Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.
Sveiki, knygų skaitytojai,
Ilgasis savaitgalis man žadėjo
trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu,
kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos
viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės
arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų
rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės
širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo
kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad
teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis
perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia
filosofine studija.
Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas
Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne
juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta
literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko,
kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto,
o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš
vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris
anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama
straipsnyje, nes Clarice nebuvo paveikta
nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi
nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector
lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus
literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas
nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo
pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.
Nepaisant nuogąstavimų, visgi C.
Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta
tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas
Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos,
tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo
laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už
patį romaną?
Arti laukinės širdies
centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti
Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė
šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo
niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija
prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose
ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir
mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes
pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei
pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta
išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“
proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų
chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“
siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada,
kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi
pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo,
bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir
neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.
Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle,
kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai
tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą
laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos
laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių
pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta
arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė
Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti
kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol
galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir
įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų
gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.
Veikėja neigia patį dievą: „Betgi
natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų
savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo
mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais
– kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti
joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad
Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir
prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai
(tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).
Žoana nuolat svarsto apie būties
prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau
už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis,
suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti,
bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją
praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto
dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena
antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų
prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti
dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai
teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą
ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo
mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo,
kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.
Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos
pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su
Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą,
tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos
sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia
tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas,
o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat
metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo
misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į
pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo
filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir
suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni
skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo
pirmo iki paskutinio puslapio.
Brazilų literatūros perlas išties
primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku
patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė
autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas
iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir
ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas –
suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti
ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo
vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais,
paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į
difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl
praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane
atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą