Maištingos sielos kalendorius: Ana Frank su šeima pateko į slėptuvę

Sveiki,

Oficialiai 1942 metų liepos 6 dieną Ana Frank su šeima patenka į slėptuvę Amsterdame, biuro priestate, kur besislapstydami nuo nacių praleidžia apie dvejus metus. Ankštomis sąlygomis šeima nuolat gyveno streso būsenoje su dar keturiais nepažįstamaisiais. Kasdienybės išgyvenimus mergaitė užrašinėjo laiškų pavidalais į savo dienoraštį. Galiausiai naciai aptiko slėptuvę ir visą šeimą išvežė į koncentracijos stovyklą. Manoma, kad Ana Frank mirė likus vos keliems mėnesiams iki karo pabaigos. Vienintelis tėvas Otas Frankas liko gyvas, kuriam grįžus į Amsterdamą buvo įteiktas rastas dukters dienoraštis. Pirmąkart jis publikuotas 1947 metais ir jis tapo tarptautiniu bestseleriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Klonuotas pirmasis gyvūnas - avis Dolly

Sveiki,

1996 metų liepos 5 dieną pasaulį išvydo pirmasis klonuotas gyvūnas ir juo tapo avis Doli (Dolly). Šioji avis padarė tikrą perversmą genetikos srityje, ji turi net tris motinas: surogatinę motiną, DNR motiną ir motiną, kuri suteikė avies kiaušialąstę. Avis išgyveno iki 2003 metų. Nuo Doli pasirodymo pradėta klonuoti ir kitas gyvūnų rūšis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Riba" / "Border" / "Gräns"

Sveiki,

Štai ir pirmasis šios vasaros filmo tikrasis atradimas! Skandinavų šokiruojanti kino juosta „Riba“ (šved. Grans) (2018), kuri Tarptautiniame Kanų kino festivalyje pernai pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą. „Riba“ Lietuvoje buvo rodoma Scanoramos kino festivalyje. Šalto, niūraus ir tamsaus skandinaviško stiliaus filme pasakojama apie uosto terminale dirbančią baisios išvaizdos moterį, kuri užuodžia žmonių emocijas ir jų nuodėmes, todėl labai lengvai suseka kontrabandą, pedofilus ir t.t. Taip, filmas apie žmogiškumo galių peržengusią tam tikrą mutantę, bent jau taip atrodo didžiąją filmo dalį, kol nesužinome tikrosios moters tapatybės.

Na, sunku žodžiais nusakyti, kaip toks filmas mane prikaustė – vis rečiau taip nutinka. Tuos, kuriuos žavi filme nestandartiniai siužetai, unikalūs raiškos būdai ir savitos idėjos, manau, filmu mėgausis. Tai tarsi bjaurasties estetika, kuri „nurauna stogą“ ir verčia šlykštėtis tuos, kurie pripratęs prie įprastinių grožio sampratos standartų. Tiems, kuriems keistenybės atrodo kaip unikalūs dalykai, manau, filmas tikrai labai patiks.

Kartais skandinaviškas kinas blyksteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Prieš kelerius metus matyta norvegų juosta „Telma“ irgi buvo tokia nestandartinė mistinė drama apie super galią turinčią jauną merginą, „Riba“ papildo šį skandinaviškąjį keistų, bet gerų filmų kraitį...

„Riba“ žavi tuo, kad centre – nestandartiška moteris, tarsi priešgyna šių dienų super aktoriams, iš kurių reikalaujama fizinių duomenų. Tiesa, aktorė kasdien grimo kambaryje praleisdavo po 4 valandas ir specialiai šiam vaidmeniui priaugo 20 kilogramų. Toks atsidavimas vaidmeniui neliko nepastebėtas ir ji tapo Švedijoje geriausia metų aktore. Visgi ne grimas yra čia pats svarbiausias dalykas, bet stiprus ir originalus scenarijus, kurį savitai realizuoja režisierius. Scenarijus susideda iš kasdienybės vaizdinių, žmogaus nepritapimo, vienišumo, atskirties būsenų, kuriuos netrukus ima mainyti keisti skandinavų tautosakiniai baubai – troliai, fėjos, elfai ir kt. Smagu, kad juosta perteikta tokiu stoiškai realistiniu būdu, be specialiųjų efektų, todėl tai sukuria baugaus realizmo įspūdį. Niūroje ir kartu labai gaivioje miškų aplinkoje slypi keisti ir protu nepaaiškinami žmogiškosios prigimties atsiskleidimo būdai.

Nors pagrindinė ašis būtų atskirtis tarp magiškojo pasaulio ir žmonių, esminis dalykas, man rodos, išlieka aplinkos, kurioje tu augai visą gyvenimą ir gauto išsilavinimo bei suformuotų vertybių priešprieša su žvėriška ir antžmogiška prigimtimi. Kas stipriau? Kūniškasis ar įdiegtas kultūrinis pagrindas? Išties įspūdingai perteiktas filmas.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

Maištinga Siela

Filmas: "Devym kažkelinti" / "Mid90s"

Sveiki,

Apie filmą „Devym kažkelinti“ (angl. Mid90s) (2018) girdėjau fantastiškų atsiliepimų, tad nusprendžiau artimiausiai progai pasitaikius jį pažiūrėti. Filmas rekonstruoja dešimto dešimtmečio vaikystės ir paauglystės laikotarpį, kada vaikai trindavosi gatvėse važinėdami riedlentėmis, turėjo savo nešvankų gatvės slengą, klausėsi hiphopo, mušėsi su vyresniaisiais broliais dėl kompiuterinio žaidimo pulto... Nostalgiją keliantis filmas, kuris tikriausiai daugiau turėtų kelti šį prabėgusio laiko ilgesį vakarietiškos kultūros žmonėms, nes pas mus 10 dešimtmetis buvo ilgas ir sunkus blaivinimasis iš po sovietinės santvarkos ir vakarietiškos kultūros priėmimas.

Nepaisant mūsų istorinių skirtybių, manau, daugelis sutiks, kad tam tikrų dalykų mums, lietuviams, kuriems dabar apie 30-35 metų puikiai atsimena tą persismelkiantį vakarietiškos produkcijos erą (Vienas namuose, Beverly Hilsas, Gelbėtojai, X failai ir kt.) ir bendravimo manieras. Juk visi norėjo būti kieti kaip ir pagrindinis šio filmo berniukas, kuris, neturėdamas tėviško pavyzdžio ir brolio šilto užnugario, susiranda sau užtarėjų negeroje kompanijoje, kurioje bando iš visų jėgų pritapti, todėl pradeda rūkyti, gerti ir mylėtis su merginomis...

„Devym kažkelinti“ filmo tikslas yra sukelti nostalgiją. Tai atmosferinis filmas, prikaišiotas laikmečio ženklų, kurie jau beveik išnyko arba išnyko visai ir niekada nebebus taip, kaip buvo. Žvelgiant į scenarijų, kurio pagrindas yra šeimos santykių chaosas ir gatvės socialinis prieglobstis, formuojantis jaunojo žmogaus pasaulėžiūrą, bendrystės ir tapatumo jausmo atskleidimas. Atmetus tos epochos rekonstrukciją, manau, iš filmo išeitų skystas šnipštas, nes be laikmečio konteksto tikriausiai šiuolaikinėje aplinkoje nelabai su tokiu scenarijumi prasimuši. Pvz., pirmasis seksas, nukritimas su riedlente nuo stogo bandant sužavėti triuku aplinkinius, pinigų vagystė iš motinos kišenės, sidro „bambalys“, muštynės su broliu prie šaldytuvo durelių... Visa tai man rezonavosi su serialo „Keisti dalykai“, kuriame kiek kitokiu kino filmų ir televiziniu rakursu plėtojamas jau devintasis dešimtmetis.

Man asmeniškai taip pat šis filmas sukėlė daug prisiminimų, bet tikriausiai ne tiek mano paties išgyventų, bet matytus vaikystėje vakarietiškuose 1990-2000 metų serialuose ir kino produkcijoje. Manau, pagrindinė filmo užduotis priminti tą epochą visgi pavyko, tačiau kaip meno kūrinys siužetiškai man pasirodė pernelyg paprastas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Mirė didžiausia pasaulyje šykštuolė Hetty Green (Hetė Gryn)

Sveiki,

1916 metais ramaus poilsio atgulė tikriausiai visų laikų turtingiausia moteris Hetty Green (1834-1916), kuri laikoma dar ir pati šykščiausia ir taupiausia turtuole pasaulyje. Jos turtas anuomet įvertintas 200 milijonais dolerių, o tai išvertus turtine išraiška šiais laikais prilygtų 4,5 milijardų JAV dolerių arba 3,9 milijardų eurų.

Hetty Green investuodavo savo turtą, didžiausia investicija buvo į Volstryto kuriamą imperiją, tačiau pati garsėjo kaip didelė šykštuolė. Pati taupė ir stengėsi nenaudoti karšto vandens, net sijono padurkus skalbdavo atskirai, kad nereikėtų skalbti visos suknelės, nes šitaip taupė muilą... Po jos mirties turtai atiteko jos dviem vaikams, kurie, žinoma, jau mokėjo mėgautis pinigais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

Elizabeth H. Winthrop. „Paskutinė malonė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 264 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai daug kas paskutiniuoju metu rekomendavo amerikiečių rašytojos Elizabeth H. Winthrop (g. 1979) romaną Paskutinė malonė (angl. The Mercy Seat), tad nutariau šiek tiek nukrypti nuo suplanuotų skaitinių ir perskaityti kažko lengvesnio. Knygoje pasakojama istorija maždaug apie JAV penktąjį dešimtmečio pradžią, likus daugiau nei dešimčiai metų iki Martino Liuterio Kingo Pilietinės teisės akto pasirašymo, kuris garantavo juodaodžiams lygias teises. Iki tol juodaodžiai JAV-ose buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis; juos engdavo, persekiodavo ir, žinoma, kur kas paprasčiau juos būdavo padaryti atpirkimo ožiais.

Paskutinėje malonėje pasakojama apie jaunuolį Vilį, kuris laukia egzekucijos kalėjimo kameroje. Jo paskutinės valandos, pokalbiai ir vakarienė labai gerai atpažįstami iš tokių slogių filmų kaip Žalioji mylia, Deganti Misisipė ar Monstrų puota. Nesunkiai galima šios knygos turinį paversti dar vienu panašiu filmu. Ganėtinai lengvu stiliumi autorė perpasakoja biblinė žmogaus apsivalymo, atgailavimo, atleidimo ir priešingai – kančios, smerkimo, abejojimo istorijas. Daugelis mano ankstėliau skaitytų knygų pasižymėjo giliomis įžvalgomis, sodriu ir daugiasluoskniu pasakojimu, o štai Paskutinėje malonėje protagonistas fokusuojasi istoriją papasakoti per veiksmą.

Knygoje mažai rasite vidinės veikėjų charakteristikos, kadangi pasakotojas akcentuoja veikėjų judesį, dažnai veikėjai reikšmingą emocinio sprogimo momentą nutyla, todėl knygoje pilna iškalbingų elipsių, retorinių nutylėjimų, kurie kuria bendrą istorijos rimtį ir slogumą. Gana marga knygos struktūra. Autorė, atsisakiusi vientisinio chronologinio pasakojimo, imasi istoriją durstyti iš skirtingų veikėjų perspektyvų ir žiūros taškų. Sakyčiau, toji knygos kompozicija yra viena iš stipriausių šios knygos privalumų, kadangi sukuria dinamišką pasakojimo mozaiką.

Beskaitydamas prisiminiau Žano Polio Sartro prozos rinkinį Siena, kuriame pasakojama mirtininko istorija. Autorius kruopščiai nupasakoja visus pagrindinio veikėjo virptelėjimus ir visą tą mirties baimės svaigulį, o štai E. H. Winthrop kur kas svarbiau „išeiti į viešumą“ t. y. atskleisti nuteisto mirti žmogaus fakto poveikį socialinei bendruomenei. Kai mirtis tokia racionali, tokia apčiuopiama ir pamatuojama netgi laikrodžio sekundėmis, visi gyvena savo tylų susidūrimą su laikino gyvenimo faktu – tiek prokuroras Polis, tiek jo sūnus Geibas, tiek nuo alkoholio bėgantis kunigas Haniganas, tiek kiti knygos personažai.

Veikėjų gausa ir lakoniški skyriai sukuria mažo miestelio įspūdį, jog visi yra suverti ant vieno likimo siūlo. Atrodo, kad centrinė romano problematika bus baltaodžių ir juodaodžių nelygybė ir rasizmas, bet netrukus tampa aišku, kad kur kas svarbiau tampa filosofiškoji kiek visus veikėjus traumuojanti gyvenimo pažeidžiamumo problema. Aišku, kontekste labai svarbi ir teisinė to meto JAV sistema, gana neanalizuojant ir neperkraunant grožinio teksto teisiniais terminais atskleidžiami vietos teisėsaugos interesai, manipuliacija bei grasinimai.

Frankas asilėne gabena savo sūnui antkapio granitą, savitą netekties kryžių. Tėvo ir vaiko santykiai romane išplėtojami ir tarp Deilo ir Oros, kurie, išleidę sūnų Tobį į karinę tarnystę, jo netenka. Atrodo, kad skausmas ir vaikų netektis yra kur kas sakralesnis potyris už ramią gyvenimo tėkmę, nes skausmas apvalo visuomenines taisykles ir neracionalius įstatymus bei padeda solidarizuotis, nepriklausomai nuo rasės. Štai kodėl rasistas Deilas padeda juodaodžiui Frankui nuvykti į miestelį, kur bus įvykdyta egzekucija. Skaitant kilo keista mintis: na, kodėl žmonės tokie kvaili, kad jiems reikia šitiek skausmo ir netekčių, kad jie galiausiai galėtų vienas kitam padėti? Negi kančia, o ne laimė yra toji išlyginamoji šios pamokančios istorijos dalis, kuri dėsningai veikia ir realiame gyvenime?

Elizabeth H. Winthrop

Grįžtant prie teksto raiškos, tekstas slyste slysta ir tirpte tirpsta tarsi jis būtų ne grožinis tekstas, bet veikiau filmo scenarijus. Autorė visa tai išdėlioja be galo kinematografiškai, kad net atrodo, jog nieko čia keisti ir nebereikia: scenos komponuojamos lakoniškai, perteikiant kiekvienoje iš jų kokią nors veikėjo esminį vidinį krūptelėjimą dėl paties žudymo ir mirties fakto. „Girdi, kaip nuo stalo atstumia kėdę ir į kriauklę pastato kavos puodelį, po akimirkos pajunta jo delną ant peties. Ji paliečia jo ranką – tik trumpai, ir šios nebelieka (p. 173).“ Tokių itin miniatiūrinių veiksmų aprašymai neatrodo itin meniški ar labai įtikinami, veikiau primena filmų scenarijaus remarkas, kurios fokusuoja vidinį veikėjų dažnį, tačiau tai tikriausiai skonio reikalas – kai kam labai patinka toks robotiškas veiksmų perteikimas, kuris, sakyčiau, labiau būdingas populiariosios, lengvosios literatūros raiškai.

Romane esama ir gerų literatūrinių pasažų, kurie leidžia pasimėgauti rašymo technika (kas man iš esmės yra labai svarbu geroje knygoje), pavyzdžiui, vidinius veikėjų mintelėjimus, kaip antai Nelės, kai ši sustingusi žiūri į ligos suparalyžiuotą uošvienę: „Žvelgia į savo uošvienės profilį, gražų, nuožulnų nosies kaulą, plačią kaktą, giliai įdubusias atmerktas akis. Spėlioja, kodėl ji nemiega, kiek valandų per naktį moteris praleidžia nemiegodama vienui viena, įkalinta savo nusiaubtame kūne. Ji tikisi, kad šiąnakt yra kitaip nei visada, galbūt, pagalvoja, motina supranta daugiau, nei jiems atrodo. Galbūt ji nemiega dėl tos pačios priežasties kaip ir Nelė (p. 239).“

Yra gausybė grožinės literatūros knygų, kurios šokiruoja savo nusikaltimų aprašymais, stebina žiaurumu ir detektyvų analitiniu mąstymu bandant atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Tačiau tokia knyga kaip Paskutinį malonė iš tikrųjų leidžia pažvelgti kiek kitaip – mes patys teisiškai įtvirtiname moralinius nusikaltimus; taip įstatymus besąlygiškai priimame, kad nelinkstame net jais abejoti. Jeigu daugiau nei prieš 60 metų dar teisiškai galėjome pasodinti žmogų į elektros kėdę, kiek šiandien mes turime tokių nesąmoningų įstatymų, kurie atrodo „normalūs“? Teisiškai gal ir pamatuota, bet tikrai ne širdimi, pavyzdžiui, kai žmogus sulaikytas su kanapėmis sėdi į tą patį kalėjimą su žmogžudžiais. Jį tai traumuoja visam laikui.

Argi mes vis dar gyvenime teisingoje santvarkoje, kur kiekvienas iš mūsų vaizduojasi apsaugotas įstatymais ir naiviai save įtikiname, kad prasikaltęs žmogus, gavęs bausmę, iš tikrųjų keičiasi, užuot gavęs realią pagalbą ir reabilitaciją? Ar tikrai tikime, kad 10 metų kalėjimo sienų jį pakeis? Ar tik mes atsitversime save ta saugumo iliuzija? Žmogus per tuos 10 metų dar labiau sužvėrėja, jis būna brutalumo aptvare ir nesitikėkime, kad išėjęs į laisvę jis pradės nuostabų naują gyvenimą, nes... pasimokė. Jo gyvenimas sugriautas ne nusikaltimo, o bendruomenės, kuri turėjo jam padėti iš tikrųjų sunaikino jo paskutinį šansą. Nekalbu apie pavienius maniakus ir turinčius psichinį sutrikimą žmones.

Visgi knygą vertinu dvejopai. Vienaip ji atrodo iš techninės pusės, ji „prieinama“ visiems skaitytojams, ji lengva, ji netgi paskaitoma paaugliams ir tai kai kada tik privalumas. Iš kitos pusės romanas vienalytis, turintis savo poziciją – kūrinys, kuris neprovokuoja, tik konstatuoja. Čia mažai paliekama vietos interpretacijoms ar skaitytojo sielos kelionei po beletristines periferijas. Pasakysiu taip: tai konkreti knyga, kurioje pavaizduota istoriniame kontekste dėl valdžios galios išsigimęs ir iš esmės neteisingas visuomenės normų laikymasis, kuris grumiasi su fundamentaliąja nerašyta žmogaus prigimtimi ir šviesiais bibliniais moralės bei žmogiškumo aspektais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela