Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tom Leeb - The Best In Me [lyrics / žodžiai] Eurovision French 2020

Sveiki,

Šia Prancūzijos pasirinkta šiųmete daina, kurią atlieka Tom Leeb (g. 1989), dalijosi net Lietuvos intelektualai, kurie nuogąstavo, jog šioji daina, kadangi jiems patinka, todėl neturi didelių šansų. Eurovizija atspindi daugiau masinę minios nuotaiką ir pomėgį, kas, aišku, nėra blogai, tačiau pastebiu, kad šiemet man yra nemažai dainų, kurios man patinka. Nesakau, kad esu koks intelektualas, tačiau tai, mano supratimu, rodo, kad Eurovizijon galima siųsti ne tik popsą, karnavalą ir net labai įmantrius kūrinius, bet ir paprastas nuoširdžias dainas, kaip būtent man itin patikusią Tom Leeb dainą „The best in me“.

Subtili daina, kurios vaizdo klipas nufilmuotas prie Eifelio bokšto, savotiško Prancūzijos įvaizdžio stabo, gal ir neturi didelių šansų reitingų lentelėse, tačiau kartais tai nėra itin svarbu, jeigu daina kam nors patinka tiesiog, kad ji yra gera daina. Nors niekada nemėgau dainų, kurios atliekamos politiniais sumetimais dviem kalbom, šioji, regis, tampa retesne išimtimi.

Atlikėjas šaliai žinomas nuo maždaug 2018 metų. Jo dainos nėra itin populiarios, tačiau turi savo klausytojus ir to tikriausiai pakanka norint laimėti Prancūzijos nacionalinę atranką. Vyrukas taip pat žinomas kaip aktorius ir komikas. Eurovizija jam yra didelis šuolis karjeroje. Na, o dainą galite pasiklausyti ir nuomonę parašyti komentarų skiltyje saite arba facebook paskyroje po šiuo pasidalijimu.

Žodžiai / Lyrics

Tom Leeb – The Best in ME

La nuit comme un écho
Comme un reflet à tes mots
Dans mon cœur, je lis
Un éternel récit
De toi
De toi, de toi, de toi

You, you are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me

J'irai au bout des sens
Faire voyager mon innocence
Pour qu'ils donnent vie
À tout c'qu'on s'est promis
You are
You are, you are, you are

You, you are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me

Mon alli, mon alliée
Même si le temps devait s'arrêter
Sans toi, je perds le meilleur de moi

You are the best in me
(You are the best in me)
(You're making it all complete)
You are, you are, you are
You are the best in me
You're making it all complete
You are, you are, you are
In every breath I breathe
Forever eternally
You are, you are, you are
You are the best in me
You are the best in me.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įtūžis" / "Frenzy" / "Abluka"

Sveiki,

Artėjant dar vienam Kino pavasario sezonui, nusprendžiau jau pamažu ruoštis ir šį bei tą pasižiūrėti iš archyvinio rezervo, ko dar nebuvau matęs iš ankstesniųjų sezonų. Ir šįkart apie turkų režisieriaus Emin Alper filmas „Įtūžis“ (turk. Frenzy) (2015), kuris buvo įvertintas įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Filme pasakojama apie vyruką, kuris kalėjime praleido 15 metų ir su išlygomis tarnauti policijai yra paleidžiamas keleriais metais anksčiau.

Pagrindinis veikėjas Hadiras po daugybės metų pasimato su broliu Ahmedu, kuris nelabai linkęs į kontaktą su broliu iš kalėjimo. Šalyje siautėja teroristai, o Hadiras mokosi šiukšlių konteineriuose atpažinti sprogmenis. Galiausiai viskas intensyvėja ir taip tirštėja, kad filmas praranda aiškią racionalią struktūrą ir sukelia haliucinacinį efektą, dėl ko ima sunku nustatyti vaizduotės, teroro grėsmės sąmokslo teoriją ir tikrąjį Hadiro gyvenimo peripetijas.

Iš vienos pusės filmas atmosferiškai „turkiškas“. Tai, ką tenka Kino pavasaryje matyti iš turkų kino, jis galėtų atitikti gana turkų gerojo kino tendencijas: ryški socialinė beprotystė, vyriško pasaulio fasadas, ryškių konfliktinių gyvenimiškų ir politinių išryškinimas. „Įtūžis“ kiek neapibrėžtas filmas, kuris fokusuoja žmogaus vidinį nerimą ir nepasitikėjimą su teroristiniais šalyje esančiais išpuoliais. Visuomenė įbauginta, ji palaikoma baimės nuotaikomis, todėl ir paties filmo siužetas išdrikęs, nėra žiūrovui patogiai „suveržtas“, kaip, pavyzdžiui, būna rumunų Naujosios bangos filmai. Režisierius akivaizdžiai pasiduoda iš pradžių realistiniam ir įtaigiam šeimos brolių tragedijai, kuri išauga į grėsmingą visuomenės būsenų psichodelinę beprotybę su kriminaliniais šiurpiais aktais...

Gal pasakysiu, kad pirmoji filmo pusė kiek labiau patiko, o antroji, kai akivaizdžiai filmas ima skilinėti į versijas ir perspektyvas, kiek panašėjo į beprotybę, kuri šiek tiek prailgo. Bet kokiu atveju, filmas sodrus, egzistencialistiškai niūrus ir tamsus, tačiau, matyt, būtent Turkijoje, po švytinčiais turistiniais katalogais persišviečia atokesnių kvartalų vietinių gyventojų realybė, apie kurią dažniausiai nutylima. Filmas įtaigus, stiprus ir paveikus, skirtas europietiškojo kino žiūrovui, tačiau visumoje, bent man, filmui pristigo konkretumo siužetiniuose vingiuose.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mirties app'sas" / "Countdown"

Sveiki,

Šio filmo niekada taip ir nebūčiau pamatęs, jeigu ne vieno žmogaus irzlus prašymas pažiūrėti ir padiskutuoti, ar jis tinkamas rodyti vaikams, kurie nori žiūrėti siaubo filmą. Manau, kad netinkamas siaubo filmo žanras apskritai vaikams, tačiau net aš būdamas vaiku troškau pamatyti visus „Košmaras Guobų gatvėje“ dalis ir kitus kultinius tuokart rodytus filmus.

Filmas „Mirties app‘sas“ (angl. Countdown) (2019), suprantama, išmaniųjų telefonų eroje, tikriausiai traukia ne vien jaunuosius žiūrovus, bet ir visus, kurie naudojasi šiuo prietaisu ir suvokia, kas yra app‘so pobūdžio programėlės. Mirties datą nusakanti programa išties veikia šiame scenarijuje ir ne juokais baugina, o ką mes visi iš tikrųjų darytume, jeigu taip lengvai galėtume sekti savo „galiojimo laiką“? Taip, kaip neretai būna su itin vidutiniais siaubo filmais, kurie pasiūlo geras idėjas, be didesnės aistros ar režisūrinio talento paleidžia kaip produkciją masiniams kinui palaikyti...

Filme, mano galva, yra viskas, ko reikia vidutiniam, neišrankiam siaubo kinui. Primityvoko siužetinio vingio, žiupsnelis patogaus nuspėjamumo, šiek tiek japoniškojo stiliaus siaubo elementų, kaip antai vonios kambarys su neperšlampama užuolaida, už kurios tikrai kažkas yra tamsoje, truputis trilerio, skubėjimo į tikslą... Ir po to šiek tiek stereotipinių gyvenimiškų detalių, kaip antai seksistiniai gydytojo gundymo metodai šiuolaikiniame #metoo kontekste.

Iš esmės filmas tuščiaviduris, kuris prilaikomas jau kiek atgyventomis siaubo elemento idėjomis. Kitaip ir negalėjo būti, nes retas reiškinys yra geras komercinis siaubo filmas. Paskutiniuoju metu buvo sukaltos kelios S. Kingo knygų ekranizacijos, kurios visai gerai ir kokybiškai žiūrisi masėms. „Mirties app‘sas“ šiuo atveju gali pasiūlyti baimę, nuorodas į siaubingus susimąstyti verčiančius dalykus, tačiau be novatoriškos idėjos, kad Liuciferis gali ateiti tiesiog išmaniosiomis programėlėmis, nemanau, kad kažką dar pasiūlo. Kino kritikai šį filmą sumalė į miltus. Na, filmas tikrai nėra pats prasčiausias, žiūrėjau netgi su užsidegimu, tačiau atsikvošėjęs suvokiau, jog tiesiog žiūrėjau eilinį „siaubeką“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: kanapių (žolės) rūkymas ir ramus miegas arba ar Lietuvoje adekvačios baudos?

Sveiki,

Kasdien pamatau bent po kelis internete sklandančius memus, kurie atspindi nūdienos Lietuvą ir pasaulį. Be koranaviruso paskutiniu metu itin diskutuojama apie Lietuvoje esančias neadekvačias bausmes.

Plungėje nuteistas vyrukas, siūlęs „žolytę“, ketveriems metams. Tuo tarpu Tauragėje agresyvus paauglys sudaužęs ir išprievartavęs merginą gavo laisvę (bent jau kol kas).

Jūs man pasakykite, kas ten per preparatas toji baisioji kanapė, kad ji baisiau už fizinį prievartinį smurtą? Kas ten tokio, kai žmogus sąmoningai ima ją ir rūko arba atsisako rūkyti, ir tai lyg ir turėtų būti suvokiama kaip natūralus sąmoningas sprendimas, dėl kurio neturėtų kištis jokia valstybė ir joks kvailas draudimo įstatymas?

Tiesą sakant, pasakyti, kad gyvename iškreiptoje visuomenėje, tikriausiai, memai ir bėra toji paprastesnė priemonė, nes visa kita atrodo kaip iš fantazijos srities. Kartos, kurios gyvens po 200 metų tikriausiai žiūrės į mus kaip į paskutinius homo-sapiens-shit‘ų palikuonis ir nesupras, kodėl niekas nieko negalėjo pakeisti...

Bet kam keisti, miegokime ramiau, nes pareigūnai budi po langais, kad neželtų netinkama žolė...

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela