Vilnilinė plokštelė: Barbra Streisand's - "Greatest Hits: Volume 2" [Vinyl, LP] (1978)

Informacija apie albumą: Barbra Streisand's - "Greatest Hits: Volume 2" [Vinyl, LP] (1978)

Filmas: "Ugnis danguje" / "Fire in the Sky"

Sveiki,

Tikriausiai amerikietis Travis Walton yra vienas žinomiausių kada nors ateivių pagrobtų žmonių. Priešingai nei kiti, jis turi net keturis liudytojus, kurie matė, kaip 1975 metais lapkričio 5 dieną jį nubloškia skraidančios lėkštės spindulys. Travis atsirado tik po penkių dienų, ilgai kalbėjęs apie patirtis nedrąsiai, dabar jis laikomas vienu svarbiausiu žmogumi, kalbant apie NSO ir ateivius. Nors daug kas į tai žiūri ironiškai, jo kalbos ir interviu YouTube kanale pasiekiamos kiekvienam, o 1993 metais pasirodęs apie tos nakties įvykius biografinis vaidybinis filmas „Ugnis danguje“ (angl. Fire int the sky) (1993) jau tapo klasikiniu filmu apie šios paranormalios srities reiškinius.

Tiesą sakant, apie T. Waltoną nebuvau nieko girdėjęs, o jeigu ir buvau, tai tiesiog toji pavardė man neužsifiksavo, tad leidausi nešališkai žiūrėti „Ugnis danguje“. Režisierius vienas iš „X failų“ kūrėjų tikriausiai uždegė T. Walton istorija ir davė pradžią kultiniam serialui. Bet ne apie tai... Kalbant apie filmą, jis iš esmės man patiko. Lėtas ir dešimto dešimtmečio kino maniera pasakojama istorija eina per aplink, nuosekliai neatskleisdama lemiamų įvykių iki pabaigos. Pati pradžia ganėtinai lėtai vystoma, daug nukarusių ir išsigandusių veidų, lemenantys, bet iš esmės nieko nepasakantys personažai – siaubas ir nuostaba jų akyse, bet man kaip žiūrovui, jau tai pernelyg teatralizuota ir užvilkinta.

Gera žinia, kad tai gana ilgai nesitęsia ir filmas pamažu įtraukia į pasakojimą. Žinoma, stipriausia filmo pusė – įspūdinga scena erdvėlaivyje ir ateivių atliekamos operacijos su vargšu žmogumi, persiliejantys vaizdai, siaubas ir neregėtas įsijautimas, o ką aš pats daryčiau jo vietoje. Visumoje filmas iš esmės neblogas ir galima drąsiai žiūrėti šalia filmo „Ketvirtasis lygmuo“ (2009) – irgi neblogas NSO pagrobimo tema biografinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"

Ian McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas žymiausių britų rašytojų Ian McEwan vėl atbunda Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis, kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo lūkesčius.

Kad nebepadaryčiau tokios klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam), kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir iškart perskaityti.

Iš esmės jau nuo pat pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę. Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“ vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą, išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...

Iš pomirtinės istorijos I. McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate, ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.

Klaidas atrodo kur kas saugesnis veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių, besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į Amsterdamą.

Ian McEwan

Nors kūrinio finalas kiek nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai buvo ir jo romane Šeštadienis, kai pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos prizmę.

Knyga turi keletą egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos pagerbti Booker‘iu tokio daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.

Pradėdamas skaityti šią knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir valdžios. Iš esmės Amsterdamas parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Amerikos mylimoji" / "American Honey"

Sveiki,

Kažkada taip nepamatytas Kino pavasaryje filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) (2016) vakar tapo smagiu kino atradimu. Britų režisierės Andrea Arnold filmą „Akvariumas“ (2009) teko jau matyti ir jis tikrai buvo sukėlęs nevienareikšmiškų emocijų, tad to maždaug tikėjausi ir iš „Amerikos mylimosios“.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinės amerikiečių jaunuolių, atsidūrusių socialiniame skurde, istorija. Laisvai samdoma bohemiška chunta keliauja iš miesto į miestą ir pardavinėja žurnalus. Įsivedę savas taisykles šioji kompanija labiau panaši į keliaujančią komuną, savotišką hipių ir bitninkų kartos pratęsimą ir jos centre atsiduria namus palikusi aštuoniolikmetį Star. Beveik trijų valandų juostoje nuo pat pradžių užkabina pirmieji kadrai – iš konteinerio traukiamas pašvinkęs maistas ir iki pat pabaigos, kai Star pasineria į savotiškus apsivalymo vandenis. Atrodo, kad socialinė aplinka būtų toji istorijos dalis, kuri atrodytų įdomiausia, tačiau ne ką prasčiau režisierė papasakojo ir meilės istoriją, kuri kiek naivi kaip ir patys aštuoniolikmečiai, papasakota ir bandančio ir mėginančio savo laimę patirti jauno žmogaus brendimo istorija.

Iš tikrųjų filmas pilnas apgaulingos laisvės. Atsidūrusi po Kristel padu, jaunoji klajūnė turi įvykdyti dienos normatyvą, tačiau ji pasirengusi daug ką iškęsti, kad liktų šalia mylimojo. Visgi žiūrint filmą smagiausia yra tai, kad laukinukei Star amžinai sekasi, nes atrodo, kad ji tuoj nusiris, atsitiks kažkas blogo, tuoj ja pasinaudos, išprievartaus ir režisierė parodys eilinę dramą su eiliniu pamokslu: štai kas nutinka mergaitei, kuri negavo tėvų meilės ir pabėgo iš namų. Tačiau Star visada sekasi tarsi jos vardas pateisintų jos likimą. Balansavimas ties pavojingomis socialinėmis briaunomis Star paverčia augančia ir nuolat stiprėjančia, daug apie gyvenimą suprantančia mergina.

Išties puiki režisūra ir gal man patiko kur kas labiau nei „Akvariumas“, didžiulės pagyros debiutuojančiai jaunai aktorei Sasha Lane, kuri jautriai ir jusliai perteikė Star vaidmenį, smagu matyti ir kitą priklydusį ir jau iškilusį aktorių Shia LeBeouf, kuris gal ir nežibėjo taip kaip Star vaidmens atlikėja, ir visai suprantama, nes filmas juk sufokusuotas į Star kelionę ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir jos vidiniame pasaulyje. Išties dėmesio verta juosta.

Mano vertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Neregimieji"

Roy Jacobsen. „Neregimieji“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 264 p.

Sveiki,

Norvegų rašytojo Roy Jacobsen (g. 1954) romanas Neregimieji (noveg. De Usynlige) šiandien laikomas vienas geriausių šiais metais Lietuvoje išleistų verstinės grožinės literatūros knygų. Kad skandinavų literatūra turi puikias šaknis ir ji populiari Lietuvoje, dėl to tikriausiai niekam nekyla abejonių. Neregimieji nominuoti Man Booker Internationl premijai ir tikriausiai tik per plauką nepelnė šio apdovanojimo, nes išduosiu paslaptį – yra dėl ko.

Šiaurietiško dvelksmo knyga yra pilna gaivališkos gamtos atmosferos knyga. Kaip žmonės eina išvien su gamta, dirbdami ir patirdami kasdienybės grožį, tikriausiai lietuvių literatūroje tokį kūrinį galėtume įvardyti Vaižganto Pragiedrulius, tačiau Pragiedruliai šiandieninį skaitytoją tikriausiai išvargintų, o Neregimieji grąžina gurmaniškam skaitytojui sunkiai nusakomą geros literatūros skonį. Visų pirma knyga trykšta autentiškumu ir autorius sukelia tokį stiprų empirinės literatūros įspūdį, kad taip ir norisi sužinoti, ar jis pats kartais ne iš Norvegijos šiaurėje pabirusių tūkstantinių salų?

Pasakojimo cente – XIX ir XX amžių sandūros laikotarpis, kuriame gyvena ypatingai asketiška šeima atokioje saloje. Iš tikrųjų jie nėra tokie asketai sąmoningai, tiesiog pati gamta ir geografinė padėtis juos pavertė atsiskyrėliais, kitaip sakant, neregimaisiais nuo likusio pasaulio. Jų pasaulis ir horizontai – tai salų virtinė, kur kiekviena kalvelė, statesnė uola, įlanka ar medis turi savo pavadinimą. Atrodytų, viskas labai kaimiška, jeigu ne besikeičianti atšiauri šiaurės vandenų žiema, kuri mums, lietuviams, visgi teikia egzotiškumo įspūdį. Kiekviena šeima turi po savo salą ir tai yra jų stiprybė. Gamtos gaivališkumas diktuoja jų gyvenimo ritmą.

Roy Jacobsen kuria atmosferinį romaną, kuriame tik iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta. Aprašoma geografinė zona, iš Rusijos atklydęs medis, beržynėlis ir kt., tačiau per tai, kaip papasakojama gamta, iš tikrųjų pasakojama to meto gyventojų gyvenimo filosofija. Tik iš pažiūros atrodo, kad pasakotojas porina apie aplinką, norėdamas išvengti tiesioginio žvilgsnio į veikėjus, bet tai tikriausiai būtų klaida, nes žmogus neatsiejamas nuo gamtos, romane jis kaip dar vienas geografinis objektas su savo pavadinimu (bent jau romano pradžioje).

Aprašomi kasdieniniai šeimos darbai itin poetiška ir turtinga kalba. Pasakotojo tone tvyro juntama išgryninta pagarba visumai, vengiant aštrių konfliktų, susipriešinimo akcentavimo, todėl sukuriamas dar ir sakralumo įspūdis. Kai Barbra nėščia pabėga iš salos, atrodo, tuoj kils skandalas, tačiau ne, ji vėl priimama į šeimą, pasakotojui nuslopinus pačių veikėjų nerimą ir žodžius. Atmosferiniame romane nesunku pajusti druską, vėją, jūrą, kietą šiaurietišką žemę. Būtų galima pasigesti intrigos, tačiau jos absoliučiai šiai knygai nereikia. Lėta teksto tėkmė kelia mąslumo, kasdienės egzistencinės pajautą, o iš pažiūros nuostabaus grožio saloje, miniatiūriniai įvykiai apie veikėjus atskleidžia kur kas daugiau nei atviri aprašymai įtempto siužeto detektyvuose. 

Roy Jacobsen

Kalbant apie veikėjus, jie turi savotišką šiaurietišką charakterį. Pavojinga gyventi saloje, orai čia permainingesni už pačius veikėjus: „Salos gyventojai nebijo, jei taip nutiktų, jie negalėtų čia gyventi, bet turėtų susirinkti savo mantą su visu geru ir išsikraustyti, o tada apsistoti, kaip ir visi kiti, miške ar slėnyje, tai būtų katastrofa, salos gyventojai yra niūraus būdo, juos sukausto ne baimė, o rimtis (p. 55)“. Rimti personažai tik iš pažiūros atrodo gana statiški ir knyga atrodo tik iš pažiūros statiška. Besikeičiant laikui ir įvykiams, mirštant ir atsirandant naujiems salos gyventojams visgi išryškėja, kad pasakotojo centre visgi yra ne Hansas ir ne Martinas, ir ne Marija su Barbra, o būtent mažoji Ingrida, pasižyminti aštriu protu ir nuovoka. Ji ir Larsas yra naujosios kartos salos gyventojai, kurie neprarasdami tradicijų tęstinumo įveda novatoriškumo.

Persiritus romanui į antrąją pusę, kinta ir pasakojimo dinamika. Vis daugiau ir daugiau pasakojama apie žmonių gyvenimus, jų rūpesčius, ypač Ingridos rūpinimąsi svetimais paliktais vaikais. Jaučiama, kad kinta suardytas gamtos ritmas, civilizacijos pokyčiai ritasi per atokias Norvegijos salas ir kapitalizmas griauna iki tol nerašytus turto ir priklausomybės įstatymus. Vaikai, užaugę visą gyvenimą, susiduria su negailestinga industrializacijos jėga, kuri visiems laikams pakeičia pastoralinę atokios salos gyventojų kasdienybę. Viena iš esmių knygos filosofinių poteksčių būtų kaip iš neregimųjų tampama regimaisiais, apie žmogaus gyvenimą gamtos ir civilizacijos pokyčių laikais, apie mentališką, dvasišką ir socialinę adaptaciją, prisitaikymą, neprarandant archetipinio ryšio su savimi ir pasauliu.

Iš esmės visa knyga yra šeimos saga, apimanti tris kartas. Kažkiek priminė mano mėgstamos švedų rašytojos Marianne Fredriksson Ana, Hana ir Johana, taip pat kai kuriais atmosferiniais dalykais norvego Lars Mytting Plauk su skęstančiais – tai romanai, kurie aprėpia pačią gyvenimo tėkmę. R. Jacobsen tęsia puikias skandinaviškos sagos tradicijas, o jo novatoriškumas būtų pasakojimo išgryninimas, skausmingų gyvenimiškų pokyčių sūkuryje akcentuojamos sakralumo, romumo ir pozityvumo pusės. Romano kalba tokia taki, kad tikriausiai būtina paminėti Noros Strikauskaitės vertimo kokybę, dėmesys senovinės šiaurietiškos gyvensenos leksikai. Tai meditatyvi, išmintinga knyga, kurią be galo gera skaityti ir laikas neprailgsta. Prisipažinsiu – viena iš tų knygų, kurių nenorėjau, kad baigtųsi.

Jūsų Maištinga Siela

Skaitytų knygų knygyne "sugautas" grobis: Ian McEwan "Amsterdamas", Toni Morrison "Mylima"

Sveiki,

Namuose kaupiasi knygos. Vis daugiau tokių, kurių tikriausiai nė nebeperskaitysiu, nes tiesiog trūksta laiko. Gal per lėtai skaitau, bet kitaip nemoku...

Amžinai taip būną einant pro skaitytų knygų knygyną. Užeini ir galvoji, kad nieko tikrai nepirksi, namie laukia dešimtys knygų, tačiau aptinki tokių perliukų, apie kuriuos kažkada galvojai, žinai, kad knygos tikrai geros, kad skaitydamas gėrėsiesi ir niekada nenusivilsi. Išdavikiškai dedi knygas į krepšį ir jau eini prie pardavėjos, kol neapsigalvojai.

Ir visada taip būna tose skaitytų knygų parduotuvėlėse, kad kartais galvoji, kad beveik imi suprasti tas moteris, kurios užsuka į batų parduotuvę „tik apsižvalgyti“, o išeina su pirkinių maišeliais.

Šįkart grobis, sakyčiau, absoliučiai aukščiausios literatūrinės prabos. Ian McEwan romanas „Amsterdamas“, apdovanotas Booker premija ir amerikiečių autorės Toni Morison „Mylima“, už kurį ji pelnė Nobelį ir Pulitzerio premijas.

Staiga per mano širdį perbėga minkšta ir pūkuota panda. Geras jausmas.

Jūsų Maištinga Siela

Prisiminimai: mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė

Sveiki,

Vakar sužinojau, kad Klaipėdos onkologinėje mirė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė. Šiemet ankstyvą pavasarį netekome rašytojos Jolitos Skabliauskaitės. Jausmas toks, kad ištisa kultūros banga pamažu atsitraukia ir išeina.

Sunku nusakyti santykį su V. Jasukaitytės kūryba. Perbėgau susirankiodamas knygas iš savo bibliotekos – Golgotos vynuogės (2001), La Loba / Kas už nieko (2009), Marija Egiptietė (2002). Rūsyje, nes knygos pas mane nebetelpa, tikrai dar yra senas sovietinis leidimas „Balandė, kuri lauks“ bei didžiulis romanas „Dievas miršta vienišas“.

Iš tikrųjų prisiminiau, kad dešimtoje klasėje per vadinamąjį „dešimtokų egzaminą“ teko teksto suvokimą nagrinėti iš V. Jasukaitytės teksto „Balandė, kuri lauks“. Vėliau netikėtai eilėraščių įvairių autorių rinktinėje apie mamą. Tuokart man eilėraštis taip patiko, kad persirašiau jį į sąsiuvinį. Kažkur palėpėje dar tebeguli. Vėliau, jau studijų metais, perskaičiau jos romaną „Marija Egiptietė“ – nepaprastai graži, turtinga ir įtaigi, netgi aistringa kalba. Poetiškas, netgi puošniai įmantrus sakinys užpildė šio romano sakralią erdvę ir kiek gal net priminė Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“.

Vėliau perskaičiau esė rinkinį „Golgotos vynuogės“, kuri toliau palaikė sakralumo, maldos ir išpažinties įspūdį. Panašiai ir su tuokart itin didėlį įspūdį padariusiu eilėraščių rinkiniu „La Loba / Kas už nieko“. Dabar, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „La Lobos...“, vėl prisiminu ir vartau rinkinį. Žinoma, jau kitomis akimis. Kai kas atrodo, pergyventa, jau nusidėvėję, banalu, tačiau dar toji maldos tonacija vis skamba.

Vis galvoju apie jos mirties laiką. Liepos 14-oji, 9.45 ryto, palatoje žiūrinti mišių transliaciją. Kažkaip tikslūs skaičiai gąsdina. Ir kartu palaima nežinoti savo mirties datos. Stebiu lietų pro langą, po to vėl grįžtu prie „La Lobos...“ ir ten tiek daug dievo, intymių dvasinių patirčių ir jausenų. Dažnai tokius tekstus kažkaip „sumalame į miltus“, nes, ai, neaktualu, pernelyg davatkiška, bet ne. Pas V. Jasukaitytę davatkiškumo nė gramo. Tik ištisas ėjimas link Dievo.

Iš eilėraščio „Dievas supranta viską“

<...>

Dievas supranta mane ir esu tokia, kokią jis supranta.

Esu jo suprasta vienatvėje, miške, senoje trobelėje, kurią

Kažkas pastatė tūkstantis devyni šimtai tryliktais metais,

Tarp senų pušų, kuriomis jis mane ir supranta,

Ant milijonų sparnuotų skruzdėlių kiaušinių, kurios

Po mano namelio grindim ir kuriomis jis mane supranta,

Ant jų autostradų, tunelių, supermiestų ir superpopuliacijų,

Kuriomis jis mane supranta (p. 49)“

Jūsų Maištinga Siela