Jeanine
Cummins. „Amerikos purvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2020. – p. 520.
Sveiki, skaitytojai,
Kaip jus visus veikia bestselerio
reklama? Pavyzdžiui, knyga sensacija; knyga, kurią turite-privalote perskaityti;
knyga, kurios nebepaleisite iš rankų? Arba: „Šių laikų Rūstybės kekės!“
Būtent taip pristatyta dar prieš karantiną Amerikoje šiemet pasirodžiusi ketvirtoji
Jeanine Cummins (g. 1974) knyga Amerikos purvas (angl. American
Dirt), kurią nedelsiant į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė. Skambios
frazės, skandalingos antraštės apie tai, kad knygos autorei buvo atšaukti
susitikimai su skaitytojais dėl jos pačios saugumo. Žinoma, dalis visų antraščių
veikia kaip papildoma reklama, tačiau vos tik perskaičius 50 pirmųjų romano
puslapių tampa aišku, kodėl ši knyga tapo tokia skandalinga.
Pati autorė gale romano taria
savo žodį ir sako, kad knygą ją inspiravo prašyti šios priežastys: „Tokia
literatūra skaitytojams padeda suvokti smurto į pietus nuo JAV kilmę. Bet
šitokio smurto aprašymas dar labiau sustiprina baisiausius su Meksika
susijusius stereotipus. Taigi pastebėjau, kad trūksta romanų, kurie pažvelgtų į
tas istorijas iš arčiau, pavaizduotų žmones, esančius kitoje barikados pusėje.
Paprastus žmones, kaip aš (p. 511).“ Nekyla abejonių, kad autorę inspiravo
ir asmeninės patirtys. Ji tvirtina, kad jos sutuoktinis – emigrantas, o
gyvenime buvo tokių akimirkų, kad tereikėjo vieno policininko bilstelėjimo į
langelį, kad vyras būtų deportuotas. Visgi neatimsi vieno, kad romanas yra
visuomenės formuojamojo požiūrio įrankis, pagrįstas pagrindinės veikėjos
Lidijos ir jos sūnaus Luka išgyvenimais. Pakeisti visuomenės požiūrį į
emigrantus, statant Trampui sieną su Meksiką yra, sakyčiau, Sizifo darbas.
Aiškus knygos politinis
kontekstas šių dienų perspektyvoje, manau, autorei tik padėjo būti labiau
matomai. Skaitant kūrinį, kuris prasideda kaip veiksmo trileris – berniukas
šlapinasi tualete ir jo namus apšaudo kartelio „Sodininkų“ pakalikai. Išžudyta
16 šeimos narių, liko gyva tik motina ir sūnus, kurie susirengia į beveik 5
tūkstančių kilometrų bėgimo žygį. Autorė puikiai išstudijavo geografiją, pati
važinėjo palei JAV ir Meksikos sieną ir iš liudytojų apklausų nubrėžė netgi
tikslius bei logiškus maršrutus, kuriuos panaudojo romane. Šimtai kasdien
emigrantų keliauja ant „bestijų“, vadinamųjų traukinių į el norte,
šiaurę, kad kirstų sieną ir išsigelbėtų nuo persekiotojų.
Visos knygos sąranga primena
vieną nesibaigiantį paklaikusios motinos bėgimą – žodžiu, trileris, į kurį
pasinerti nėra sudėtinga, kadangi pasakotojas nuolat viską vaizduoja iš motinos
perspektyvos, todėl skaitytojas jaučia ir įsivaizduoja taip, kaip autorė ir
siekė – pamatyti nematomą imigrantų žmogiškąją dalią. Visi likę 400 puslapių iš
esmės yra nuolatinio bėgimo, lėkimo ir nesaugumo perteikimas, kartais taip
primityviai ir nuosaikiai, kad knygą, manau, laisvai perskaitytų koks
ketvirtokas. Begalinis autorės noras „pademonstruoti“ motinos stresą atsipirko
lengvai atpažįstamais holivudiniais filmų siužetais apie žmones vergus iš
Centrinės Amerikos, todėl knyga literatūriškai buvo gana nyki. Kita geroji pusė
tiems, kurie labiau mėgsta lengvą stilių arba grafomaniška maniera parašytas
knygas, manau, plos katučiu, jog viskas labai įtaigu, gertai perteikta, tekstą
galima skaityti įsijautus ir neatitraukus akių. Bet tokia pat maniera, manding,
parašyti ir plokšti viensiužetiniai meilės romanai, kokių galime įsigyti
autobusų stočių kioskeliuose, kad kelelis nedulkėtų.
Nenoriu sumenkinti knygos
įspūdžio, tačiau literatūrine prasme knygai stinga paties literatūriškumo. Ji
parašyta pernelyg primityviai suprantamai, taip atvirai, kad retsykiais primena
bulvarinį skaitalą, bet tai jokia vertėjos kaltė, toks tas Amerikos purvas.
Taip pat plokščias, nuvalkiotas ir holivudinis sentimentalumas, kai Lidija
nuolat „bėga“ į praeitį, ieškodama vilties ir išeičių arba, kai dabarties
detalės jai sužadina asociacijas ir tokiu būdu pasakotojas mus per Lidiją
nukelią į praeitį: „Tas laikas Akapulke kartais jį net suerzindavo, kai
Luka, vos atsidūręs netoliese, įsibraudavo jai į širdį ir mintis, kai Lukos
energija pasiglemždavo viską aplink. Ji mylėjo tą berniuką visa širdimi, bet, o
Dieve, būdavo dienų, kai ji laisviau atsikvėpdavo tik atsisveikinusi su juo
prie mokyklos vartų. Šitų jausenų nebelikę: ji prisitvirtintų prie savęs,
prisisiūtų prie odos, savo kūną visiems laikams prisiklijuotų prie jo, jeigu
tik galėtų. Priaugintų savo plaukus prie jo skalpo, taptų neatskiriama motina
dvyne (p. 400).“ Ilgi emociniai aprašymai, kaip kiekvienu svarbesniu ir
reikšmingesniu momentu jaučiasi Lidija, primena pasakotojo budėjimą prie
amžinai merdinčio ligonio, kuris diagnozuoja ir išsamiai raportuoja
skaitytojui, todėl tai nelabai veikia didžiulės apimties kūrinyje, nebent jums
patinka „tyrinėti“ ir taip akivaizdžius kūniškus refleksus ir emocijas, juolab
kad ir kalba nėra išskirtinė. Kitą vertus, žinant autorės tikslus ir motyvus,
toks troškimas viską patologiškai nuosekliai aprašyti pasiteisina.
Nepaisant mano kritikos
literatūriškumui, romano stipriosios sudedamosios dalys visgi būtų sukurtas trilerio
veiksmas, išreikštas bėglių migrantų kasdienybės terpėje. Daug meksikietiškų,
norisi sakyti, egzotiškų kultūrinių atributų, kurie išplečia romano atmosferą,
padaro ją tolimą šiaurietiškoms smalsioms lietuviškoms širdims. Romane aprašoma
seserų Rebekos ir Soledados – dviejų paauglių mergaičių iš Hondūro – bėgimo
istorija nemažiau jautri ir kraupi, o kai pabaigoje vienas iš veikėjų nori
vieną iš merginų dar ir išprievartauti, kyla net siutas, kiek ten tos vargšės
psichologiškai ištvers. Bet žmogus tveria tol, kol tveria jo kūnas.
Paskutinieji puslapiai apie bėgimą per dykumą išties įtaigūs, nors autorė
detalėmis ir nepiktnaudžiauja – kuprinės, įtrintos pūslės, lietus, karštis ir motinos
jaudinimasis – užtenka perteikti trilerio nuotaikai.
Nepabijosiu pasakyti, kad knyga suręsta
pagal populiariosios literatūros žanro kanonus ir galima skaityti kaip
pramoginį kūrinį, tarkim, kaip skaitome fiktyvius skandinavų detektyvus, o iš
kitos pusės – tai polinės situacijos vaizdavimas, norint atkreipti dėmesį į
bėglių imigrantų traumines patirtis. Lietuviškuose internetiniuose portaluose
netrūksta aikčiojimų, kad šioji knyga labai gera. Lengvumas ne visada yra
teksto pranašumas ir akivaizdu, kad tekstas, kad ir verstinis, nėra šios knygos
stiprioji pusė. Tai knyga, kuri veikia kaip politinis atsakas į respublikoniškus
Donaldo Trumpo politikos sprendimus, kurie didiną amerikiečių kaip žemynų
gyventojų atskirtį. Knygoje minima, kad JAV gyventojai nusisavino Ameriką ir
ėmė vartoti savo šalies pavadinime tarsi jie būtų žemyno šeimininkai, apsitvėrė
save tvoromis ir atitvėrė kitus, tarsi kiti būtų antrarūšiai Amerikos žemyno
gyventojai, tačiau akivaizdu, kad net likę už sienos nesaugiame ir bauginančiai
nusikalstamame pasaulyje, dar žmonės turi svajonių, bet didžiausia iš jų –
gyventi saugų ir garantuotą gyvenimą visoms žemyne esančioms tautoms, po kurių
kojomis ta pati amerikietiška žemė, tas pats limpantis purvas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą