Eurovision 2019 results table / Eurovizijos finalo balsavimo rezultatai, lentelė ir mano pamąstymai apie šį konkursą

Sveiki,

Vakar įvyko 2019 metų Eurovizijos finalas. Sužinojome, kad laimėjo Nyderlandai su jautria ir puikia daina. Gal ir turėčiau, kaip ir kasmet, kažką pakritikuoti, pažarstyti ironijos, sarkazmo, kandžių epitetų atlikėjams, bet, žinote, nesinori. Ir nebematau tikslo, nes iš esmės pakeičiau matymą.

Iš tikrųjų manau, kad viskas buvo gerai. Netgi labai. Buvo gerų kūrinių, kuriuos galbūt klausysiuosi, buvo gerų pasirodymų. Buvo Madonna. Buvo puikių emocijų... Net nežinau, kodėl žiniasklaidos antraštės pas mus bando įskiepyti kažin kokį kritinį mąstymą, bet išeina viena didžiulė šlykščių komentarų, replikų ir savo bukumo demonstravimo kloaka, kurioje skęsta daugelis savimi nepatenkintų ir irzlių tautiečių. Nenoriu būti viso to dalimi. Noriu tik pasidžiaugti puikiais pasirodymais, kurie turėjo žinią – vieni geresnę, aktualesnę, kiti – asmeninę, labiau lokalią, bet visiems mums puikiai atpažįstamą.

Kas lieka per Euroviziją? Begalinis atsipalaidavimas. Nebesinori nei kritikuoti aprangos, nei įvaizdžio, nei dar kažko... Tiesiog viską priimi besąlygiškai, nes supranti, kad daugelis nesierzinančių, laidančių replikų dėl LGBT karnavalo, arba, kad šviesiaplaukiams švedams atstovauja juodaodis, arba, kad prancūzui šoko itin apkūni moteris... Visa tai juokinga, nes gyvenimas vienas didelis pasirinkimas iš įvairovės. Šis konkursas yra savęs „pasimatavimas“. Permąstyk, kiek per visą laidą pagalvojai pozityvių minčių apie dainą, atlikėjus ir apskritai kažką pozityvaus, ir kiek pagalvojai negatyvių „kritiškų“ minčių? Dabar sudėk santykį ir pamatysi, kuo tu iš tikrųjų gyveni – ar esi negatyvi pelė savo kampe, ar esi tiesiog pasauliui atviras žmogus, priimantis save ir kitus. Ir tai neturi nieko bendro su morale, kažkokiomis vertybėmis, apribojimais – tai tik tavo įsitikinimų padarinys, kuris nieko tavęs neapsaugo, o tik įrėmina ir įkalina kvailų įsitikinimų spąstuose. Kitaip sakant, šiemet Eurovizija, man net nežinant, tapo mano dvasinės būklės testu.

Taigi. Konkursu buvau patenkintas. Pasirodymais buvau patenkintas. Jurijumi buvau patenkintas. Laimėtoju buvau patenkintas. Ir viskas buvo liuks.

Viena labiausiai įsimintinų pasirodymų buvo Danos International pasirodymas. Toks gyvas, paprastas, keliantis tą Love in the air efektą. Staiga užsinorėjau būti toje salėje jai dainuojant šią dainą ir pabučiuoti bet ką, kas sėdi šalia, nes... Juk šitaip gyventi gera, nei viskuo bjaurėtis! Pasiklausykime ir pasižiūrėkime šios dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Vandenų žemė"

Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nors didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.

Perskaitęs Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą. Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez, Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.

Vandenų žemė man asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu, kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra, įtariu, kad Pilkosios sielos apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis, o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų žemė.

Istorija pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį.  Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas pačiame pasakojime.

Iš tikrųjų mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir Motinų sekmadienyje, taip ir šiame romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas, kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.

Sujungdamas detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs iškreipti praeities įvykius.

Iš darbo atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai, kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.

Graham Swift

„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p. 144).“

Vienas esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis. Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio teksto sodrumą.

Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl, kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.

Daug dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą. Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“

Knygoje nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės raidos istoriją.

Didelė ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų, tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas, Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija apdovanotą romaną Last Orders (1996), na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista Bram Stoker knyga "Drakula"

Sveiki,

Vakar kažkaip šovė tokia mintis skelbti įvykių kalendorių t. y., koks svarbus įvykis įvyko pasaulyje būtent šią dieną ir juo pasidalyti su jumis.

Taigi kuklus, bet, manau, įdomus skyrelis, kuris kasdien vis nuteikia pozityviai ir įkrauna mus žinių ir gal net šiokių tokių apmąstymų.

Taigi, šiandien, gegužės 18 dieną, minimas Bram Stoker romano „Drakula“ pasirodymas. Pirmąkart kultinis romanas buvo išleistas 1897 m. gegužės 18 dieną, kuris ilgainiui tapo visų kitų pasakojimų, filmų, serialų apie vampyrus protėviu. Nors romanas labai garsus ir išleistas estetiškai 3 tūkstančių tiražu geltonos odos viršeliu, tačiau tuokart rašytojo nepadarė nei labai turtingo, nei itin populiaraus. Tik po ilgų dešimtmečių romanas buvo „prikeltas“ naujam gyvenimui. O pats autorius 1912 metais mirė gyvendamas skurde.

Jūsų Maištinga Siela

Ričardas Gavelis „Wileński Poker” książka / Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris"

Sveiki,

Po itin gero ir sėkmingo Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ pasirodymo Prancūzijoje, mano supratimu, šio kultinio kūrinio atgimimas ir aptarimas atsigavo ir pačioje Lietuvoje. Kiek gėda prisipažinti, bet nesu skaitęs nė vieno Gavelio kūrinio... Tiesa, mokykliniais laikais būta bandymų, tačiau pakrypau Jurgos Ivanauskaitės keliais ir Gavelis liko užnugaryje. Jau kuris laikas ruošiuosi „Vilniaus pokerio“ skaitymui, na, o kol kas dalijuosi dar vienu Gavelio sklaida pasaulyje. Ką tik jo romanas buvo išverstas ir išleistas Lenkijoje lenkų kalba. Dalijuosi knygos viršeliu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hanos Greis egzorcizmas" / "The Possession of Hannah Grace"

Sveiki,

Išgriebti iš šūdo duobės mažą auksinį šiaudelį – pagalvojau ir juokiausi pažiūrėjęs siaubo filmą „Hanos Greis egzorcizmas“ (angl. The Possession of Hannah Grace) (2018), vedamas vaikystės nostalgijos, kada tokius filmus žiūrėdavome pasilindę po apklotu ir tirtėdavome iš baimės. Vis tiek žiūriu tokį kiną, nors žinau, kad visumos vaizdas niekada nebepatenkins mano vaikystės jausenos troškulio.

Filmas, nemeluosiu, absoliučiai plokščias. Jo visi triukai pagrįsti tais pačiais vidutiniais holivudiniais standartais, kurie metai iš metų taikomi mažai komerciškai sėkmingiems siaubo kino projektams. Dažniausiai jie kuriami tiesiog pamasinti pinigų ir yra tiesiog užsakomi (kieno nors), tad nereikia tikėtis nei novatoriškumo, nei režisūrinio savitumo. Tai filmas produktas ir tą galimą įsitikinti pažiūrėjus vos penkias minutes – ta pati dirbtinė filmo energetika, mažakalbiai ir problematiški pagrindiniai veikėjai, kurie lavoninėje mėgsta papokštauti, o vėliau baigiasi viskas kraupia mirtimi.

Apie scenarijaus originalumo stoką daug nekalbėsiu. Tiesiog jis remiasi į daugybę tokių pačių jau atsikartojančių tipažų ir pabodusius naratyvus. Žinoma, esama, kaip ir beveik kiekvienoje siaubo istorijoje, baisių dalykų, tačiau pernelyg taktiškai ir šabloniškai sudygsniuoti siaubo triukai nebenustebina, o tik verčia šypsotis, jog ir vėl scenaristai ir režisieriai pavertė savo žiūrovus asilais ekstrasensais, kurie geba numatyti veiksmus į priekį, aiškiai atimdami nežinomybės patyrimo skanumą. Labai abejotinas filmas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jėzus iš Monrealio" / "Jésus de Montréal"

Sveiki,

Nesu itin didelis religinių filmų mėgėjas. Gal dėl to, kad pats nesu religingas ir iki šiol sapnuoju baisius košmarus apie vaikystėje matytus filmus, kaip Jėzų prie kryžiaus kalė. Visas tas kraujas, kančia, žinokite, jokia palaima, tai traumuojanti žinia vaiko pasąmonei, tačiau suaugus pradeda įtartinai įdomiai atrodyti visa toji kryžiavimo istorija. Kanadiečių režisierius Denys Arcand sukūrė filmą „Jėzus iš Monrealio“ (pranc. Jesus de Monreal) (1989), kuriame rado tam tikrą formą šiuolaikiškiau perpasakoti Kristaus mokymo ir išganymo istoriją.

Tiesą sakant, filmas iškart man priminė režisierės Julie Taymur „Titas“ (1999), kada šiuolaikiškomis laiko parabolėmis ir analogiškais dėsniais perteikiama Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“. Jėzaus istorija iš tikrųjų yra ekranizuota daugybė kartų, tad kuo šis perteikimas įdomesnis? Tai specifinė teatralizuota, kiek dirbtina maniera perteikta istorija, bandant „sumiksuoti“ užrašytus įvykius devinto dešimtmečio Monrealyje, kada įkvėpimo ieškantis aktorius atkartoja Jėzaus tam tikrus veiksmus, susiranda pasekėjus, jį persekioja policija, galiausiai jis atsiduria teismo salėje, jį gundo advokatas ir... Žodžiu, filmas bus įdomus tiek, kiek jums įdomi pasakojimo forma, Biblijos perkėlimas į šiuolaikinį kontekstą. Visgi esu tos nuomonės, kad filmas turi per ryškią alegorinę formą ir ši istorija, kokios nors gyvenimiškos dramos rėmuose būtų kur kas efektyvesnis ir mąslesnis, dabar filmas atrodo pernelyg supaprastintas vardan ekspresyvumo.

Žavi ir įvairių žanrų lipdinys. Čia filmas atrodo kaip rimta drama, čia, žiūrėkite, švysteli komedijos etapas, staiga pereinama prie dokumentinio žanro, tai savotiškai suteikia mistinę istorijos atmosferą... Režisierius turi laisvą valią eksperimentuoti, lipdyti ir laisvai interpretuoti daugelį dalykų, kartu kritikuodamas vartotojiškumą, moters seksualumo išnaudojimą reklamos rinkai (atskira Marijos Magdalietės istorija), teismų sistemą ir kt. Iš tikrųjų filmas savo istorija mane asmeniškai menkai kuo jaudino, nors ir neblogai žinau šią Biblijos dalį, visgi stipriausia ir įdomiausia filmo dalis, dėl ko verta pažiūrėti šį filmą, yra, sakyčiau, režisieriaus interpretacijos formos. Na, o pamokymas būtų tikriausiai toks: kiekvienas, kuris seka Jėzaus pėdomis, anksčiau ar vėliau, atkartoja paties Mokytojo gundymo, nevilties ir prisikėlimo kelią.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Slovenia Eurovision Zala Kralj & Gašper Šantl - Sebi [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Peržvelgęs pirmojo pusfinalio 2019 metų Eurovizijos konkurso dainas ir pasirodymus, galiu pasakyti, kad konkursas menkai kuo apskritai bejaudina. Nors pasirodymo mastu gal ir būta įdomesnių sprendimų, įvairovės, bet kūrinio, kurio dar norėtųsi paklausyti, pavyzdžiui, per ausines, yra tik vienetai.

Vienas iš tokių kūrinių, patekusių tiesiai į finalą, yra Slovėnijos Zala Kralj ir Gašper Šantl ir jų daina „Sebi“. Jaukumu, paprastumu ir neišsišokimu pasižyminti daina. Aišku, galima diskutuoti dėl pagrindinės vokalistės vokalinių parametrų, tačiau man visuma labai patiko ir tikrai pralenkė rėkiančias, šaižias ir neįdomias „balso divas“. Pasiklausykite:

Žodžiai / Lyrics

Zala Kralj and Gašper Šantl - „Sebi“ (Slovenia Eurovision)

Ko so tvoje misli polne
Lahko poslušaš, kako mi bije srce
Ko težko je tvoje breme
K meni se lahko zatečeš

Vprašaj, kaj me vodi dalje
So dosežki in razdalje
Kot list gre z vetrom in se mu upira
Jaz grem s tokom in se mu upiram

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Solze v tvojih so očeh
Pusti, da tečejo
Ko najine želje so različne
Sprejmeš me in sprejmem te

Poglej me
Ni nujno da ima vse pomen
Večnost in ta planet nista prijatelja
In jaz sem kot snežinka, ki čaka na pomlad

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Ni ti treba se dokazovat
Vezejo nas iste solze, isti strah

Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti
Vedno se ne vidi zvezd
Sam ostani sebi zvest
Ne govori mi oprosti

Jūsų Maištinga Siela