Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (2 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Vienas didžiausių džiaugsmų yra sugrįžti prie išties gero ir kokybiško serialo kaip į šeimą ir pamiršti kasdienybės rūpesčius. Jeigu kas nors manęs paklaustų, kokį įtraukiantį serialą rekomenduočiau sergančiam depresija, tikriausiai dabar pirmas į galvą šovęs pavadinimas būtų „Begėdis“ (angl. Shameless), nes tai vienas iš tų serialų, kuris besąlygiškai eliminuoja išorines problemas ir leidžia pasinerti į tą nuostabų, neišdailintą, bet kartu pilną nuotykių pasaulį. Kadangi jau aptardamas pirmąjį sezoną, pristačiau ir šio serialo ištakas, atėjusias iš britiško serialo versijos, todėl nebesikartosiu ir tiesiog pasidalysiu savo įspūdžiais po antrojo šio serialo sezono.

O antrasis sezonas nė per nago juodymo nėra prastesnis, rodos, net aktoriai nebūtų padarę pertraukos. Tiesa, šioks toks pokytis akims visgi yra. Jeigu pirmasis sezonas daugiausiai buvo filmuojamas žiemą ir vyravo niūrios spalvos, tai šis sezonas nuo pirmos serijos tvoskia kaitria vasara, suplūkusiais nuo šutros aktoriais, tačiau tai netrukdė Etelei, gyvenančiai pagal programą pas Veroniką ir Keviną, vaikščioti su konservatyviu kostiumėliu ir pezėti apie tai, kaip ji nori numirti, kad greičiau patektų pas Dievą. Šiame sezone tikrai vėl netrūksta „tirštų“ Frenko nuotykių. Jeigu aname sezone jis daugiau gėrė ir leidosi „vystomas“ guminių vibratorių pas Šeilą, tai šiame sezone jis daugiau „dirba“ t. y. bando nugriebti pinigą nuo tuoj širdies donoro turėsiančios gauti „bjaurasnukės“, tai nuo netikėtai motinos pasirodymo, o tiksliau jos paleidimo iš kalėjimo iki sugrįžimo pas Moniką, kuri išvagia „Voveraitės“ fondą. Regis, Frenkui viskas įveikiama, viskas paminama ir, atrodo, jog tuoj jis neatlaikys ir parodys savo žmogiškumą, ir pradės atgailauti, įmetęs dešimtinę į bažnyčios aukų dėžutę, bet tereikia sekundės, kad apsisukęs ant kulno vėl nuplėštų visą aukų dėžutę ir ją nukniauktų Dievui iš po nosies. Žavus tas Frenkas, nieko neprikibsi.

Šį sezoną kur kas įdomesnė ir pavojingesnė tapo Šeila (aktr. Joan Cusack), kurios nesupaisysi nei kaip moters, nei kaip mamos, nei kaip meilužės. Iš pirmo žvilgsnio ji pasirodė užkietėjusi namų šeimininkė su ryškiomis vertybėmis, bet šį sezoną ji kaip personažas įgavo tokių įdomių ir elegantiškai begėdiškų spalvų, kad net sunku suvokti, kur jos motiniškumas, auklėjant Karen, suvokiant Frenko kiaulystes, o sezono pabaigoje išvis stebuklas – ji imasi savanoriškos eutanazijos vykdytojos. Į šią aktorę ir jos kuriamą veikėją be proto įdomu žiūrėti ir jos išgaunama charakterio gama, kuri vibruoja nuo naivumo iki kažkokio nesuvokiamo lengvabūdiško chuliganizmo, net neabejoju, kad kituose sezonuose Šeila pateiks dar daugiau spalvų ir staigmenų.

Na, žinoma pagrindinė Fiona (aktr. Emmy Rossum) yra meilumo įsikūnijimas, tačiau, kažin, ar jai lemta imtis kito vaidmens, nei būti visos šeimos sienomis ir ramsčiais. Kartais pikta, kad ji pasiduoda, o kartais pikta, kad yra tokia pernelyg atsakinga ir negali visko palikti. Šiame sezone ir toliau tęsiasi jos ir Stivo meilės drama. Gana komplikuoti jos santykiai tampa su Filipu, vyriausiuoju broliu, kuris kaip užkietėjęs šašas stengiasi mesti mokslus ir išlaikyti Karen ir atseit savo vaiką – melodrama lyg ir nuspėjama, nes Karen tikra kalė, ypač jos pasisakymai apie savo pačios vaiką ir apskritai egoistiškas požiūris į gyvenimą, o jos nusišlapinimas ant mirusio tėvo paminklo buvo mažiau nei begėdiškas ir priminė mokines iš Marijampolės, kai vienu metu per Lietuvą nuaidėjo dėl merginų įžūlumo skandalas.

 Amžinai prislėgta ir pavargusi Fiona.

 Kaimynas Kevinas.

 Filmuojant "Padėkos diena" seriją.

 Frenko mamytė.

 Frenkas su Monika vėl drauge...

 Lipas.

 Ianas.

 Puikioji Etelė su vaikais.

 Ir vėl pavargusi Fiona...

 Karen, arba tiesiog kalė. Ir ką Lipas joje pamatė?

 Veronika moko anglų kalbos savo Keviną. Ar bereikia sakyti, kad jos dekoltė yra gražiausias seriale?

 Keistoji Šeila su Frenku.

 Frenkas laukia "bausiaveidės" mirties.

Vienas mieliausių personažų šiame sezone man pasirodė Debė – ji tokia prielipa, tai čia svarsto apie mirtį, tai čia apie tai, kaip patikti berniukams. Mėgsta užsiciklinti ir įsitraukti į tam tikrą veiklą, bet kartu ji tokia miela ir protinga, kad tiesiog neįsivaizduoju šios šeimynos be jos, visiškai kitokius jausmus sukelia mažasis sadistas Karlas, kuris papildo „chuliganų iš prigimties“ gretas. 

Iš esmės šiame puikiame sezone įvyksta nemažai įvykių, bet tikriausiai svarbiausi yra trys – tai Frenko motinos pasirodymas, Monikos sugrįžimas į šeimą, Stivo sugrįžimas su brazile žmona. Frenko motina tai išvis kieta keikūnė, priminė man tokį kietą močiutę Karen iš „Nusivylusios namų šeimininkės“ serialo, tik šioji nepalyginamai kietesnės, bjauresnė ir šaržuojama taip, kad padažas liejasi per kraštus. Vien į ją žiūrėti buvo gera, kaip Galagerių šeimos genai panašūs, o obuolys nuo obels netoli nurieda. Monikos, vaikų motinos, sugrįžimas į šeimą jau iš anksto žiūrovas gali nuspręsti, kad nieko gero nežadės ir sujauks visus Fionos ir vaikų lūkesčius. Šįkart su Monikos personažu buvo išties pasistengta, parodyta jos bipoliškas sutrikimas, o šalia visų tų šmaikščių istorijų, socialinio dugno baisybių, kur tokioje, rodos, baisioje aplinkoje auga vaikai, atsiranda pavojaus signalas, jog patiems mažiesiems tuoj kas nors nutiks, jau nekalbu apie tai, kad nėščioji Karen rūko, o Karlas žaidžia su ginklais ir jau prekiauja narkotikais. Gal šiame sezone norėjosi, kad būtų daugiau papasakota ir apie Iano pasaulį, „ryžiukas“ nori įstoti į armiją, tačiau slapta susitinka su miesto chuliganu intymiems santykiams. Netipinis gėjus, steroidinis, paneigiantis nuogų užpakalių berniukų stereotipus, bet kartu drąsiai viduje susitaikęs su tuo, kas yra – negi kūrėjai daugiau iš viso to „neišlups“ dramos? Pamatysime tikriausiai kituose sezonuose.

Iš esmės šitas sezonas superinis, ne ką prastesnis už buvusį ir, rodos, šį „Begėdžio“ serialą žiūrėčiau ir žiūrėčiau iki begalybės, o Ryčio Zemkausko įgarsinimas tiesiog nepakartojamas!

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gwen Stefani - "Make Me Like You"

Sveiki,

Paskutiniu metu, galima pamanyti, kad Gwen Stefani tapo mano mėgstamiausia atlikėja, tačiau taip nėra. Kaskart išgirdus naują jos dainą, norisi kažką parašyti čia. Labai įdomu stebėti šios garsios ir kažkada tikrai du solo pritrenkiančius albumus išleidusios atlikėjos šių dienų perspektyvas. Šiuo metu atlikėja ruošia naują albumą ir jau pristato, palaukit, kelintą singlą iš eilės? Kol kas neaišku, „Vikipedijoje“ daina pristatoma, kaip antrasis šios atlikėjos singlas iš būsimo albumo, ar tai reiškia, kad kitos iki tol pasirodžiusios dainos, kaip antai „Baby, Don‘t Lie“ nebepapuls į albumą, nors buvo sukurti ir vaizdo klipai ir t. t.? 

Kažkaip viskas pas Gwen paslaptingai rutuliojasi. Šiuo metu atlikėja augina tris vaikus, vienas iš jų dar visai kūdikis, o šalia ištikusios skyrybos gerokai sujaukė tiek asmeninį atlikėjos gyvenimą, tiek muzikinį. Šiemet pasirodysiantis albumas turėtų nustebinti gerbėjus, o neseniai, vasario 12 dieną pasirodžiusi nauja daina „Make Me Like You“ (liet. Verti jaustis kaip tu) man jau patinka, patiko ir ta jautri baladė „Used Love to You“, kuri nuskambėjo itin asmeniškai. Atlikėja artėjanti prie penkiasdešimtmečio atrodo fantastiškai! Regis, surado ir naują meilę, teisėjaudama „The Voice“ projekte, kur keisdama Christina Aguilera, glaudžiai susidraugavo su ką tik išsiskyrusiu Blake Shelton.

Naujausioji daina visiškai pakeitė ir atlikėjos jau iš seniau sukurtą stilių – surišti plaukai, paspalvinti galiukai, kažkas stilingai modernu, su šia daina ji grįžta prie daug atlikėjų išmėginusių Merilyn Monroe stiliaus. Nežinau, ar tai gerai, bet pop-disco ir švelnaus rokelio muzika su šiuolaikiška aranžuote man visai skaniai klausosi jau po antro karto. Pasižiūrėkime:

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Altorių šešėly" (rež. Ramūnas Kaubrys)

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai brūkštelti apie matytą šokių spektaklį Altorių šešėly, kurį statė Ramūnas Kaubrys, to paties režisieriaus neseniai teko pamatyti Adata. Taip jau nutiko, kad retai pamatau kokį spektaklį, o ką jau kalbėti apie šokių spektaklį ir dar pagal garsųjį Vinco Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly, kurį kažkada skaičiau ir „zubrinau“ mokyklos suole.

Šiaip esu girdėjęs, kad autorius yra uždraudęs bet kokias Altorių šešėlio ekranizacijas ir teatrines formas, tikriausiai iki šiol ir neturime Altorių šešėly filmo – mokiniams sunkiau, tenka skaityti visą kūrinį, bet nuo to juk tik geriau pačiam V. M. Putinui ir jo atminimui. Labai knietėjo pamatyti R. Kaubrio statymą, juolab kad buvau girdėjęs pačius geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad spektaklis bus būtent toks, kokį teko regėti.

Pirmosios spektaklio scenos, įvilkimas į sutaną tiesiog nepakartojamas, o šokio plastika, mistinis apšvietimas, klasikinė muzika kūrė apskritai misterinio šokio įspūdį, kažkokią sąmoningą pasirinkimo ir apsisprendimo metafizinį veikėjo būvį, o vyrų pasirodymas su juodomis sutanomis, manding, priminė tuos vidurio Azijos tautinius stepių klajoklių šokius. Sakyčiau, tas pirmasis įspūdis ir buvo stipriausias, vėliau režisierius pereina prie siužetinių romano linijų – Liucės ir Liudo susitikimas, na, o vėliau ir visa drama tarp kūrybos ir meilės, tarp pasišventimo ir kūniško geidulio. Gal šiek tiek išsigandau, kad Liucė vienu metu vaizduojama išvis kaip paleistuvė, romane kažkaip to nebuvau užtvirtinęs, tačiau tai tik tokie pasirinkimo štrichai, kodėl gi ne.

Man teko galimybė pamatyti būtent Manto Černecko sąstatą ir galiu pasakyti, kad labai patiko, būtų įdomu „užmesti akį“ ir į Aurelijaus Liškausko pasirodymą. Visgi šalia esantis mano kolega mažai ką suprato iš šokio statymo, neįskaitė ir „kančių tarės“, kuria nusinuodija Liucė simbolikos, o ką jau sakyti apie jos vaiko – pliušinio žaisliuko tampymą. Visgi spektaklis nors ir šokio, ir reginio kūrinys, reikia šiokių tokių pastangų skaityti ir simbolius, kas vyksta su veikėjais, kaip keičiasi epocha, santykis, apsisprendimai ir kiti dalykai. Jeigu esate skaitę romaną, tai padaryti nėra sudėtinga.

Šiaip džiaugiuosi pamatęs šį spektaklį. Įdomi interpretacija, gestai, simboliai ir perteikimo pasirinkimas. Drama buvo, buvo ir judesys, ir žinia publikai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "7 dėžės" / "7 Cajas" / "7 Boxes"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „7 dėžės“ (ispn. 7 cajas) (2012) Paragvajuje, savo tėvynėje, tapo tikra sensacija ir tais metais buvo daugiausiai uždirbęs vietinis filmas, pelnęs prestižinį San Sabastiano kino festivalio apdovanojimą. Šį filmą galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasaryje“, kur lyg ir didesnio atgarsio kino juosta nesulaukė, tačiau aš vis tiek labai laukiau, kol pasirodys DVD ir pagaliau galėsiu pažiūrėti šį keistai išliaupsintą kino juostą, juolab kad ispanų ir lotynų amerikiečių kiną mėgstu.

Taigi, pirmasis įspūdis po „7 dėžių“ buvo toks, lyg vėlei būčiau išėjęs iš kino salės, kada pažiūrėjau „Lūšnynų milijonierių“ – tai tikrai Lotynų Amerikos „Lūšnyno milijonieriaus“ savotiškas atitikmuo, tačiau šiek tiek prastesnis istorijos atžvilgiu, prastesnis jis pasirodė ir už brazilų „Dievo miestas“ (2002), bet vertas geros akies. Šis kriminalinis trileris pasakoja apie jaunuolį iš Paragvajaus lūšnynų, kuris susižavi mobiliaisiais telefonais ir norėtų sukurti romantinį filmą, kuriame vaidintų, netrukus jis įsivelia į korumpuotą lūšnynų reikalą, pats nežinodamas realios grėsmės sutinka už 100 dolerių iš vieno lūšnyno tašką į kitą pergabenti ant karučio 7 dėžes. Na, ir prasideda ilga koliažinė istorija per lūšnyną, o paraleliai rutuliojama jo sesers ir gimdyvės istorija, vyruko, kurio vaikui reikia insulino ir... Ir viskas taip tiršta, lyg vėl nardytume Indijoje po lūšnynus. Greitos kameros ir operatoriaus darbas, puikūs vizualiniai sprendimai, nematyti aktoriai, pirmoji meilė, svajonės ir čia pat tykantis pavojus. Filmas tirštas, smarkiai apgalvoti sprendimai, o žiūrovą nuolat kamuoja pagrindinis klausimas – kas tose dėžėse, kurios vertos net gyvybių? Narkotikai? Ginklai?

Iš esmės man filmas patiko, tikiu, kad jis patiks daug kam iš įdomesnių trilerio žiūrovų, kurie mėgsta egzotiškas ir klampias vieteles, tokias, kaip trečiųjų šalių lūšnynai, kur vaikai ir jaunuoliai tampa savo svajonių didvyriais. Sodrus, egzotiškas, įtraukiantis pasakojimas. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jau ilgiuosi tavęs" / "Miss You Already"

Sveiki,

Romantinė drama „Jau ilgiuosi tavęs“ (angl. Miss You Already) (2015) režisavo pirmosios „Saulėlydžio“ dalies (mano akimis ir geriausios dalies) režisierė Chatherine Hardwicke, kuri mėgsta dreifuoti nuo fantastinių juostų iki romantinių dramų. Šį filmą gana vidutiniškai, bet neprastai įvertino kino kritikai, o Lietuvos jaunimui, kuris taip dievina romantinius filmus, jau krykštauja komentuodami, kad nėra matę geresnio filmo už „Jau ilgiuosi tavęs“.

Paskutinį kartą smarkiai tikriausiai verkiau po filmo „Mano sesers globėjas“ ar „Mano gyvenimas po manęs“ ir nuo to karto vis prėskiau atrodo kine vaizduojama vėžio tematika. Šįkart apie neišskiriamas drauges, viena trokšta susilaukti kūdikio, o kita – tiesiog įveikti vėžį. Juosta gana idealistinė ir iš tos serijos „Užrašų knygutė“, nei labai blogai, nei itin gerai. Režisierė nesistengia išgauti naujų šia tema rakursų, praradimo istorija rutuliojama su pokštais, pajuokavimais, galvos skutimo scenomis (o kaip kitaip?), su ašaromis, pasiaukojimu, išaukštinant betarpiškus moterų draugystės santykius. Viskas lyg ir būtų gražu, tačiau tokie santykiai ne itin bent mane įtikino, romantinis potėpis pernelyg didelis, idealizmo ir pasiaukojimo pozos išdidintas, eliminuojant tiesiog natūralumą, nors to siekta sąmoningai – juoktis ligai į akis. 

Filmą vertą žiūrėti vien dėl pagrindinių aktorių – Drew Barrymore ir Toni Collette. T. Collette apskritai čia nudirbo didžiausią darbą ir buvo pagrindinėse rogėse, tačiau juk ligoniai ir būna epicentras. Visą filmą vis stebėjomės, kaip ši puiki aktorė panaši į Uma Thurman. Taigi iš visos vaidybos, man šiame filme ir patiko Toni būvimas kadre, o visa kita tempiama prie sentimentalumo, kad net finalinės scenos, „vėžininkės“ vykimas į draugės gimdymą pasirodė toks nuobodus siužetinis žingsnis, kad net galėjai nusukti akis ar pasispraginti popkornų. Nepaisant visų klišių, žanro įsiėdusių gudrybių, nuspėjamumo, filmas gana linksmai ir smagiai susižiūrėjo. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela