Knyga: Svetlana Aleksijevič "Paskutinieji liudytojai"

Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo, o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“

Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis, tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.

Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai 4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus, mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską, kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas ir bejėgystė.

S. Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.

Autorė daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais. Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje, kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“, kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.

„Nieko, ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“

Svetlana Aleksijevič

Dažniausiai karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus, kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti, o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.

„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus, jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“

Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni, manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama, amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių, prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.

Jūsų Maištinga Siela