Filmas: "Sofijos pasirinkimas" / "Sophie's Choice"

Sveiki, kino gerbėjai,

Pagaliau pamačiau legendinį Meryl Streep vaidmenį „Sofijos pasirinkimas“ (Sophie‘s Choice) (1982). Na, ar bereikia sakyti, kad M. Streep reto pasisekimo aktorė, sukūrusi begalę stiprių vaidmenų. „Sofijos pasirinkimas“ yra pirmasis „Oskaras“ kaip pirmo plano aktorei ir dar pelnyta daugybę įvairiausių kino apdovanojimų. Aktorė šiame filme vaidina lenkų ir vokiečių kalbomis ir taip pat specifiniu anglų kalba su lenkų akcentu, kuris tapo tikra Holivudo ir kino legendiniu pavyzdžiu. Na, tai vienas iš pirmųjų filmų, kur Streep vaidmenį atlieka pirmame plane ir staigiai tapo toks ryškus ir talentingas, ir pripažintas. Nors filmo kūrėjai ketino vaidmenį paskirti visai kitai aktorei, tačiau M. Streep pati atvažiavo pas kūrėjus ir klaupėsi ant kelių, kad tik gautų šį vaidmenį, tiesą sakant, man šiuo faktu sunku patikėti. Kad ir kaip ten bebūtų, Streep buvo didžiulis šios juostas garantas, o filmas tikriausiai įeina į jau klasika tapusiais kino šedevrų sąrašus.

Tiesą sakant, filmas apie holokaustą. Ir vėl. Priminė devynias galybes matytų juostų, bet labiausiai „Skaitovą“ ir „Šindlerio sąrašą“ – juk tai filmai apie pasirinkimus, laisvo žmogaus pasirinkimus pačiose juodžiausiose situacijose, kai, rodos, pasirinkti neįmanoma. Bet Sofi pasirenka. Nors filmas didelį dalį rodo Sofi gyvenimą Amerikoje po holokausto, tačiau jaunasis kaimynas rašytojas pastebi, kad Sofi yra neįprasto likimo moteris, tad pati Sofija tik po truputį filmo metu, paveikta nuolatinių kivirčų ir meilės, astrų su šizofreniku meilužiu, randa jėgų papasakoti savo skaudžią patirtį, patirtą Aušvice. 

Tai toli gražu ne pats lengviausias filmas ir ne pats lengviausias personažas, kuriame susikryžmina žmogiškumas, socialiniai vaidmenys, nužmogėjimas ir teisingumas. Teisingumo nebelieka, jį valdo atsitiktinumas, o gal tikrai motina myli kažkurį vaiką labiau nei kitą? Galima tik spėlioti, bet paslapties neatskleisime, kaip neatskleis ir pati Sofija. Tiesiog kai nėra pasirinkimo, o tenka rinktis – tai priveda prie mūsų pačių mirties, nors ir teoriškos, tačiau labai realios. Man filmas patiko visais atžvilgiais – stipri vaidyba ir režisūra, ypatinga istorija (nors ir vėl apie tą patį), tačiau vis kitaip ir kitaip, leidžia pajausti ir permąstyti žmogiškumo faktorius.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemiamas taškas" / "Match Point"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Vėl grįžtu prie savo mėgiamo Woody Allen‘o ir šįkart teko pasimėgauti jo filmu „Lemiamas taškas“ (Match Point) (2005). Na, po tokio šedevro kaip „Vidurnaktis Paryžiuje“, net nesitikėjau, kad Allen‘as kažkuo labai nustebins, bet visgi nustebino. „Lemiamas taškas“ – tai britiška dvasia pritvinkęs sudėtingas pasakojimas apie kaltę ir pasirinkimą. Neabejotinai filmas remiasi į Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ – šią knygą skaito ir pagrindinis filmo personažas istorijos pradžioje, tačiau Allen‘ui rūpėjo nekopijuoti Raskolnikovą, bet veikiau sukurti atvirkštinį jo prototipą – „kaltę paslepiame po kilimu ir gyvename toliau.“

Filme atpažinau Allen‘ui būdingų intelektualų buržuazinių ir intelektualų antiburžauzinių veikėjų charakterius, kurie labai įsismelkę į kultūros šaknis. Kaip visada čia kalbama apie operą, dailę, meną, muziejus, ką labai mėgsta ir pats režisierius. Tarp socialinių skirtybių atsiranda dvasinė trintis, charakterių nesutapimai ir pagrindinio herojaus nepilnavertiškumo kompleksas. Nors Krisas pasiekia visko, ko jis nori, tačiau dabai didelį filmo dalį jis blaškosi ir yra įsitempęs balansuojantis ties nervų riba. Jį kamuoja ne tiek teisingas pasirinkimas, kiek pasirinkimas, kuris jam būtų naudingas – tuo jis skiriasi nuo Raskolnikovo. Kaltė jo neveikia, jis tik bijo, kad neteks privilegijų ir patogumų, o prigesus aistrai, lieka tik patogaus gyvenimo įvaizdis ir saugumas, kuriems apgint jis pasiryžęs drastiškiems poelgiams. Tie poelgiai gal kiek nebūdingi Allen‘ui, sakyčiau, labiau priminė Q. Tarantinui būdingą atomazgą su kriminaliniais fejerverkais. Vyras, atsidūręs ties nervų krizės riba, taip pat gali daug kam pasiryžti, nemažiau nei kuriamos Almodovaro moterys.

Bet kokiu atveju, tai gan sudėtingas ir apgaulus personažas, kuris dėl lengvų, bet rafinuotų tonų atrodo iš pradžių pakankamai melodramatiškas ir banalus, bet tai trunka tik pirmąją filmo valandą, kai gėrimės flirtu, opera, intelektualiais pokalbiais, vynu ir šampanu. Pagrindinį vaidmenį sukuria žavusis Jonathan Rhys Meyers, kuris tokio fantastiškai dailaus sukirpimo galėjo išvesti iš proto ne vieną Allen‘o sukurtą moters personažą, o ką jau kalbėti apie Scarlett Johansson, kuri šiame dešimtmetyje pasirodė ne vienoje ir ne dvejose Alle‘no juostose, tik dar ne visas suspėjau pamatyti – tai moteris apsigimusi būti ne tik graži aktorė, bet ir BAISIAI talentinga. Ji tiesiog užburia... kaip ir visas filmas, kuris, mano akimis, tikrai buvo geresnis už „Kasandros prakeiksmą“ (2007). Kanų kino festivalyje žiūrovai plojo iki apsiputojimo, matyt, tikrai buvo už ką.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas "Kika" / "Kika"

Sveiki visi, kino gerbėjai,

Tęsiu Pedro Almodovaro filmų maratoną ir šįkart teko suvartoti filmą „Kika“ (Kika) (1993). Na, tai filmas iš itin darbingo Almodovaro laikotarpio, kai filmai gimsta vienas po kito ir pasaulyje vis nesiliaujama apie juos diskutuoti. „Kika“ filmas neabejotinai yra dar vienas Pedro perliukas su Almodovaro atrastomis mūzomis – Veronica Forque, Carmen Maura ir Victoria Abril. Čia, kaip ir daugelyje filmų, dominuoja moterys ir situacija sukasi apie jas. Šis filmas, mano akimis, šiek tiek išsiskyrė iš Almodovaro retrospektyvos savo neįprasto žanro dominavimu – visgi tai man priminė labiau humoristinę parodiją ir komediją, nei aistringą ir sudėtingą aistrų ir santykių raizgalynę, kas paprastai būdinga Almadovarui. Čia personažai kaip niekad yra sintetiniai, neįtikėtini, jie labiau valdomi ne aistrų ir meilių, bet kažkokios keistos groteskinės likimo rankos. Neįtikėtinai nerealios moterys ir jų kontrastiški charakteriai – pleputė grožio specialistė Kika, kuri be paliovos tauškia savo erzinančiu balseliu ir ekstravagantiškoji siurrealistinių ir šokiruojančių laidų vedėja Andrėja. 

Filmas iš pat pradžių dvelkia kriminalinėmis gairėmis, iš kurių režisierius padaro žiūrovui televizinį šou, tuo pasakydamas, kad paprastiems žmonėms reikia sensacijų, o ne paprastų melodramų. Neįtikėtinai eklektiškos situacijos, sprendimai verčia iš koto, ypatingai grotesku persmelkusi prievartavimo scena, primenanti labiau ištvirkusį japonų filmą su jiems būdinga „pošlu“ humoru, tačiau surišta tarnaitė, „Buką ir bukesnį“ primenantys policininkai tiesiog šoka nesiliaujamą parodijų šokį per didžiausią moters pažeminimą.

Nepasakyčiau, kad šis filmas mane sužavėjo, nors mėgavausi specifiniu Almodovaru, tačiau nesitikėjau tokio didelio pasinaudojimu kiču, kuris pranoko visas galimybes. Galbūt tai pernelyg daug grotesko, kuris truputį net erzino, nei teikė malonumo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2013: Finalas be nuostabos arba Balkanų viešpatavimą perėmė Skandinavija

 

Galutinė balsavimo lentelė

Sveiki, Eurovizijos fanai,

Šįkart nesu nusiteikęs aptarti kiekvieną pasirodymą, nes tai pernelyg nuobodu, juolab kad kiekvienas turime savo nuomonę. Daugelis mano pažįstami, kurie žiūrėjo 2013 – ųjų „Eurovizijos“ finalą, liko šiek tiek nusivylę, kadangi tikėjosi didesnio reginio, jiems dainos pasirodė pernelyg vidutinės ir nebuvo aiškaus lyderio. Lyderis lyg ir buvo – Danija, kuriai jau nuo pradžių prognozavo pergalę, tačiau galiu pasakyti, kad, mano akimis, ši daina ir pasirodymas nėra vertas pergalės – vidutinio tempo daina, su vos šiek tiek prasmingesniais žodelyčiais, sublizga politizuotoje „Eurovizijoje“ – ne kažkas ne kažką...

Nors Danija džiaugiasi pergale, mano penketuke dainos atžvilgiu geriausias kūrinys buvo visgi Azerbaidžano atstovo. Jo daina gal kažkiek primena Dymo Bilano atlikimą ir pasirodymą, tačiau pats kūrinys puikus ir buvo vertas pergalės, tokį hitą mielai klausyčiausi per radiją, važiuojant autostrada. Šiaip asmeniškai balsavau už Islandijos atstovą ir jo nuostabią baladę, kurią niūniuoju visą rytmetį. Ir visgi, tai juk dainų konkursas, nors atmiežtas politika ir gerais kaimyninių šalių santykiais. Lietuvos atvejis yra vienas iš puikių pavyzdžių, kad „Eurovizija“ vis dar yra dainų konkursas – nesulaukėme nė baliuko iš Latvijos ar Britanijos. Bet realiai pagalvojus taip ir turėjo būti, nes finale susigrumia politiniai balai su dainomis favoritėmis, o mes prie favoritų nebuvome, o ir daina ne standartinė, ne tokia, kuri įstrigtų, patiktų iškart savo savitumu kaip vengrų ar Nyderlandų. Tenka pripažinti, kad atsidūrimas finale buvo tikras stebuklas, o apie aukštesnę vietą nei penketuko gale nė nesvajojau – taip ir nutiko. Finale likome penkti nuo galo.

Ir nereikia čia svaidytis žaibais, kad latviai palaikė estus, o mus pamiršo, kad Londonas nedavė balų – jeigu aš būčiau emigrantas, nebalsuočiau už mūsų atstovą, nes balsuoju už dainą, kuri mane užkabina, o ne todėl, kad riekia palaikyti saviškius. Juk nekovojame, čia ne krepšinis, o padorus (bent jau taip norėtųsi manyti) konkursas, kurio lygį pakeliame mes patys, tai ir patys pradėkime sąžiningai balsuoti už dainas, o ne tai, kad reikia palaikyti Latviją, Gruziją ar velniai žino ką...

O šiaip man vis tiek neaišku su ta balsavimo sistema. 50 procentų nulemia speciali šalyje esanti žiūri – mistinė kasmetinė organizacija, apie kurią nieko nežinome – kiek ten žmonių sėdi, kaip ji suinteresuota skirstyti balus, kas ją sudaro ir iš vis ar jie turi kompetencijos? Apie tai nekalbama, tik Užkuraitis mįslingai nuolatos apie ją užsimena... Na, taip, 2 litus atidaviau Islandijai, tačiau Lietuva neskyrė nė baliuko, o gal viskas būtų kiek kitaip, jei komisija nebūtų prikišusi nagų – kas dabar žino. Visgi norėtųsi matyti, kaip balsavo žiūri ir kaip lietuviai, nes bendra suma nieko nepasako apie tautos pasirinkimą. 

Nežinau ar džiaugtis ar liūdėti, kad Balkanai eilinį kartą nušluoti nuo dominavimo, jų viešpatavimas pasibaigė prieš kelis metus, kai į Euroviziją labiau įsiveržė Kaukazo šalys, bet jau keleri metai iš eilės Eurovizijoje dominuoja Skandinavijos zona. Gerai tai, ar ne, bet „Eurovizijai“ kasmet stinga ryškesnių naujovių, kurie sustabdytų politinę balsavimo sistemą, pusfinalio suskirstymas dar nėra tas barjeras, kuris leidžia tai sustabdyti. O ką jau bekalbėti apie tai, kad Lietuvoje už 20 eurų buvo perkami balsai Rusijos atstovei? Kaip visada, tikriausiai reikia pradėti nuo savęs.

Mano favoritai:

Islandija

Azerbaidžanas 

Nyderlandai 

Belgija

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Auksinė praraja" / "Velvet Goldmine"

Sveiki visi, 

Britų režisierius Todd Haines ryžtąsi įdomiam filmui „Auksinė praraja“ (kitur galite rasti kaip „Aksominė aukso kasykla“) (Velvet Goldmine) (1998). Šio režisieriaus teko regėti puikią juostą „Toli nuo Rojaus“ (2002), tad jis jau nebebuvo svetimas mano akims. „Auksinė praraja“ yra dar vienas sėkmingas darbas, nominuotas „Oskarui“ už geriausius kostiumus. Na, išties filmas pulsuote pulsuoja septinto-aštunto dešimtmečio dvasiomis. Filmas muzikalus, pilnas šių dešimtmečių hitų ir nežabotos roko evoliucijos dvelksmo, seksualumo, kontrastų ir narkotikų.

Rokerio nelengvas gyvenimas, kuris veda milijonus iš proto lengvai sugriaunamas kaip ir sukuriamas. Tai neabejotinas paminklas septintajam dešimtmečiui. Nors scenarijus yra frikcinis, tačiau personažuose galime apčiuoti ir atpažinti tam tikras to meto roko žvaigždes, kurie scenoje rengėsi kaip moterys, o gyvenime, nors ir vedę, seksuodavo su kuo tik papuldavo. Jiems nuskilo, nes jų eroje dar nebuvo atsiradęs AIDS, nes kitaip jie tikrai kentėtų nuo šios ligos, kuri išplito kaip maras devintajame dešimtmetyje ir masiškai krito laisvo elgesio genijai, įskaitant panašaus tipažo filmo herojė „Dija“ (Gia) (1998) su Angelina Jolie, analogiškai gyvenimą baigė ir F. Merkuris. Tačiau septintas dešimtmetis dar saugus, nors prisodrintas seksualinės revoliucijos nuotaikų. Labiausiai filme žavi kruopščiai atkurta laikmečio dvasia, kostiumai nuostabūs, o ir palaidam, nevaržomam gyvenimui nejučia imi žavėtis, nustumdamas visus moralinius principus į šalį.

Sutinkame neįtikėtinai dar jaunus, bet labai talentingus aktorius – Ewan McGregor, Christian Bale bei Jonathan Rhys Meyers, kuriais nusivilti tiesiog neįmanoma. Išties labiausiai šokiravo Ewan McGregor personažas, nes ne kiekvienas ryškesnis aktorius ryžtųsi ant scenos suvaidinti rokerį, kuris nusimovęs kelnes atvirai vizgintų savo genitalijas, atkišęs užpakalį demonstruotų skylę ir svaidytųsi nepadoriais gestais. Išties rokeriai tąkart nesiskaitė su publika ir publika tokius dievindavo. Filmas pilnas kontrastų tarp herojų ir jų įvaizdžių, kurie, dievaži, net dabar, jeigu atsirastų panašių, atrodytų šokiruojančiai. Tad Lady Gagos fenomenas tėra tik menki žiedeliai ir verti pajuokos šokiravimo fronte, palyginus su tuo, ką išdarinėjo septinto dešimtmečio roko dievaičiai. Filmas išties žavus perliukas, vertas įžvalgios akies ir įdomaus žiūrovo.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela