Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.
Sveiki,
Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon
(g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl.
The
Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą
auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl
savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis
ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas,
turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties,
ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.
2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga
beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla
išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis
Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje
šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi.
Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių
vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima
mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių
prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin
tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.
Tas keistas nutikimas šuniui naktį
mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs
autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl
visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes,
skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį
Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus
dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse
gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu,
apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį
labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio
sindromas gana stiprus.
Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa
šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria
nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas
augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau
būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi
savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams
skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau
tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo
šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai,
neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie
nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius
meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti
autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.
Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo
emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl
to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes
Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to,
ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų
keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi
skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau
jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir
pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis
pabėga į Londoną...
Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio
knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir
vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių,
todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia,
kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas
toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes
nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais
aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o
gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš
Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“
Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui
suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį,
suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti
literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame
labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima
pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones,
pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas
Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą