Sveiki,
Režisierius
Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų
kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo
Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė
gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi
ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius,
išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija,
kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą
„kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į
nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.
Tiesą
sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau,
Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją,
nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti
istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva
ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana
saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų,
kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški:
pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur
esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko
pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo
priežastys.
Vienas
žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje
nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas,
ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu,
savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę,
nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.
Manau,
tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų
momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai
iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės
filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš
daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo
šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo
toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“
man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško
pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!
Mano
įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 57/100
IMDb:
8.0
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą