Geriausi knygų viršeliai Amerikoje 2017 / The Best Book Covers of 2017

Sveiki,

Kiekvienas bukinistas yra iš esmės kažkiek ir knygų fetišistas, kuriam rūpi poligrafija, knygos viršelis, popieriaus kokybė. Mano nuomone, lietuviška knygos leidyba išties prabangi ir geros kokybės, nors nemažai kritikos kaskart susilaukia komercinės leidyklos dėl to, kad jie savo knygų viršelius leidžia tarsi žurnalus ir neretai supigintai priskiria vieną ar kitą apnuogintą merginos nugarą rimtam autoriaus kūriniui.

Žvelgiant į štai amerikietiškos literatūros rinką – vaizdelis kur kas sausesnis, čia knygų apipavidalinimas ne toks įvairus, kadangi leidyba turi savas tradicijas, o ir viršeliai neretai būna dar pigesni, plonais viršeliais, greitai skurstantys ir t. t. Man regis, lietuviška poligrafija visgi laimi tiek prabanga, tiek dizainu.

Štai New York Times surengė geriausių 2017 metais pasirodžiusių knygos viršelių rinkimus ir štai, kokios knygos šiemet išleistos patraukliausiai. Manau, kiekvienas susidarys savo nuomonę.

Geriausiu viršeliu pripažinta Katie Kitamura romanas A Saparation (liet. Išsiskyrimas).

Peter Hayes „Why? Explaining The Holocaust“ (liet. Kodėl? Holokausto paaiškinimas).

Jeffrey Eugenides „Fresh Complain“ (liet. Naujas skundas).

Alisson  Nutting „Make for Love“ (liet. Sukurti meilę).

Jillian Tamaki „Boundless“ (liet. Beribis).

Anne Micheals „All We Saw“ (liet. Viskas, ką matėme).

Fernanda Torres „The End“ (liet. Pabaiga).

Ralf Rotman „To Die in Spring“ (liet. Mirti pavasarį).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: septinto-aštunto dešimtmečio modernusis interjeras

Sveiki,

Ar esate pagalvoję, kad yra kažkoks nepaaiškinamas ilgesys laikmečiams, kuriuose niekada negyvenote? Pavyzdžiui, kada simpatizuojama Antrajam pasauliniam karui ar Didiesiems geografijos atradimams? Štai naršant po internetą užkliuvo ši spalvinga fotografija, kuri vaizduoja septinto-aštunto dešimtmečio tipinį hipiškai spalvingą amerikietišką interjerą. Kas dabar dekoruotų šitaip savo būstą? Kažin, tačiau žvelgiant iš dabarties, pripažinkime, tai drąsu, įdomu ir žiauriai modernu. Kažką primena, sunkiai žodžiais nusakoma... Gal senus amerikietiškus filmus ir serialus? Spalvotos televizijos revoliuciją, kai vaizdas tapo itin svarbu?

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paktas" / "The Pact"

Sveiki,

Vis pasiilgstu įtraukiančių siaubo trilerių. Šįkart apie visai neblogai sužiūrėtą filmą „Paktas“ (angl. The Pact) (2012). Dar viena amerikiečių produkcija šiek tiek priminė man tą siaubo japonų literatūrą, kurią taip mėgsta ekranizuoti, pavyzdžiui, „Skambutis“ ar „Tamsus vanduo“.  Filmo siužetas, tarkime, iš esmės neblogas: dingsta viena iš seserų, kuri turi prastą reputaciją, į jos namus atvyksta jos kita sesuo ir pamažu jaučia, kad name „kažkas“ dedasi – tipinis siaubo elementas.

Visgi neužtenka vien tik siužeto, reikia nors kiek talentingo režisieriaus, kuris visą pateiktų nenuobodžiai. Ir, tiesą sakant, pažiūrėjau „Paktą“ daug įdomiau, nei tikėjausi. Netgi lyginant su vidutiniais siaubo filmais apie dvasių iškvietimą, šis trileris kur kas įdomesnis, nors ir jame nemaža keistų dalykų. Vienas iš tokių: kaip siaubūną Judą negalėjo įveikti jo aukos vaiduoklis, kai šis smarkiai tiesiog tąsė vargšę merginą? Truputį pasigedau elementariausios logikos. Kalbant apie siaubą, jame jo tikrai užtenka, o kai paslaptis būna perspausta, išeina tiesiog parodija.

Simpatinga ir pagrindinio vaidmens atlikėja Caity Lotz – padaryti ją skirtingų akių spalvos buvo neblogas strategija. Kai kurie simboliai veikiantys filme gal net pernelyg „sukramtyti“, pasigedau tik vieno – provokacijos ir vertimo mąstyti kartu su herojumi. Nieko nuostabaus, nes filmas labiau nukreiptas į jusles – juk tai siaubo filmas. Mano akimis, iš esmės neblogas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Hiperbolė - "Kodėl" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kas nežino geriausios visų laikų Lietuvos roko grupės „Hiperbolės“? Pradėjusi savo muzikinę veiklą 1974 metais, ji su pertrūkiais tęsėsi iki pat 1998 metų. Savo tekstais ir kone revoliucine muzika „Hiperbolė“ įaugo į mūsų tėvų kartą, tačiau net ir šiandien jų muzikos klausosi naujoji karta.

Šiandien noriu pasidalyti ilgesinga roko balade „Kodėl“, kuri skambėdavo mano vaikystėje. Tiesą sakant, neturiu kažko ir pridurti: tekstas, muzika, vokalas... Klasika, kuri nemiršta.  

Žodžiai / Lyrics

Hiperbolė – „Kodėl“

Kaip viskas buvo seniai - tu vis tokia kaip kadais

Šilti delnai ir šypsena,

Tik akys taip neramiai dar ieško tai ką seniai

Išblaškė laiko audra.

Kodėl saugojom taip ilgai,

Saugojom taip aklai,

Slėpėm širdy giliai.

Žodžius manėm jie amžinai

Šildys širdis tiktai

Liko vien pelenai.

Jaunystės vynas svaigus, bet metai aplenkia mus

Išbarstę juoką ir svajas.

Mes dar galvosim ilgai, kodėl belikom draugais

Taip lengva surasta prarast.

Kodėl saugojom taip ilgai,

Saugojom taip aklai,

Slėpėm širdy giliai.

Žodžius manėm jie amžinai

Šildys širdis tiktai

Liko vien pelenai.

Tu neišdrįsi paklaust neišdrįsiu aš

Kaip tai įvyko ir kas atsitiko kas...kas?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Artūras Tereškinas "Nesibaigianti vasara" reklama

Sveiki, 

Pirmasis erotinis romanas apie vyrų meilė iš Artūro Tereškino parapijos nenustebino – tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis po tokių sociologinių tyrinėjimų. Nors romano kol kas neskaičiau, bet aiktelėjau, kai facebook‘o sraute pasirodė ši fotografija – lyties organus pridengianti knyga. Nieko geriau ir nesugalvosi – drąsu ir net šiek tiek originalu. Turint galvoje, jei fotografijoje būtų moteris, pridengusi, tarkime, krūtį kokiu nors meilės ar erotiniu romanu, tikriausiai niekas nė nemirkteltų, nes moters kūno viešojoje erdvėje turime tiek daug, kad kartais švystelėjus vyriškam kūnui netgi imi ir nustembi, kaip per tam tikrą perteklių nebejaučiame paprasčiausios nuostabos.

Ir šita buitiška vyro erotika iš tikrųjų veikia: vienus piktina, kitus vilioja, dar kitus verčia mąstyti, kaip erotika-reklama veikia mūsų jusles.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiston Mwanza Mujila "Klubas "Tram 83"

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

- Ar turite minutę?

Taip mažai skaitau leidyklos Kitos knygos knygų, kad kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi, kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.

Šiemet impulsyviai, susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“ kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram) iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu, egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir intelektualams.

Kam rūpi afrikietiškos problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek žinių. O, bet, tačiau... Tema šios knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta, kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.

Kaip ir kiekviename trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame „subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria, dulkinasi ir geria...

„- Ar turite minutę?“ – štai šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku, nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?

Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.

Kas iš tikrųjų vyksta šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko, susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų, godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.

Tokį valdžios godulį pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius, vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.

Teksto raiška primena haliucionacijų  srautą, arba (ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas, sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad, kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems, nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.

Nors „Tram 83“ klubas atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška, vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“ nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra toks, koks jis yra.

- Ar turite minutę?

Jūsų Maištinga Siela