Sveiki,
Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius
filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai,
nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas
pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog
neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs,
kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears
režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013),
norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos
aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą
pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.
Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku
prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio:
sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas,
padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais
elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50
metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas,
leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta
reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė
bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas
apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda
į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta,
nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką
žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima
išpešti naudos.
Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir
žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis
buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir
homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu
arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji
nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir
nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės
paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos
krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių
seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau
tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų
vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką.
Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus
mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių
verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios
jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams
šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio
priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi
laiką ir jėgas.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą