsų visų dvasios pasaulį. Dėkoju.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philip Roth "Kiekvienas žmogus"

Philip Roth. „Kiekvienas žmogus“ – Vilnius: Vaga, 2019 – 144 p.

Amerikiečių rašytojas Philip Roth (1933-2018) man puikiai pažįstamas iš paauglystės laikų, kada gavęs lietuviškai Rasos Drazdauskienės išverstą knygą Amerikietiška pastoralė, kultinėje Alma litteros knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, maniausi, kad prisėsiu ir perskaitysiu kaip Salman Rushdie Vidurnakčio vaikus, tačiau po 70 puslapių teksto supratau, jog būsiu save naktimis nualinęs S. Rushdie stebuklingu romanu ir pernelyg greitai kibęs į Philip Roth, todėl atidėjau Amerikietišką pastoralę į šoną visiems laikams. Tebeturiu lentynoje tą knygą, tikiu, kad šiandien su malonumu ją netgi įveikčiau, tačiau prieš trejetą metų teko Kino pavasaryje matyti ekranizaciją, kuri man patiko, tik, deja, jau nebepaskatino skaityti pačios knygos...

Šiemet Vagos leidykla pristatė kitą rašytojo romaną, kur kas patogesnės apimties, pavadinimu Kiekvienas žmogus (angl. Everyman), o jį išvertė mano mėgstamas, šiaip jau suvokiamas kaip elitinės literatūros vertėjas Laimantas Jonušys. Tai paskutinis Philip Roth romanas, parašytas 2006 metais, po kurio autorius iki pat savo mirties daugiau nieko neparašė. Romanas, kaip ir tikėjausi, skamba kaip savotiškas requiem, mąslus gyvenimą apibendrinantis kūrinys, paskutinis pasispardymas, jeigu dar gražiau – paskutinė rašytojo gulbės giesmė. Nežinia, kiek šiame PEN/Faulkner premija apdovanotame kūrinyje yra autobiografiškumo, tačiau gyvenimiškos išminties, atlaidumo praeities įvykiams tikrai yra nemažai.

Istorija aprėpia visą vieno vyruko, žydų kilmės (tai nuolat pasikartojantis Ph. Roth romanų motyvas) vyruko gyvenimą, pradedant jo pirmuoju apsilankymu ligoninėje, kai jam dar esant mažam berniukui išoperuojama išvarža ir baigiant jau esant visai senukui, kai jis vyksta į dar vieną operaciją. Nors istorijos pradžia prasideda per pagrindinio veikėjo laidotuves, didžiąją gyvenimo dalį veikėjas pasakoja pats savo gyvenimo istoriją, kuri, kaip jau galite numatyti, paženklinta amerikietiškosios kultūros ir netobulo, nuolat savo kūniškiems įgeidžiams tarnaujančio vyro klystkeliais.

Esminiai istorijos pjūviai, ženklinantys veikėjo gyvenimo pokyčius, yra operacijos ir besikeičiančios gyvenimo moterys. Per moteris – mamą ir tris buvusias žmonas – jis papasakoja savo ligos istoriją, o per ligos istoriją ir destruktyvius santykius su aplinkiniais. Tai gana kinematrografiškas pasakojimas, kuris nuteikia itin amerikietiško, holivudinio pasakojimo polėkiui, kokį galime regėti, tarkim, žiūrėdami Forestą Gampą ar skaitydami John Irvingo romanus. XX amžiaus Amerika, Didžiosios depresijos laikotarpis, privatus žydiškas tėvo verslas taisyti ir pardavinėti laikrodžius bei papuošalus, brutalus ir mačistinis vyro pasaulis, atskirtas nuo švelnaus ir nuolankaus moters pasaulio, kuris veikiau randasi prie puodo, vyro ligonio lovos ir skirtas vaikų auklėjimui. Neapleido jausmas, kad tokią istoriją būtų nesunku ekranizuoti, tačiau padaryti filmą ypatingą, kokį rašytojas padaro Kiekvienas žmogus kūrinį, būtų išties nelengva užduotis.

Philip Roth

Tik iš pažiūros atrodo, kad pagrindinio veikėjo problema yra ligos ir neištikimybė. Atrodo, kad veikėjas velka užprogramuotą likimo naštą paklusti savo seksualiniams įgeidžiams ir net atrodo, kad jį todėl likimas ir baudžia ligomis. Priešingai nei jo brolis Hovis, kuris sukūrė visiškai sėkmingo, idealaus amerikiečio gyvenimą. Kurį laiką tarp brolių atvyravę puikūs santykiai tampa iškreipti nesėkmių: „Pats paauglystėje turėdamas dailininko talentą ir vienintelį vertą dėmesio fizinį gebėjimą – gerai plaukti, – Hovį mylėjo nesidrovėdamas ir visur juo sekdavo. Bet dabar jo nekentė ir jam pavydėjo, buvo persmelktas pavydo nuodo, mintyse beveik stojo prieš jį apimtas įniršio, nes jėgai, su kuria Hovis ėjo per gyvenimą, nėra buvę jokių kliūčių (79-80 p.).“ Kaip ligos ir sveikatos trūkumas gali sugadinti brolių santykius – kiek netikėtas Ph. Roth pavyzdys, kad ne visada turtuose glūdi šeiminių santykių pražūtis.

Pirmojoje knygos dalyje labiau pasakojimas šviesus, netgi atrodo, kad pasakotoją nelabai ir jaudina gyvenimo negandos, kurios tebuvo smagus nuotykis. Dvelkia ir subtiliu humoru, pavyzdžiui, „Testamento rašymas – geriausia senėjimo, o gal net mirimo dalis, pats rašymas, o paskui atnaujinimas, koregavimas ir rūpestingai apgalvotas perrašymas (p. 53)“. Vėliau pasakotojo tonas įgauna tam tikro gyvenimo kartėlio, išpažinties ir apgailestavimo polėkio, kadangi artėdamas prie senatvės įvykių, pasakotojas ima apgailestauti, kad gyvenimas toks trumpas ir jis padarė tiek mažai. Iš esmės tai knyga, kuri absoliučiai ramiai nuteikia tiems žmogaus gyvenimo tarpsniais, apie kuriuos mes jau esame girdėję, skaitę ir matę filmuose – nieko naujo nepasiūlo. Prisiminiau vokiečių rašytojo Robert Seethaler irgi mažos apimties romaną Visas gyvenimas, kuriame autorius irgi aprėpia visus vieno žmogaus gyvenimo tarpsnius, tačiau tam jis pasitelkia ypatingą laikmetį, ekspertinius asketiškuosius gyvenimo buities ir filosofijos matmenis, o Ph. Roth lieka ištikimas tradiciniam nuosekliam pasakojimui.

Galiausiai amerikietiška imigrantų šeimos istorija tampa universali ir tinkanti kiekvienam iš mūsų, nes pasakotojas apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, susidūrimą su savo prigimtimi klysti, tarnauti aistroms, sąmoningai ir nesąmoningai kurti ir griauti santykius, o galiausiai tai romanas apie žmogaus mirtingumą, susidūrimą su išnykimo akistata. Gal dėl to šis romanas labai patiks ir paprastų istorijų skaitytojams, ir skaitytojams gurmanams, nes teksto raiškos ir turinio atžvilgiu Kiekvienas žmogus yra universali knyga, o tokios visada randa priebėgą prie skaitytojo. Tokias knygas vadinu išpažintinėmis, gal net pernelyg sąžiningai parašytomis, nesvarbu, kad jos ne autobiografiškos, tačiau nesunku už teksto kulisių pajusti, kad autoriui ji buvo svarbi, kaip gali ji tapti svarbiu kiekvienam iš mūsų trumpalaikiškumo liudijimu. Galiausiai visa, kas esame, buvome ir būsime, tėra tik mūsų prisiminimai apie santykius, štai veikėjas skambina vienam draugui, kuris miršta nuo prostatos vėžio, pastarasis sako: „Gana ilgai apie tai kalbėjau, o dabar turiu parašyti. Viską, ką patyriau tame versle. Jeigu sugebėsiu parašyti atsiminimus, būsiu pasakęs žmonėms, kas aš esu. Jeigu sugebėsiu, mirsiu su šypsena veide (p. 119).“

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Parazitas" / "Parasite" / "Gisaengchung"

Sveiki,

Belaukiant „Kino pavasario“, kuriame bus rodomas vienas geriausių, daugelio kino žiūrovų nuomone, pristatytų 2019 metų filmų – Pietų Korėjos trileris „Parazitas“ (angl. Parasite) (2019), kuris šiemet pelnė Auksinę palmės šakelę tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai jau antroji azijiečių pergalė iš eilės. Prieš metus sėkmingai laurus nuskynė japonų drama „Vagiliautojai“, kurie, mano galva, siužetiškai turi neįtikėtinų panašumų.

Prisipažinsiu, kad po seanso likau visgi „Vagiliautojų“ šalininkas, nors „Parazitas“ irgi geras filmas. Istorijos epicentre – skurdžiai pusrūsyje gyvenanti korėjiečių šeima, kuri vieną dieną gauna stebuklingą akmenį, kuris pakeičia jų gyvenimą. Žinoma, filme akmuo labiau veikia kaip simbolis, nei kaip stebuklingas artefaktas, o visa kita – tai istorija apie skirtingus socialinius sluoksnius, vargšų invaziją į turčių namus, kada kone sėkmingomis pastangomis visa šeima kaip tarakonai nepastebimai uzurpuoja turtuolių namus.

Iškart pripažinsiu, kad filmas itin įtraukiantis, tačiau jo laimėjimas ir visuotinis pripažinimas netgi po seanso yra šiokia tokia paslaptis. Juk iš esmės filme beveik nieko nėra novatoriško. Tai pramoginio amerikietiško tipažo komedija su trilerio elementais korėjietiškos kultūros apsuptyje, todėl filmas lengvai perkandamas kaip pramoginis. Kiek gi amerikietiškų filmu apie visokius persirėngėlis, aferistus, kurie lengvai imituoja kitų socialinių sluoksnių atstovus (prisiminiau „Aferą“, „Aušino aštuntuką“ ir kt.) ir pasiekia savo tikslus. Žinoma, „Parazitų“ siužetas šiek tiek įdomesnis, pasakojimo polėkis kiek perfiltruotas azijietiškų kultūros motyvų, tačiau nugrandžius visas tas egzotines apnašas, kas gi šioje istorijoje lieka? Ogi toji pati amerikietiškoji svajonė iš padugnių pakilti kriminaliniais keliais į socialines aukštumas. Nors režisierius tikina, kad sukūrė trilerį be gerų ir blogų personažų, tai irgi savotiškas laviravimas, kuris žavi, bet tik tam tikro pramoginio kino zonoje, tačiau Auksinę filmo šakelę, manau, turėjo pelnyti arba novatoriška kino juosta, arba labiau nepriklausomo kino tipažo kūrinys.

Filmas kol kas užima antrąją poziciją kaip geriausias 2019 metų sukurtas filmas. Nesunku suprasti kodėl, nes režisierius jau turi tarptautinį pripažinimą. Nors nemačiau jo kontraversiškai Kanuose sutiktos juostos „Okja“ (2017), tačiau jo „Sniego traukinys“ (2013) atrodo netgi prieš „Parazitą“ unikalesnis ir originalesnis kūrinys. „Sniego traukinys“ apskritai buvo idėjiškai netikėtas, ambicingas kūrinys, nors, tiesa, irgi pramoginio kino gairėmis sukurtas, tačiau „Parazitas“, kad ir kiek socialinių, kultūrinių ir moralinių poteksčių priskaldytume, jo vientisumas man asmeniškai kelia tam tikrų abejonių dėl, mano akimis, kiek perdėtų vertinimų. Filmas, žinoma, labai geras ir vertas bent kartą pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:8.6

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinės dovanėlės iš leidyklos "Baltos lankos" Maištingai Sielai

Sveiki,

Iš tikrųjų net nustebau... Ėjau atsiimti siuntinio, nežinodamas, nei kas jį siuntė, nei iš kur, bet tam tikrų įtarimų turėjau. Jau antri metai, kai leidykla Baltos lankos nustebina savo kalėdinėmis dovanėlėmis – knygomis ir specialiai man skurta įsegama emblema. Nežinau, kada prisėsiu prie šių knygų, nes dabar eilėje laukia nemaža susikaupusių naujai išleistų geros literatūros knygų stirta. Bet reikia manyti, kad greitai, reikia manyti...

Ačiū leidyklai už tokį išskirtinį dėmesį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki,

Reiktų pradėti pačia banaliausia fraze, kad tikriausiai visi mano viduriniosios kartos žmonės žino, kas yra Adamsai ir žino jų filosofiją, ir gyvenimo būdą. Keistoji šeimynėlė buvo sukurta ir rodoma dar nespalvojo televizoriaus laikais – apie septinto dešimtmečio antrąją pusę. Paskui dešimto dešimtmečio pradžioje pasirodė du vaidybiniai filmai, būta ir kitokių, kiek blankesnių projektų, kaip atkurti šiuos kultinius veikėjus. Šiandien, kaip teigia filmo anotacija, „Adamsų šeimynėlė“ (angl. The Addams Family) (2019) atgimsta po 25 metų animacinio filmo pavidalu.

Helovininių nuotaikų filmas buvo JAV-ose paleistas į rinką būtent per bauginančiausias šventes, o Lietuvos kino teatruose atėjo jau gerokai po Vėlinių. Istorijoje pasakojama ta pati klasikinė Adamsų šeimynėlė, kurioje pateikiama kiek drakuliška šios keistuolių šeimynėlės priešistorė: Gomeso ir Mirtišės vestuvės ir per tas vestuves įsiveržę ir priešiškai nusiteikę miestelėnai. Jiems tenka bėgti, kol atranda apleistą beprotnamį... Iš tikrųjų toliau siužetas plėtojamas gana primityviai ir nesudėtingai. Atsiranda ambicinga baltaodė verslininkė dizainėrė, kuri trokšta pakeisti Adamsų namus, o vėliau, apsėsta keršto troškimo, netgi nuteikinėja miestelėnus prieš monstrus... Tiesą sakant, nieko naujo, keletas juokingų situacijų, jau žinomi veikėjai su savo elgsenos ypatumais: kvaištelėjusi senelė, sadistiniai vaikai, paniurėlis tarnas ir kt.

Istorija iš tikrųjų primityvi, sukonstruota klasikiniu jau nusibodusiu principu: pabaisas, turinčias žmogiškumo kartais daugiau nei patys žmonės, yra engiami ir puolami už tai, kad jie yra kitokie. Ar filmas moko tolerancijos? Tam tikra prasme taip. Bet ekranizacija pernelyg be ugnies ir įdomesnės idėjos, savo prasmių variacijomis primena „Monstrų viešbutį“ ir kitus animacinius filmus. Visgi nemanau, kad daug ką prarasite, jeigu nepamatysite šio filmo, bet žinoma, genami vaikystės nostalgijos, galite bandyti, ir tikiu, kad nemažai daliai žiūrovų netgi patiks.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela  

Vinilinė plokštelė: The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)

Informacija apie albumą:  The Beatles - Abbey Road [Vinyl, LP] (1969)

Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalėdų giesmė" / "A Christmas Carol"

Sveiki,

Per pačias Kalėdas norisi su šeima pažiūrėti ką nors neįpareigojančiai kalėdinio, tačiau norėtųsi, kad tai nebūtų devyniolikta sykį rodomas „Vienas namuose“? Šiemet nusprendėme, kad geriausia rinktis klasikinį rašytojo Charles Dickens animacinę ekranizaciją „Kalėdų giesmė“ (angl. A Christmas Carol) (2009), kuri daugeliui ir šiaip kaip filmas yra tapęs kalėdine tradicija, o kai kam, pavyzdžiui, man, nė karto taip ir nematytas.

Istorija apie Skrudžą, kuris gyvena Londone ir skaičiuoja centą po cento, visiems yra atgrasus ir piktas seniokas, kurį Kalėdų naktį aplanko trys dvasios – praeities, dabarties ir ateities, – vien tam, kad pamokytų jį nuolankumo, dosnumo ir gerumo, tokia yra tapusi tikra kino kliše. Šį trijų laiko vaiduoklių motyvą naudoja ir kino filmai, ir TV serialai, pvz., „Simpsonai“, tad daugelis iš mūsų tikrai žino šią istoriją... Visgi šioji ekranizacija, kad ir kokia atrodytų iš pradžių atgrasi, netgi šiek tiek su siaubo elementais, ji atrodo labiausiai priartėjusi prie Čarlzo Dikenso kūrinio koncepcijos: niūrus XIX amžiaus Londonas, didžiulis skurdas ir badas, menki džiaugsmai, ilgos valandos darbe, didelės ir sunkiai gyvenančios šeimos, Viktorijos Epochos gyvenimo būdas... Daug detalių, kurios kelia jaukią senovišką atmosferą; amžių, kada Kalėdos iš esmės įgavo šeimos šventės koncepciją.

Galima ginčytis dėl animacijos kompiuterinės grafikos, šįkart ji man labai patiko, nuteikė ne vien pramogos dėlei, bet ir leido atskleisti Kalėdų dvasiai ir nepramoginei Kalėdų potekstei. Manau, šis filmas absoliučiai pranoksta daugelį kalėdinių istorijų apie visokias pavogtas Kalėdas, Kalėdų senelio rūpesčius arba vaikus, kurie bando išgyventi, spęsdami spąstus vagims.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela