Sveiki,
skaitytojai,
„ //
aš tuoj / gyvensiu kartu / su jumis (p. 71)“
Debiutinę
Nojaus Saulyčio poezijos knygą SMS gėlytę įsigijau prekybos
centre Maximoje. Buvo 40 procentų nuolaida knygoms. Nesitikėjau, kad
tokią knygą galima įsigyti tiesiog prekybos centre, nes poeziją ten aptikti dėl
mažo tiražo labai sunku. Tiesa, turėjau vargo prie savitarnos kasos.
Nenuskaitė. Kažkoks ne toks ISBN kodas, kasininkė baisiai vargo, kol
neapsikentusi tiesiog nuskenavo kitą knygą, kurios vertė buvo tokia pat. Nuolaidą
pritaikė. Į telefoną gavau iškart pranešimą, kiek nuskaityta iš mano banko
sąskaitos. Patogu. Eidamas namo ilgai galvojau apie poezijos pirkimą prekybos
centre ir apie tai, kaip pasaulyje knygynai bando atsikovoti iš Amazon dalį
rinkos, kad galėtų išsilaikyti. Kažkaip pirkti poezijos knygą prekybos centre
nėra kilnu, pamaniau, todėl grįžęs tupėjau ant unitazo, rankoje laikydamas SMS
gėlytes, o ant grindų laikiau padėtą savo išmanųjį telefoną. Niekas nerašė.
Jau seniai įkyriai niekas neberašo, nebesu paauglys, kuris gautų: ką vk? Vėliau
prisileidau karšto vandens ir knygą užbaigiau ten, mirkdamas vandenyje, iškėlęs
kojas, kvėpuodamas karštais garais ir Nojaus Saulyčio poezijos kvapais. Beveik
idealu drėgną lapkričio dieną.
Knyga
SMS gėlytė labai koreliuoja pavadinimu su autoriaus pavarde Saulytis –
infantilus asonansinis skambesys iš esmės naudojamas eilėraščiuose. Tarp vaiko,
paauglio ir jaunuolio, sujungiant antrojo dešimtmečio žmogaus raidos etapus.
Virginija Kulvinskaitė anotacijoje mini Britney Spears dainos eilutę „not a
girl, not yet a (wo)man“, kuri iš esmės atspindėtų visos knygos perėjimo iš
paauglio į jaunuolio fizinį, dvasinį proceso būvį. Kitą vertus, daugelis
eilėraščių rezonuoja kaip stabtelėjimą pasaulyje, kuriame norisi įsitvirtinti,
pakilti virš jo. Štai subjektas viename eilėraštyje sušniokščia kokainą
mašinoje, šalia bažnyčios, su numanomu draugu, ant kurio kojos nori uždėti
ranką, tačiau jam šis rojus uždraustas, todėl subjekto akys pakyla į dangų ir
byloja apie pakilimą dvasinėje rojaus erdvėje, kuri negali pasireikšti
natūraliomis aplinkybėmis čia, žemėje.
Esminis
daugelio eilėraščių bruožas yra technologijų panaudojimas, tačiau tai nėra reta
tarp jaunosios kartos poetų, sakyčiau, panaudoti kompiuterius, skype, facebook
jau tampa poezijoje mūsų tikrovę atspindinčiais privalomaisiais šou elementais.
Autoriui pavyksta ne šiaip integruoti į lyrinį kalbėjimą technologijų leksikoną,
bet jų pagalba išgauti tam tikrą žmogaus pasimetimo, laikinumo, priklausomybės
būsenas, pavyzdžiui, subjektas stebi mergaitę balkone, kuri slapta rūko ir
staiga ji dingsta patikrinti telefono „žino - // uždariusi balkono duris /
prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja /
neperskaityta žinutė (p. 7).“ Būsenos kai lauki, kai nieko nelauki ir
nesitiki, kai nebenori laukti... Trapumo ir būties pusiausvyra technologijų
pasaulyje, kur technologijos tampa priemone pratęsti (ir suvokti) dar vienai vienišo
žmogaus egzistencijos raiškos formai. Paradoksalu, tačiau technologijos tuo pačiu
iliuziškai leidžia ir užpildyti tuštumą, pavyzdžiui, subjektas susitinka su
tėvu, geria baltą alų ir nutyli, kad per skype rodo savo penį kitiems, nes
būdas mylėtis per vaizdo kameras – tai dar vienas būdas patirti save, savo
kūniškumą.
Tiesą
sakant, poezijos rinkinyje ieškojau ir tam tikro jaunatviško seksualumo,
kadangi vyrų rašomoje literatūroje seksualinis subjektas paprastai būna
moteris, o apie vyro seksualumą kalbėti tarsi nemadinga, neetiška ir netgi,
sakyčiau, kad vyrauja pozicija, jog tai nevyriška, narciziška, todėl, mano
supratimu, tokių tekstų labai trūksta. Taip, knygoje galima įžvelgti subjekto
biseksualumo pasireiškimą. Štai knygos redaktorė Aušra Kaziliūnaitė Literatūroje
ir mene publikuotame straipsnyje Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija
apolitiška? išreiškė mintį apie savo seksualinės orientacijos „įnešimo“ į
poeziją atsargumą, kadangi visada atsiranda galimybė tapti paribio poetu: na
tas, kuris ten biseksualus, ar gėjus, ar lesbietė. Nojaus Saulyčio poezijoje
taip pat esama biseksualaus subjekto „o po to aš / prie edukologijos
universiteto / skambinau į kauną / nepilnamečiui berniukui / dėl kurio /
išsiskyriau su ieva / nes aš pasakiau / kad tu pasakei man / jog sakei jurgitai
/ kad nori mane pamylėti / pirmesnis (p. 63)“. Šituo požiūriu, neslėpsiu,
man N. Saulyčio poezija patinka, kadangi atsiranda erotika, kuri atliepia
nūdienos pasaulį, kuriame žmonės skiriami ne pagal lytį, o vertinami ir mylimi todėl,
kad jie žmonės (kad ir kaip „tradiciniams konservatyviesiems“ nepatiktų).
Visų
eilėraščių formos atitinka bendrą knygos koncepciją, neatsirado nė vieno tokio
eilėraščio, kuris būtų „iškritęs iš konteksto“. Tai idėjiškai sukomponuota ir
apgalvota knyga, kurią papildo ir išskirtinis knygos dizainas, publikuojamos
nuotraukos, „iš rankų išsprūdęs balionas“ – sms grafiškai perteiktas eilėraštis
vėlgi simbolizuoja tą nuolatinį eilėraščiuose juntamą subjekto virsmą,
nuolatinių (ne)patirtų būsenų, ribinių patirčių kirtimo ribą.
Kalbant
apie eilėraščių subjekto balsą, Nojus Saulytis dažnai renkasi daugiskaitos
pirmąjį asmenį, kuris atlieka dvejopą funkciją – perteikia tam tikrą kolektyviškumo
įspūdį, lengviau įtraukia skaitantįjį tiesiogiai patirti tas pačias būsenas, iš
kitos pusės – subjektas nepraranda savo patirčių išraiškos individualumo. Daugiskaitos
pirmasis asmuo leidžia tapti tam tikru chameleonu, perteikti būsenas tarsi jos
iš dalies būtų ne tik subjekto, bet kolektyvinės sąmonės dalis – slėptis atvirumu.
Kai kurie eilėraščiai „taupūs“, turintis japoniško haiko stiliaus nutylėjimo, o
kai kurie, pavyzdžiui, pokalbiai skype, pasižymi šiuolaikiniu plepėjimu apie
nieką, kuris, žinome, eilėraštyje vėlgi išreiškia žmogaus vienatvę, norą
komunikuoti, atrasti reikalingumą, paguodą ir ryšį.
Sakyčiau,
puikus Nojaus Saulyčio debiutas. Išlipau iš vonios, tiesiogine to žodžio,
prasme pakaifavęs puikios poezijos. Patikrinau savo telefoną, ten jau iš
tikrųjų žybsėjo žalia akutė, kuri sakė, jog per mesendžerį gavau kelias
žinutes. Prieš patikrindamas, kas parašė, užlaikydamas tarsi SMS gėlyčių
eilėraščio paliktą tirpstantį prasmių skonį, neleidau sau tyčia perskaityti,
todėl pirmiausia, prisimindamas savo paties paauglystės dienas, paklausiau šios
dainos ištrauką iš kanadiečio Xavier Dolano filmo Tai tik pasaulio pabaiga
panaudotą rumunų vyrukų grupės hitą. Dalijuosi juo su Jumis tarp SMS gėlyčių.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą