Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Marina Abramovič fotosesijoje, kai Motina Teresė patiria levitaciją

Sveiki,

Jau visai bebaiginėjant Marinos Abramovič biografiją „Eiti kiaurai sienas“, negalėjau nepasidalyti šia įspūdinga fotografija. Nors menininkė yra atlikusi daug šokiruojančių performansų, bet kažkodėl nutariau pasidalyti būtent šia jos fotosesija, po skaudaus antrojo išsiskyrimo su mylimuoju, kai ji, apsirengusi tarsi Salemo laikų moteris, levituoja virtuvėje.

 Menininkei virtuvė turi kitą sakralią prasmę, tačiau čia ji įkūnija ir Motiną Teresę, kai ši dalijosi savo levitacijos potyriais prisiminimuose. Virtuvėje staiga ji pakyla ir negali pavalgyti, nes aukštesnės jėgos ją laiko aukštai. Įkvėpta šių magiškų prisiminimų, dėl ko Motina Teresė ir buvo paskelbta šventąja, Marina Abramovič, sutikite, atrodo, ne ką įspūdingiau, negu būtume išvydę tikrai levituojančią Motiną Teresę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pina" / "Pina"

Sveiki,

Nutariau šiuos metus pradėti geru filmu ir išsirinkau „Oskarui“ nominuotą vokiečių dokumentinį filmą „Pina“ (vok. Pina) (2011), kurį kadaise rodė „Scanorama“. Filmas pasakoja apie legendinę modernaus šokio mokytoja iš Vokietijos Pina Bausch, kuri mirė 2009 metais, kai medikai likus vos 5 dienoms iki jos mirties, pranešė, kad ji serga vėžiu...

Tiesą sakant, apie Piną nieko iki tol nežinojau, gal dėl to, kad labai mažai žinau apskritai apie šiuolaikinio šokio istoriją, o visos mano žinios dažniausiai iš biografinių filmų. Regis, dokumentiniame filme turėtų būti pasakojama apie jos gyvenimą, tad kiek stebina nestandartinis filmo pasakojimo būdas – gilus, mąslus, filosofinis. Jos šokio teatras pasižymėjo savita raiška, performenso meno formomis, kuriai priklausė jau net trys menininkų kartos. Visgi nuo pat pradžių filmą žiūrėti, (bent jau man, paskutiniu metu, kad ir besidominčiu performensu), buvo gana sudėtinga. Filmas prisodrintas Pinos kurtų šokių, kurie tęsiasi kaip retrospektyva, nesibaigiantys spektakliai, atskleidžiantys pačius esmingiausius ir žinomiausios šios menininkės darbus.

Nesu tikras, ar viską supratau, nes filmas kaip ir pats šokis – vengia absoliučios ir aiškios apibrėžties ir labiau veikia kaip žiūrovo sąmonėje besikuriančiomis prasmėmis. Meditacinio pobūdžio pasakojime likusių ištikimų aktorių prisiminimai išliejami ne tekstu, o jų pasirodymais didmiesčio gatvėse, teatro scenoje ir tik viena ar kita sentencijomis išleista frazė nusako, ką Pina kiekvienam iš jų suteikė ir kaip išlaisvino, o pačios Pinos biografijos tarsi nėra. Toji biografija – vidinis aktorių trupės dvasinis palikimas, todėl sakyčiau, kad toks dokumentinis filmas, kuriame Pina tarsi palikimas, dvasia, netgi rezonansas, yra išties novatoriškas, įdomus, ekspresyvus, bet vėlgi, kai kada chaotiškas ir nelengvai žiūrimas. Tokiam filmui kaip „Pina“ visų pirma reikia išties nusiteikti susigrumti, kad teks mąstyti ir kurti prasmes pačiam, nes kitaip filmas pasirodys tuščias, atsikartojantis, gal kiek marionetinis, bet už to galima apčiuopti šio filmo esmę – kokią didžiulį palikimą ir indėlį Pina davė ir padarė kiekviename iš tų šokančių aktorių, kokią milžinišką pagarbą jie jautė ir tebejaučia po jos mirties. Čia prisiminiau mūsų šalies pedagogus ir susimąsčiau, kaip svarbu, kad mokinys pats trokštų mokytis, o ne dėl to, kad liepia sistema – šiandien troškimas, kad tave mokytojas valdytų ir išlaisvintų tikriausiai yra vienas esminių pagarbos mokytojui aspektų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Imany - You Wll Never Know [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Imany kaip atlikėją žinojau jau seniai, bet nepasakyčiau, kad esu didelis jos klausytojas. Taip pat žinojau ir puikią jos dainą „You Will Never Now“, tačiau kažkaip net ilgą laiką nesusiejau, kad Imany ir yra ta atlikėja, kuri įrašė šią puikią ir jautrią dainą.

Imany – tai sceninis Nadia Mladjao (g. 1979) vardas. Tai prancūzų atlikėja, dainuojanti daugiausiai angliškai. Ji kilusi iš Komorų salos, esančios tarp Afrikos žemyno ir Madagaskaro. Gimė ji Marselyje, Prancūzijoje. Kurį laiką gyveno JAV, kur ji dainavo įvairaus žanro dainas. Labiausiai ji išgarsėjo išleisdama 2011 metais debiutinį albumą „The Shape of the broken heart“. Ten ir buvo įrašyta šios dienos daina, kuri Prancūzijoje pasiekė 26 vietą, Italijoje – 2, Lenkijoje – 5 ir Rusijoje – 1 poziciją. Pats albumas Prancūzijoje sertifikuotas kaip platininis.

Įdomu, kad Lietuvoje ši egzotiška atlikėja koncertavo 2013 metų vasarą ir sulaukė gana audringo palaikymo.

Na, o šioji daina – tai pirmasis oficialus atlikėjos singlas. Jautri ir įsimenanti baladė, kurią tiesiog gera klausytis.

Žodžiai / Lyrics

Imany - "You Will Never Know"

It breaks my heart 'cause I know you're the one for me
Don't you feel sad there never was a story
Obviously it never be

You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no
You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you

With every smile comes my reality irony
You won't find out what has been killing me
Can't you see me, can't you see?

You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no
You will never know
I will never show
What I feel
What I need from you
No no no no you will never know
I will never show
What I feel
What I need from you no

No no no no you'll never know
No no no no you'll never know
No no no no
Love me love me love me love me no

You will never know
I will never show no no no
What I feel
What I need from you no no no
You will never know
I will never show no no no
What I feel
What I feel
What I feel
What I need
What I need from you no.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie sėkmę ir riziką (sėkmingumas ir rizika)

Sveiki,

Jau labai seniai žinau, kad sėkmė – tai galimybė labai prisirišti prie aukštųjų akimirkų ir tai stačiausias kelias į emocijų bedugnę. Mėgaudamasis Marinos Abramovič knyga „Eiti kiaurai sienas“, kurioje didžioji jos gyvenimo dalis absoliučiai materialiai skurdi ir nė iš tolo neprimena klestinčios menininkės – o kada jie klestėjo? – visgi ėmiau galvoti apie tuos menininkus, kurie nesikartoja ir pradeda smarkiai rizikuoti. Bet kokiu atveju, didžiausia sėkmė yra ne pripažinimas, o tavo vidinė ir dvasinė būsena, kai atlieki ir kuri vienokį ar kitokį meną.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Years & Years - Hypnotised [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti jaunųjų britų muzikos grupės „Years and Years“ daina „Hypnotised“, kuri įėjo į 2018 metais liepos mėnesį išleistą antrąjį studijinį albumą „Palo santo“. Pastarasis albumas prisodrintas šokių muzikos, šiuolaikinių „jaukių“ elektroninės muzikos ir 1990-ųjų muzikos elementų. Iš viso albumo, mano galva, labiausiai išsiskiria „Hypnotised“ kaip vienas ramiausių kūrinių, turinčių galios „migdyti“ geriausia šio žodžio prasme. Kitaip sakant, hipnotizuojantis kūrinys, kuris po gana sėkmingų pirmųjų trijų šio albumo singlų, taip ir netapo ketvirtuoju singlu, nors mano supratimu, turėjo...

Grupės lyderis Olly Aleksander (g. 1990) iš Jorkšyro nuo pat savo muzikos karjeros pradžios neslėpė savo homoseksualumo ir priešingai – netgi paryškino savo androgeniškumą, savo vyriškumo ir moteriškumo sujungimą, vieniems sukeldamas spalvingą LGBT bendruomenės įspūdį, kuriame trokštama žūtbūt išsiskirti iš minios, dar kitiems – pagarbų kone šamanišką, dviejų energijų susijungimą. Bet kokiu atveju, su antruoju albumu atlikėjo grupė smarkiai išpopuliarėjo, o albumas „Palo Santo“ daug kur įtrauktas kaip vienas geriausių 2018 metų albumų.

Šįkart siūlau pasiklausyti šio hipnotizuojančio gabaliuko:

Žodžiai / Lyrics

"Hypnotised"

I had a dream of a ship that was sailed in the night
Such a sweet, sweet call
The siren soothes my mind
Who am I going to be when the curtain is drawn
In the cold, cold light they whisper to me, "take it all"

Ooh, ooh, ooh the fortune said, "Flowers bloom with no regret"

Surround me, body and soul
Pull me into your glow, make me blush
Unbound me, spin me in gold
As the story unfolds in your touch

Ooh-ooh oh ooh
Who can breathe me into life?
Ooh-ooh oh ooh
Just one more look at you
My heart has been hypnotized
Aah-aah
Aah

I know a place where it's always so perfect and blue
And the boy says: "Babe, believe me, it's all for you"

Ooh, ooh, ooh the fortune said, "Flowers bloom with no regret"

Surround me, body and soul
Pull me into your glow, make me blush
Unbound me, spin me in gold
As the story unfolds in your touch

Ooh-ooh oh ooh
Who can breathe me into life?
Ooh-ooh oh ooh
Just one more look at you
My heart has been hypnotized

And every color comes to life
As petals fall before your eyes
You kiss me and I'm hypnotized

Surround me, body and soul
Pull me into your glow, make me blush
Unbound me, spin me in gold
As the story unfolds in your touch

Ooh-ooh oh ooh
Who can breathe me into life?
Ooh-ooh oh ooh
Just one more look at you
My heart has been hypnotized
Aah-aah
Aah

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Sin palabras [žodžiai / lyrics / letra]

Sveiki,

Būna tokių atlikėjų, kurios sugrįžta vėl ir vėl. Kai atrodo, jog jau „išaugai“, kad jau atsibodo, bet praeina keleri metai, o dainos – atrastos ir nelabai – vėl sugrįžta. Panašiai ir su ispanų iš Valensijos kilusios atlikėjos Bebe dainomis. Paskutiniaisiais mėnesiais vėl pradėjau jos klausytis – kiek mistiška, kiek etninė, kiek moderni, kiek šamaniška ir kartu šiek tiek papaprasta. Atrodo, joje randu pačius įvairiausius atlikėjos aspektus, o tai liudija apskritai jos muzikos universalumą.

Šįkart dalijuosi jos daina „Sin palabras“ (liet. Be žodžių), kuri buvo įtraukta į jos antrąjį solo albumą 2009 metais „Y.“ (liet. Ir.) deliuxsinę, kiek prailgintą albumo versiją. Bebe kaip visada atpažįstama dėl savo greitai įsimenamo melodingumo, kuris lyg ir sufleruotų apie pigų popsavimą, tačiau jos tekstų žodžiai visada dvelkia kažin kokiu per ją pačią perlietu egzistenciniu išgyvenimu ir pajauta. Nežinau, ar būtina nors kiek mokėti tos šalies kalbą, kad būtų galima klausytis jos dainų. Juk galima ir... kaip pati atlikėja su šia daina sako: tiesiog be žodžių. Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics / letra

Bebe - Sin palabras

Si tuviera por un momento

el tiempo en mis manos,

no diría nada..

No diría nada..

Si tuviera por un momento

el tiempo en mis manos,

solo te miraría.

Lo haría todo más fácil,

sin palabras.

Sin palabras,

para no herir.

Pa' no conocer

nada de tí.

Sin palabras,

para no escuchar tu voz

y luego tener que echarla de menos.

(bisx2)

Tú me decías

carita linda,

cuando dormía en tu cama.

Ahora no dices nada,

ahora no dices nada.

Tú me decías

carita linda,

cuando dormía en tu cama.

Mejor no digas nada,

las balas no hieren

a los fantasmas.

Van sin palabras,

para no herir.

Pa' no conocer

nada de tí.

Sin palabras,

para no escuchar tu voz

y luego tener que echarla de menos.

(bisx2)

Estoy subia' en un columpio

que está parao'...

todo se balancea a mi alrededor.

Y hoy hace frío

en la calle,

hace frío

en mi casa,

hace frío.

No quiero oír ni una palabra más

voy a borrar cada sonido de mi voz.

Sin palabras,

para no herir.

Pa' no conocer

nada de tí.

Sin palabras,

para no escuchar tu voz

y luego tener que echarla de menos.

(bisx3).

Jūsų Maištinga Siela