Knyga: Dalia Staponkutė "Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja"

Dalia Staponkutė. „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. – Vilnius: Apostrofa, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Antroji Dalios Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja knyga pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, galima sakyti, smogė kaip angies kirtis: 2014 metų kūrybiškiausia knyga, 2015 metais skirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, gausa profesionalių literatūros kritikų recenzijų prestižiniuose literatūros leidiniuose ir dabar turi realius šansus tapti Metų knyga. Štai jums ir visa knygos pergalinga odisėja per lietuvių literatūrą, todėl tiesiog nebeištvėriau, įsigijau vieną geriausių pastarųjų metų, kaip teigiama, lietuvių grožinės literatūros knygų.

Pirmoji pažintis su D. Staponkutės kūryba gana maloni, knyga švelni, moteriška, filosofiška, ieškanti tvirtų būties pamatų ir kartu nevaržomai keliaujanti kaip smiltelė po pasaulį. Sunkoka apibrėžti visos knygos žanrą, tačiau akivaizdu, jog tai galėtų būti autobiografinė eseistika, nevengianti asmeniškumo ir realių autorės gyvenimo faktų: dukros, miestai, kaimai, studijos, namai Kipre, santykiai su vyru ir t. t. Daug filosofinių retrospekcinių pasakotojos grįžimų į anuos laikus, kai ji išvažiavo iš Lietuvos į Peterburgą studijuoti, prisimenami dukrų auklėjimo ypatumai ir, žodžiu, visa nepaprasta kasdienybė, kuri gaubia autorę. Per jos sąmonę „persimala“ nugyvento gyvenimo ir laiko įvykiai ir įvyksta atsargus vertinimas, įsivertinimas, ieškant Aš identifikuojančiojo faktoriaus. Tą faktorių D. Staponkutė intuityviai užčiuopė besiblaškydama tarp dviejų kultūrų ir šalių (Lietuvos ir Kipro) ir šis atskaitos taškas, kuris žymi kiekvieno iš mūsų tautinį identitetą, yra mūsų gimtoji pirmųjų namų kalba. Būtent kalbą autorė iškelia kaip pagrindinį kultūrinį skirtumą ir tik vėliau fizinius žmonių parametrus, juos tekstuose gretina, lygina, pateikia kultūrinių paralelių. Pasakotoja nuolat tekste užduoda sau klausimą, tačiau niekada neatsako: ar jos Aš pasikeistų, jeigu ji imtų rašyti graikiškai? Kaip kalba, kaip mąstymo ir suvokiamo pasaulio priemonė pakeičia žmogų ir ar apskritai pakeičia. 

D. Staponkutė grožinius tekstus rašo išskirtinai tik lietuvių kalba, nors išsilavinimas leidžia jai tai daryti ir rusų, ir graikų, ir anglų kalbomis. Kipre dirbdama vertėja ji savo „profesijos gaires atneša“ ir į savo tekstus, daug įdomių įterptų graikiškų žodžių tiek jų rašmenimis, tiek lotyniškomis raidėmis, tiek skliaustuose versdama lietuviškai. Tokie tekstiniai inkliuzai įdomūs ir egzotiški, leidžia tiesiogiai skaitytojui pagliaudyti graikų kalbos molį, tačiau džiugu, kad autorė nepersistengė jų kiekybe, nes kiekviename sakinyje po graikišką inkliuzą, pripažinkime, būtų pernelyg nemalonus skaitymas, prilygstantis ne pažintiniam beletristikos skaitymui, bet akademinei studijai. Eseistikos autobiografiškumą visgi kai kada gožia pažintinė publicistika, kuri galbūt ne visiems patinka, kai renkamasi grožinę lektūrą, tačiau ji tokia suasmeninta, kad retai primena gido vedžiojimą po Kipro politines periferines ribas, bandant suvokti, kaip sala tautiškai ir geopolitiškai pasiskirsčiusi.

Rašytoja, filosofė, vertėja Dalia Staponkutė.

Kalbant apie knygos struktūrą, ji neatsiejama nuo leidyklos Apostrofos komandos sukurtos neįtikėtinai kokybiškos poligrafijos – negelstantis „sunkus“ popierius, solidus ir patikimas knygos viršelis su antikiniais motyvais, aukso įspaustomis raidėmis ir, žinoma, knygos nespalvotų fotografijų iliustracijos, kurios perskiria penkis svarbius knygos struktūros žingsnius, anotacijoje dar minimus kaip autorės gyvenimo kryptys. Kiekviename eseistiniame žingsnyje, skyriuje yra formuojama centrine problema, kuri dar skaidoma į smulkius eseistinius pasakojimus, ieškant naujų pasakotojos žiūros taškų ir kartu visuminio problemos bendrumo, pvz., pirmasis skyrius Judėjimas ratu formuoja motinos ir dukters ryšį per dviejų šalių kultūrinį auklėjimo aspektą. Pasakojimai, kaip autorė mokė dukras lietuvių kalbos, kaip dukros priėmė jos metodus, kaip važiuodavo nugyventi lietuviškų vasarų ir t. t. Kartais neapleidžia jausmas, kad pasakotoja konkuruoja su Kipro kultūra, stengdamasi dukroms pasukti upės tekėjimo vagą, tikriausiai autorei apskritai kaip humanitarei buvo nepaprastai svarbu, kad dukros gautų lietuvišką kalbinį ir kultūrinį imunitetą, tiesa, neaišku, ar daugiau dėl pasakotojos noro „pririšti“ dukras prie savęs, ar dėl pačių dukrų gerovės, bet kokiu atveju, nekyla abejonių, kad nuveiktas didžiulis auklėjimasis darbas. 

Lygiai taip pat ir kiti skyriai bei kryptys, autorė ne tik apsiriboja maršrutu Kipras–Lietuva ir Lietuva–Kipras, ji ir jos pasakojimai keliauja po platųjį pasaulį, aprėpia daug asmenybių, jų kultūrines patirtis t. y. kelionės į JAV, Istambulą ir pan. Visoje kelionėje ieškoma tai, kas sunkiai įvardijama verbaline kalba, bet filosofiškai suprantama, kad ieškoma tapatumo ir paralelių tarp kultūrų ir, žinoma, savo asmeninio atskaitos taško. Čia Turkija lyginama su Kipru, JAV su Lietuva ir Kipru ir atvirkščiai, todėl per eseistiką užmetamas daugiakultūrinis tinklas „ant pasaulio“, suvokiant skirtumus ir panašumus tarp visų pasaulio tautų, bet tikriausiai knygoje svarbiausia pasakotojos būsena, kuri primena periferinę tuščiavidurę erdvę, nei ji kada nors bus tikra kiprietė, nei kada nors vėl bus „normali“ standartinė lietuvė. Toji tarpinė periferinė savasties identiteto būsena, norėtųsi dar pasakyti būklė, siejasi su knygos pavadinimu apie pasirinkimą. Pasirinkimo nebėra, yra tik keista nesvarumo būsena, kuri išreiškia daugiakultūrinį įsisąmoninimą ir savęs suvokimą kaip pasaulio pilietę. Žinoma, Z kartos atstovams tai padaryti kur kas lengviau, tačiau užaugus Sovietų Sąjungoje ir savo namus bei tėvynę ilgą laiką suvokus kaip bazinį savo identiteto rezervą, išties sunku matyti, kaip lūžta ir trupa senosios vertybės ir ateina naujas pasaulio persitvarkymas.

Daug tekstuose kalbama apie savo mito kūrimą ir savo „paveikslą“ kitų sąmonėje, kad ir kaip save suvoktume, mus visada mato ir matys kiekvienas vis kitaip. Brazilų rašytojas Paulo Coelha Alchemike metaforiškai rašė apie asmeninę žmogaus legendą, panašiai galima suvokti savo mito kūrimą ir D. Staponkutės knygoje. Mes vis laužome stereotipus, suokiame apie tai, kaip svarbu nusimesti kultūrinius barjerus ir kiekvieną priimti kaip savą, tačiau kuriant savo mitą, suvokiant save vis dar be galo svarbu apčiuopti savo šaknis, vis dar gajus troškimas turėti savo tėvynę, identifikuoti save per kalbą, per tai, kur tu eini, ką darai, sakai, reflektuoji, galiausiai ką myli ir vertini – šita bazė esi tu, tai tavo likimas, tavo mito variklis. 

Neįmanoma nepaminėti D. Staponkutės rašymo kokybės. Teksto lengvumas, kalbant apie tokius dvasinius ir fizinius migracijos procesus, „išausta“ su kantrumu, neapsunkinant nei minties, nei sakinių struktūros. Priešingai, tekste juntama pasakotojos moteriškumo ir motiniškumo galia, kažin koks „pritraukimas“ skaitytojo arčiau savo balso, vartojant „minkštąją kalbą“, kad ir toks paprastas žodis „babytė“ daug ką pasako apie autorę, jos ryšį su lietuviškąją gimine, o nuolat kalbėdama apie žmogiškąjį ryšį, vartojama daug švelnių būdvardžių ir veiksmažodžių taip smarkiai nutolusių nuo kurį laiką įsiėdusios ciniškos ir vien tik absurdą užkabinančios, gyvenimo beprasmybę afišuojančios literatūros. Žodis tampa D. Staponkutės santykiu su savo mintimis, norima „permesti“ informacija, o kartu užmegzti santykį su skaitytoju.

Graži, jauki ir įdomi knyga, kurioje tikriausiai įdomiausi, žvelgiant jau visai paviršutiniškai, tie kultūriniai „perliukai“, kuriuos galėtume įvardyti kaip egzotiškais kultūriniais niuansais, iš kurių gimsta patys tikriausi anekdotai, o kai kada ištisi ir solidūs filosofiniai traktatai.

Jūsų Maištinga Siela  

Aktualijos: Vieno nelaimingo šulinio istorija

Sveiki, skaitytojai,

Nauji metai, nauji šposai, pasakytų tikriausiai koks Juozas Erlickas. Tikriausiai šiandien vienas juokingiausių pokštų buvo itin labai taiklus apie šulinius, kuris skamba maždaug taip: kodėl vaikai mėgsta didelį šaltį, ogi todėl, kad užšąla šuliniai... Juokiausi be jokios sąžinės graužaties, nes juokelis itin taiklus, juodo humoro, turint galvoje, kad tėvas į šulinį neseniai sumetė du savo vaikus ir sukėlė visą Lietuvą, tiesiogine to žodžio prasme, ant kojų ir piktų liežuvių. Vieni ėmė suokti, kad grąžintų mirties bausmę, dar kiti užsipuolė socialines tarnybas, dar kiti – alkoholį, pabėgusią žmoną, kaimynus ir netgi mūsų visagalį Viešpatį. Pamanykit, lyg mirties bausmė ką nors pakeistų. Nė vienas plaukelis nesuvirpėtų provincijoje, jeigu ir grąžintų, nes kas gėrė, tas gers, kas gainiojo žmonas ir vaikus su kirviu, tas gainios ir toliau. Jeigu socialinės tarnybos dirbtų pilnu pajėgumu, tai kaimuose praktiškai nebūtų vaikų, nes visus juos supakuotų ir išvežtų norvegų gėjams ir lesbietėms, o mieste nors kiek pasiturintys, vaikų, kaip žinia, nebegimdo, nes pasigimdžius, nebebus kaip dirbti ir teks skursti, keltis į kaimą... Ir visgi tas socialinis gyvenimas, jis suniokoja žmones, nutekina kraują iš šalies.

Ir iš tikrųjų, ką veikti ten kaime. Mano dėdė, kuris pernai pardavė kone dešimt jaučių, gavo grašius ir pasakė, kad daugiau nebeaugins, nes nebeapsimoka. Geria ir jis, tik žmonos negainioja aplink sodybą, veikiau žmona jį už gėrimą. O geria iš tos begalinės laimės, kad nieko nebeliko, kad nieko nebemoka daryti, o tai ką mokėjo geriausiai, seniausiai niekam nebereikia. Ir visos sodybos ten kaip kapinės, kiekvienam lange po girtą nuliūdusį veidą, įstrigusį be žinios ir ateities pasaulyje, savo pačių kalėjimuose. Ne ką geriau ir tame mieste, kuriame sakysite triumfuoja vidutinė klasė visą gyvenimą aukodami savo nemylimam darbui, todėl vaikšto pikti, nuolat burnodami ant viso pasaulio. Kaip tik skaičiau Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią“, kur ji šmaikščiai, bet tiksliai užfiksavo, kad lietuviai savo šalyje gyvena tik tam, kad dirbtų, o graikas dirba tik tam, kad išgyventų, nes nėra būtinybės gyvenimą iššvaistyti nemėgstamam darbui. Mums moka grašius, skurstame ne tik materialiai, bet pragerdami savo dvasią. O ko negerti, jeigu niekur tavo rankos nebereikalingos? Tik gerti juodai ir piktai, metant vaikus į šulinius, kad nebebūtų to prakeikto rytojaus, kai vėl prablaivėjus teks galvoti, kaip juos išmaitinti, kaip susimokėti tuos varganus mokesčius, išklausyti žmonos eilinius priekaištus. Manote, iš gero gyvenimo tas vyras prasigėrė ir nužudė savo vaikus? Mūsų, Lietuvos vaikus? O mes trokšdami dar daugiau mirčių, suokiame apie mirties bausmę... Kokie mes visgi bejėgiai, žaizdas gydome naujomis žaizdomis. Jei skauda viena ranka, kandame į kitą, kad tik būtų blogiau. 

Ir ta nutrinto šulinio fotografija, vaikų kapas, iš žiniasklaidos į žiniasklaidą nešama bauginti ir rodyti mums, kokie esame bejėgiai. O kitame puslapyje, tame pačiame portale, kur lieknėjančios „žvaigždės“ ir vaistai, ir majonezas, ir degtinė, ir J. Valančiūno tritaškis... Toje pačioje linijoje, plokštumoje mirtys ir dar ta kuriozinė fotografija iš Dubajuje degančio dangoraižio, kur įsimylėjėlių pora fotografuojasi mirčių fone, talpina į Facebook‘ą ir dėkoja už nuostabų naujametinį reginį, net nežinodami, kad tai ne fejerverkai, o vienas didelis liepsnojantis pagarabas. Taigi. Ne viskas yra taip, kaip kartais atrodo. Vaikų mirtys tėra tik pasekmė ilgai stuksentos ir skaudančios sielos, sugniuždytos kapitalizmo, valdžios abejingumo ir beprasmybės. Ak, jeigu visi tik gimtų verslininkais ir chamais, gal net nereikėtų nei tų šulinių, laktume vien šampaną iš paauksuotų unitazų ir sprogtume iš puikybės ir pasipiktinimo, kodėl kiti nesugeba prasimušti, taip, kaip tai padarėme mes.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gentis" / "The Tribe" / "Племя"

Sveiki,

Ukrainiečių režisierius Miroslav Slaboshpitsky mėgsta rimtas socialines temas savo kine, daug ką šokiravo jo kone geriausias darbas pavadinimu „Gentis“ (angl. The Tribe) (2014), kurį tenka žiūrėti praktiškai be verbalinės kalbos, nes filme i bendrauja vien tik kurtieji gestų kalba, todėl jau vien dėl to filmą įdomu žiūrėti be jokio vertimo, nes judesių kalbą daugiau ar mažiau supranta visas pasaulis. 

Išties nelengvas filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje“, kuriame svečiavosi ir filmo aktorė. Ši kino juosta, pelniusi daugybę kino festivalių įvertinimų ir apdovanojimų, primena Rytų bloko kiną, kuriam nereikia didelio biudžeto, kad galėtų papasakoti apie tai, kas iš tikrųjų skaudu visuomenėje. Pernai per Lietuvą nuvilnijo net keli skandalai apie tvirkinamus vaikus globos įstaigose ir tai nėra išgalvota ar kažkur toli stepėse paslėpta bėda, ji čia pat, gal net mūsų kieme. Filmas „Gentis“ pasakoja apie kurčiųjų internatinę mokyklą, kurioje vykdoma šiurkšti politika – pardavinėjamos paauglės vadinamiems „furistams“, o jas „pridaboja“ tie patys bendraklasiai. Į tokią internatinę mokyklą atkeliauja Sergejus, kuriam tenka pereiti atskirą socialinę mokyklą, kad įgytų vietinių pasitikėjimą, tačiau jis nežino, kas dar jo laukia...

Tiesą sakant, tai reta galimybė, kada be mums įprastos kalbos, galima patirti judesių kalbą ir nė vienas specialiųjų poreikių žmogus nėra socialiai saugesnis už pilnavertį žmogų, gal net priešingai – kurtieji dar labiau pažeidžiami. Šiame filme daug šiurkštumo, socialinės neteisybės ir iškreiptų santykių padiktuotos gyvenimo sistemos vaizdavimo, erotinių scenų, smurto... Pagalvojau, kad visas filmas yra vientisas gležno ir įbauginto žmogaus dvasinis, fizinis ir socialinis žaginimas, į kurio aktą įsitraukia visa visuomenė, pradedant kurčiaisiais mokiniais, mokytojais ir baigiant „degtinės ir kyšių“ kultūra – valdininkais. Jaunuomenė tiesiog kaip želdinys prisitaiko prie realybės ir įsigeria, priimdama žaidimo taisykles – kitokios realybės filmo personažai nematė, todėl net paprastas pačiulpimas už kiosko tampa toks pat natūralus veiksmas, kaip antai išmušti troleibuse bilietėlį.

Stiprių juslių ir socialinių problemų filmas, skirtas kino ištvermingiesiems gurmanams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hju Glaso legenda" / "The Revenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai lauktas meksikiečių režisieriaus filmas „Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant) (2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“ (2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21 gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.

„The Revenant“, kurį tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai „Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą... Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.

Puikus atšiauraus klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje. Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro, nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.

Aš po šito filmo galiu pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.3

Trumpas interviu su pagrindiniais aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela