Šios dienos daina: Dua Lipa - We're Good [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

 

Prisimenate iš D. Camerono filmo „Titanikas“ tą makabrišką ir keistai atrodančią sceną, kai muzikantai ant skęstančio denio ėmė groti muziką, o kiti valtelėmis bandė išsigelbėti? Po to tą sceną parodijavo „Simpsonuose“ ir iki šiol man ji neaiški, ar turi ką nors bendro su realybe, ar ne. Visgi naujasis Dua Lipa naujausios dainos „We‘re Good“ pirmiausia patraukia dėmesį dėl atpažįstamos „Titaniko“ filmo idėjos vaizdo klipe. Koncertuojanti atlikėja ir į puodą nepakliuvęs omaras abu išsigelbsti iš skęstančio laivo ir puodo. Aišku, tai simbolizuoja makabriškas skyrybas ir staiga „Titanikas“ metaforiškai įgauna ne vien tik skendimo ir pabaigos prasmę, bet dar ir priešingai – galimybę pradėti gyventi kitaip.

 

„We‘re good“ – tai naujasis Dua Lipa singlas, skirtas naujam „Future Nostalgia“ albumo leidimo versijai, kuri vadinasi „The Moonlight Edition“. Regis, „Future Nostalgia“ niekaip nepalieka atlikėjos, dar pernai buvo pasirodęs remiksų albumas su garsiausiomis šių dienų atlikėjomis, šįkart išleidžiama jau trečioji albumo versija su kiek kitokiu muzikiniu prieskoniu. Lyginant „We‘re good“ su ankstesnėmis to albumo dainomis, akivaizdu, jog daina nebetelpa į ano albumo rėmus. Idėjiškai ir muzikaliai daina nebeprimena šokiu disco pop dance ritmo ir lengvumo, sakyčiau, atlikėja žvelgia dar seniau, iš muzikinių aranžuočių semiasi dar prieš disco buvusiame muzikos stiliuje – ramus soul blues skambesys. Bet kokiu atveju daina lengvai įsimenama ir paniūniuojama. Nepasakyčiau, kad esu šios dainos didelis klausytojas, tačiau bendrai klausant ir žiūrint šį netikėtai iš „Titaniko“ pritaikytas scenas vaizdo klipui, atrodo išties gerai.

Žodžiai / lyrics

Dua Lipa - "We're Good"

 

I'm on an island

Even when you're close

Can't take the silence

I'd rather be alone

I think it's pretty plain and simple

We gave it all we could

It's time I wave goodbye from the window

Let's end this like we should and say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

So let's at least agree to go our separate ways

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

No need to hide it

Go get what you want

This won't be a burden if we both don't hold a grudge

I think it's pretty plain and simple

We gave it all we could

It's time I wave goodbye from the window

Let's end this like we should and say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

So let's at least agree to go our separate ways

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

Now you're holding this against me

Like I knew you would

I'm trying my best to make this easy

So don't give me that look, just say we're good

 

We're not meant to be like sleeping and cocaine

(Like sleeping and cocaine)

So let's at least agree to go our separate ways

(To go our separate ways)

Not gonna judge you when you're with somebody else

As long as you swear you won't be pissed when I do it myself

Let's end it like we should and say we're good

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebuklinga piliulė" / "The Magic Pill"

 Sveiki,

 

Tas, kas domisi įvairaus nekomercinio pobūdžio dokumentiniais filmais apie mūsų planetą, maisto pramonę, gyvulininkystę, slaptas organizacijas ir t. t., tam tikriausiai nepaliks itin didelio įspūdžio dar vienas dokumentinis filmas „Stebuklinga piliulė“ (angl. The Magic Pill) (2017), kurį režisavo Robert Tate. Filme vėlgi patvirtinama sena visiems žinoma, bet pamirštama tiesa: labai atsargiai reikia vertinti ir rinktis maistą, kurį vartojame.

 

Filme pateikiama nauja sensacija. Tyrinėtojas atlieka su įvairaus amžiaus, lyties, rasės žmonėmis 10 mėnesių mitybos programą, kuri buvo paneigta pasaulio sveikatos centre, bet vėliau byla buvo laimėta. Tyrėjas teigia, kad sotieji riebalai, gyvulinis maistas yra kur kas geriau už grūdinės kilmės produktus, kuriuose gausu angliavandenių. Žodžiu, ne vieną dešimtmetį mums buvo kaip tiesos kryžius ant kaktos tašoma, jog angliavandeniai turi sudaryti didžiausią mūsų maisto racioną, tačiau kodėl žmonių sveikata, kurie rinkosi duoną, bandeles, pyragaičius, makaronus ir iš kukurūzų daromus produktus, žymiai suprastėjo. Vienas mokslininkas galiausiai ištyrė, kad pakeitus šiuos produktus ekologiška mėsa (ne kokiais nors antibiotikais pripumpuotas vištų krūtinėles), žmonių sveikata žymiai pagerėjo. Žinoma, neaišku, kaip toks atradimas paveiktų, tarkim, gyvulininkystės sferą. Ar mums tikrai reikia daugiau mėsos, daugiau žudyti dėl maisto, plėsti pasėlius bei kirsti miškus ir mažiau augalinės kilmės maisto? Filmas tik grybšteli moralinius pasirinkimo klausimus, neplėtoja bendros ekosistemos idėjos.

 

Visgi filmas diskusinio pobūdžio ir jame informacijos tėra tik ledkalnio viršūnė, informacijos mažai, tad tenka šį filmą pasipildyti kitais filmais. Bet kokiu atveju apversta mitybos piramidė išsprendžia tik dalį problemų, susijusių su žmogaus fizine sveikata, tačiau tarsi skatinama gyvulininkystę ir planetos niokojimą. Šiame filme, man atrodo, nekalbama apie vidurinę maisto piramidės dalį – vaisiai, riešutai ir daržovės, kuri, manding, turėtų pakeisti grūdinės kilmės ir mėsos produktus. „Stebuklingoje piliulėje“ atveriama ir augalinių „sugadintų“ produktų kenksmingumas, pavyzdžiui, saulėgrąžų ar rapsų aliejus, kuris padaromas iš kenksmingų produktų arba visi maisto papildai ir cukrus, palmių aliejus, kuris „sugadina“ šiaip jau iš esmės pagal pirminį produkto sumanymą maisto naudingumą. Australijoje gyvenantys aborigenų tautos atstovai kasdien geria kokakolą ir žiaumoja pusfabrikačius iš spalvotų pakelių, nes jiems sudarytas klaidingas įspūdis, jog baltosios rasės įsiūlytas produktas yra sveikesnis ir geresnis už jų protėvių valgytą maistą. Maisto pramonė, magnatai apvertė mūsų pasaulį, tai tam tikras pelnas, kapitalas, iš kurio išsilaiko ne tik jie, bet ir mums meluojanti ir tiesiog nepripažįstanti sveikatos ir medicinos pramonė – ten, toje lobistinėje erdvėje viskas surišta į vieną purviną sistemą. Daugeliui sąžiningų mokslininkų burnos yra užčiauptos, jiems grasinama prestižu, todėl labai sunku įrodyti ir pristatyti tyrimus, kai viską valdo „prestižinė“ ir tik vieną tiesą tvirtinanti organizacija, o pavieniai daktarai sumenkinami ir nurašomi kaip alternatyvios, nepatvirtintos medicinos šundaktariais.

 

Šis filmas eilinį kartą patvirtina, kad mes net nenutuokiame, kokioje baisioje kapitalistinėje sistemoje gyvename, kur per dezinformaciją veikia mums priešiškos jėgos. Mes susimokame baisingus pinigus, kad pavalgytume kenksmingų skonių stipriklių ir po to susimokame dvigubai, lankydamiesi ligoninėse, bandydami išgyti nuo maisto sukeltų pasekmių. Visgi tokie filmai kaip „Stebuklinga piliulė“ palieka laisvą galimybę rinktis ir mąstyti kritiškai, abejoti ir pasikliauti savo kūno poreikiais. Nieko nuostabaus, kad po tokių filmų imame abejoti vakcinos veiksmingumu ir reikalingumu, juk mes, eiliniai žmonės, esame iš esmės sistemos vergai, kuriuos lengva manipuliuoti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užrakinti" / "Locked Down"

 Sveiki,

 

Ilgai laukti pirmojo pokarantininio filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę, tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“ (angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai išpranašauti.

 

Istorija pasakoja apie gyvenančią porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų). Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui, kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“, kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia pavokti deimantą.

 

Gali pasirodyti, kad filmas labai šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus, jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje, dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku, nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą, kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita? Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.  

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jessie Ware - Spotlight [žodžiai / lyrics]

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kas nuolat skaitote mano įrašus, tas tikriausiai pastebėjo, kad britų atlikėja Jessie Ware paskutiniu metu man tapo tikru pop-disco stiliaus muzikos atradimu. Lengva, ilgesinga, svajinga, hipnotizuojanti. Tą patį galiu pasakyti apie vieną geriausių jos paskutiniojo albumo „What‘s Your Pleasure?“ dainą „Spotlight“. Pastarasis, pasikartosiu, įėjo į beveik visų prestižiškiausių muzikos tinklapių pasaulyje sudarytų metų top albumų sąrašus.

 

Šios dienos daina „Spotlight“ pasauliniu mastu nebuvo itin populiarus, Škotijos muzikos topuose pasiekė 38 vietą. Nepaisant to, muzikos kritikai buvo negailestingai dosnūs apibūdindami šį kūrinį savo recenzijose, teigdami, kad kūrinys primena seniai pamirštą ir iš muzikos pasaulio dingusį „naktinio miesto estrados“ garsus. Štai kitas kritikas sako, kad kūrinys yra viliojantis, pulsuojantis ir subrandintas darbas, kokio visada norėjosi iš 35 metų londoniečio. Disko stiliaus, prisodrintas sintezatoriaus iki tyčia nutaisyto „nepilno“ balso, atlikėja genialiai sukūrė šokio hitų šedevrą, dėl ko šiuolaikinė muzika tokia lengva, gyva ir puiki.

 

Daugiau nesiplėsiu ir neperfrazuosiu kritikų nuomonių, tačiau beveik su visais tenka sutikti, kad ši daina nukelia lengvai į praeitį, į „Studio 54“ laikus, kai visi apkaušę nuo narkotikų ir iliuzijų, visi blizgūs ir didingi nugaromis trynėse didžiulėje muzikos imperijoje, kuri anuomet reiškė atskirą pasaulį nuo karų, Vietnamo ir JAV nesąmonių, nuo žmogaus teisių stygiaus ir nesaugumo. Štai tokią ozę man primena šioji daina. O kaip Jums?

Vaizdo klipas:

 

Žodžiai / lyrics

 

Jessie Ware - "Spotlight"

 

Ain't enough to say that I think of you

Words can never do the things that I need them to

Tell me when I get more than a dream of you

'Cause a dream is just a dream and I don't wanna sleep tonight

 

Do anything to make you stay

Do anything to start the day again

If I had everything my way

We'd travel back and forth and back again

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

It's like you never even left

I need a moment, just a moment

Blow me a kiss, I catch your breath

Give me a moment so devoted

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

Why

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

Why

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

If only I could let you go

If only I could be alone

I just wanna stay

In the moonlight, this our time in the spotlight

 

If a dream is just a dream

And a dream is just a kiss

Then tell me what it means

Tell me what it is

And if your touch is just a touch

Would a touch have been enough?

Tell me what it means

Tell me you're in love

 

Tell me when I get more than a dream of you

Tell me when I get more than a dream of you

 

Can't keep the sun from rising

Can't keep the heart from beating

Can't stop me from believing

Can't keep the sun from rising

Can't keep the air we're breathing

Can't stop your heart from leaving

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Laura Pausini - Entre tú y mil mares / Tra te e il mare [žodžiai / letera / lyrics]

 Sveiki,

 

Jau kelias dienas skamba ši daina! Jau seniai buvau pamiršęs italų atlikėją Laura Pausini, kai netikėtai vėl ji išniro iš prisiminimų ir kažkodėl labiausiai „kirto“ būtent jos ispaniška versija „Entre tu y mil mares“ (liet. Tarp tavęs ir tūkstančio jūrų). Yra ir itališka dainos versija „Tra te e il mare“. Taip jau su Laura Pausini yra, kad ji vienu metu išleidžia savo muzikinius albumus dviem versijomis: ispanų ir italų kalba. Albumas „Entre tu y mil mares“ pasirodė 2000 metų ankstyvą rudenį ir iš esmės albumas žymėjo atlikėjos subrendimą, nes iki tol ji buvo labiau laikoma jaunimo ir paauglių atlikėja, o šis albumas ir jame įdainuoti tekstai rodė „perėjimą“ į kitą lygį. Per kelias savaites „Entre tu y mil mares“ vien JAV (daugiausiai tarp lotynų amerikiečių) buvo parduota per 1 milijoną egzempliorių. Tėvynėje Italijoje albumas buvo keturis kartus platininiu, o pasaulyje skaičiuojama, kad parduota per 4 milijonus kopijų.

 

Visgi tai nėra mano mėgstamiausias Lauros Pausini albumas, tačiau būtent šioji daina ir pirmasis singlas iš šio rinkinio yra vienas labiausiai įsimenamų kūrinių, pasižymintis skambumu, nauja Laurai iki tol nebūdinga pop itališka ir lotynų muzikos instrumentuote, kas pagal tuometinius standartus buvo modernu.  Ilgesinga meilės baladė šiandien skamba dviem versijomis, abejomis jas ir dalinuosi.

 

Ispaniška versija:

Itališka versija:

Gyvas pasirodymas (po 15 metų, 2015):

Žodžiai / letra

 

Laura Pausini  - Entre tu y mil mares

 

Ya no tengo miedo de ti

Ya toda mi vida eres tú

Vivo, tu respiro que queda aquí

Que consumo día tras día

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estarme quieta y esperarte

 

Yo que habría estado por ti

En cualquier lejana ciudad

Sola, por instintos sabiendo amarte

Sola, y siempre ya junto a ti

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estar cansada de esperarte

 

Oh no, mi vida, no

No aguanto, amor

O regresas o quédate

No vivo ya, no sueño ya

Tengo miedo, ayúdame

Mi vida no, te creo amor

Te me vas y todavía

Me juras que es la última

Es mejor si no me fío

 

Busco en la noche en cada estrella tu reflejo

Mas todo ésto no me basta ahora, terco

 

Oh, no, mi vida, no

No aguanto, amor

O regresas o quédate

No vivo ya, no sueño ya

Tengo miedo, ayúdame

Mi vida no, te creo amor

Te me vas y todavía

Me juras que es la última

Es mejor si no me fío

 

Hoy no puedo dividirme ya entre tú y mil mares

No puedo ahora estarme quieta y esperarte

No puedo dividirme ya entre tú y mil mares.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Herta Müller "Amo sūpuoklės"

 Herta Muller. „Amo sūpuoklės“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 320.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai daugelis knygomanų girdėjo apie iš Rumunijos kilusią vokiečių rašytoja Hertą Muller (g. 1953) ir jos Lietuvoje sėkmingą antrosios laidos susilaukusią knygą Amo sūpuoklės (vok. Atemschaukel), kuri originalo kalba pasirodė 2009, kai autorė už savo kūrybą pelnė literatūros Nobelio premiją, o po metų leidykla Versus aureus išleido lietuviškai. Po dešimties metų pertraukos leidykla Sofoklis perleido šią knygą Kultinių knygų serijoje. Į lietuvių kalbą romaną išvertės Antanas Gailius.  

 

Nuo pat pradžių į akis pirmiausia krinta labai gražus lietuviškas knygos pavadinimas. Neskaičiusiems ir nieko nežinantiems apie romaną, gali pasirodyti, kad amas – tikrinis daiktavardis, koks nors vardas, tačiau pradėjus skaityti kūrinį, tampa akivaizdu, kad amas pagal Lietuvių kalbos žodyną turi tik dvi reikšmes: 1. Žadas, balsas. 2. Šuo. Kad suprastumėte šios knygos reikšmę, tikriausiai reikia jos atsiradimo priešistorės.

 

2001 metais rašytoja H. Muller pradėjo užrašinėti Rumunijoje gyvenančių vokiečių liudijimus apie Rusijos platybėse patirtą lagerio vergystę. Rumunija Antrajame pasauliniame kare iš pradžių buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, bet, karui pakrypus kita linkme, Rumunija kapituliavo ir į jos žemes įžengė Raudoniji armija, kuri netrukus po laimėto karo įsakė visiems Rumunijos teritorijos vokiečiams nuo 17 iki 45 metų susikrauti lagaminą ir vykti į Rusijos gilumą „atstatyti“ sugriautos teisybės ir pasaulio. Kitaip sakant, vokiečių kilmės šeimos, kurios niekaip neprisidėjo Antrajame pasauliniame kare, tapo atpirkimo ožiais. Knygoje Amo sūpuoklės pasakojama apie septyniolikmetį Leopoldą Aubergą, kuris susidėjęs reikiamus daiktus į gramofonui skirtą lagaminą, yra išvežamas gyvuliniais vagonais į Rusijos platumas priverstiniams alinantiems darbams. Iš tikrųjų šis veikėjas turi prototipą. Rašytoja H. Muller ilgai užrašinėjo pažįstamo buvusio tremtinio poeto Oskaro Pastioro prisiminimus, tai truko nuo 2001 iki pat 2006 metų, kol O. Pastioras mirė. Autorė buvo prirašiusi tris storus sąsiuvinius poeto prisiminimų, iš kurių nulipdė grožinės literatūros kūrinį. Romanas nėra atsiminimai, tai grožinės literatūros prabos kūrinys, pasižymintis poetiška ir gražia kalba, kurią išvertė ir perteikė A. Gailius. Man belieka tik pridurti, kad šis antrasis pataisytas vertimas labai geras, paieškota ypatingų konotuotų reikšmės žodžių, perteikiant siaubingą šių veikėjų likimą.

 

Iš tikrųjų buvau nusiteikęs „dar vienai knygai apie lagerį“. Paskutiniu metu vengiu tokių knygų, nes viskas daugiau ar mažiau jose atsikartoja. Ar skaitysite Primo Levio Jei tai žmogus, ar Balio Sruogos Dievų miškas, ar Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus Lietuviai prie Laptevo jūros, jausime panašią tendenciją, nesvarbu, ar tai bus tremtis, ar koncentracijos stovykla, jog žmogaus marinimo iki klipatos, atimant bet kokią viltį. Žinokite, labai panašiai ir H. Muller romane. Atrodo, kad iš dalies vėl skaityčiau D. Grinkevičiūtės tekstus, išgyvenčiau rusišką speigą, utėles, nusilpimą, susityrusių ir sušalusių lavonų krūvas, belaukiančios atlydžio, kad būtų galima mirusiuosius užkasti.

 

Žinoma, teksto raiška skiriasi, kaip ir geopolitiniai bei politiniai kontekstai. Dažnai tokioje literatūroje vokiečius esame linkę „sutikti“ kaip esesininkus, kurie kalti dėl žydų kančių koncentracijos stovyklose, tačiau šioje knygoje parodoma ir menkai kam Lietuvoje bei pasaulyje žinoma ir kitų vokiečių likimai po Antrojo pasaulinio karo, kurių padėtis nebuvo ką geresnė už pačių žydų.

 

Nuo pat pradžių tekstas įtraukia šiurpia raiška: „Tas nesmagumas, tasai viso pasaulio gėdos jausmas. Kaip gerai, kad su mumis buvo tik tos sniegų platybės, kad niekas nematė, kaip jos mus privertė visai greta vienas kito daryti tą patį. Manęs reikalas nespyrė, bet nusismaukiau kelnes ir pritūpiau. Kokia niekšiška ir tyli buvo toji naktis, kaip ji suniekino per gamtinius reikalus. Kaip Trudė Pelikan susikėlė iki pažastų savąjį varpo pavidalo paltą ir nusismaukė kelnaites žemiau kelių, kaip girdėjosi šnypštimas jai tarp batų. Kaip man už nugaros advokatas Paulis Gastas stenėjo tuštindamasis, kaip gurgė jo žmonos Heidrunos Gast palaidi viduriai. Kaip dvokūs šilti garai aplinkui, išsyk sušalę, mirguliavo ore. Kokį arklišką gydymą mums pritaikė šios sniegų platybės, kaip jos privertė nuogais užpakaliais pjauti savo vienatvę papilvės garuose. Kokie vargani pasidarė mūsų viduriai šioje bendrystėje (p. 19-20).“

 

Įdomus dalykas pasirinkti pagrindinį pasakotoją Leopoldą kaip homoseksualų jaunuolį. Iki lagerio jis jau tyrinėjo parkuose ir vandens maudyklėse savo seksualumą, susitikinėjo su vyrais, tačiau jo seksualiniai poreikiai lageryje tampa antriniai, bemaž nereikšmingi. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kaip ir visus anuomet kamavusius, yra alkio angelas, kuris „reguliuoja“ pagrindinio veikėjo amą. Alkio angelas – tai metafora, tai žmogiškumo praradimo riba, kuri atima bet kokius moralinius įsitikinimus, nuolat verčiama galvoti, kaip išsilaikyti ir nenumirti, nepasiduoti ir ką įsidėti į burną. Didžioji knygos dalis yra apie lagerio tvarką, ten vykdomus darbus, tačiau tarp jų išryškėja ir įsimintini literatūriniai veikėjai, pavyzdžiui, kvailutė Plantono Katė, kuri dėl silpnaprotystės net nesuvokė patekusi į pragarą. Kaip jai nukerpama kasa, kaip ji rankytėmis užmigdavo su kasa tarsi gelbėdamasi nuo pasaulio. Įsimintinu tampa ir prižiūrėtojas bei kirpėjas, taip pat advokatas Paulis Gatsas, kuris iš savo merdinčios žmonos vogė maistą, o nurengęs jos lavoną po kelių savaičių jau gulėjo su kita... Tam tikras hermetiškai lokalus pasaulis, kuriame nebegalioja ankstesni moralės ir socialiniai dėsniai, kadangi visus juos valdo alkio angelas.

Herta Muller

 

Štai kaip estetiškai ir kraupiai perteikta utėlių ir blakių ataka: „Utėlių dydis skirtingas, tačiau visos jos baltos ir atrodo kaip mažučiai vėžiukai. Traiškomos tarp nykščių nagų, jos sausai spragsi. Ant vieno nago lieka vandeninga utėlė, o ant kito – lipni kraujo dėmelė. Utėlių kiaušinėliai yra bespalviai ir išsidėstę grandinėle lyg stiklo karoliukų rožinis arba lyg perregimi žirniai ankštyje (p. 246).“

 

Tekstas paveikus ir įtraukiantis, įdomi ir pati pasakotojo Leo pozicija, kuris priartėja prie šventojo leisgyvio, kuriam pasireiškia vizijos, keistai misteriška mąstymo forma. Tai nuo kūno iki dvasios traumuojančios patirtys, kurios priartina prie visiško asmens ir tapatybės susinaikinimo, atsižadėjimo ir staiga vėl suvešėjimo, ataugimo. Leo galiausiai, kaip galima tikėtis nuo pat pirmo puslapio, grįžta ir išpildo senelės pasakymą, kuris jo galvoje skambėjo penkerius metus. Leo bando adaptuotis savo šeimoje, bet jaučia vien susvetimėjimą, niekina mažąjį broliuką Robertą, nesikalba su niekuo apie lageryje patirtus siaubus. Netrukus jis veda Emą, tačiau nenustoja susitikinėti su vyrais. Po daugiau nei trylikos metų santuokos, baimindamasis, kad policija jį suims už homoseksualius slaptus santykius, jis pabėga į Austriją, palikdamas žmoną likimo valiai. Tai sudėtingi laikmečio seksualiniai tapatybės klausimai, kalbėjimas apie žmogaus prigimtį, kurios, priešingai nei daugelis homofobų galvoja, nėra pakeičiamas nei mirties baime, nei sunkiais lagerio darbais. Toliau autorė nenagrinėja, kas dėjosi veikėjo gyvenime, homoseksualus Leo pasaulis Austrijoje palieka už teksto, galbūt kitoms knygoms, tačiau, manau, tai viena įdomiausių šios knygos sudedamųjų dalių. Kol kas neteko lietuviškai skaityti kūrinio apie koncentracijos stovyklas ir lagerius, kuriuose pagrindinis veikėjas būtų homoseksualas.

 

Po daugel metų Leo prisiminimai ir patirtys iš lagerio niekur nedingo, sakytum, tai peraugo į kitokį civilizuotesnio lagerio atmainą. „Lageris vis labiau plečias nuo kairiojo smilkinio arealo iki dešiniojo smilkinio arealo. Todėl apie visą kiaušą turiu kalbėti kaip apie teritoriją, kaip apie lagerio teritoriją. Negali apsiginti – nei tylėjimu, nei pasakojimais. Perdedi ir vienaip, ir antraip, tačiau AŠ ČIA BUVAU nėra nei vienu, nei kitu atveju. Nėra nė teisingo masto (p. 311).“ Paskutiniuose skyriuose skiriama dėmesio gyvenimiškai adaptacijai, psichinei sveikatai – šiems žmonėms, kaip ir visiems karo sudarkytiems, taip niekada ir nebuvo suteikta nei psichoterapinė, nei psichologinė pagalba. Niekas apie tokį poreikį net nekalbėjo, todėl, man atrodo, kad apie tai galėtų būti antroji postkarinė literatūrinė banga: veikėjai, kurie negali ir niekada nebepasijus saugūs sugrįžę iš lagerių ir koncentracijos stovyklų.

 

Amo sūpuoklės, be jokios abejonės, šokiruojanti knyga, papildanti istoriniais kontekstais lagerinę ir holokaustinę literatūrą, nes mes, skaitytojai, vėl ir vėl kartu paraleliai su liudininkais veikėjais vežami ten, iš kur nežinome, ar kada sugrįšime. O jeigu ir fiziškai sugrįšime, ar mus kas nors lauks ir pasitiks taip, kaip išlydėjo? Kokias sielos dalis ir kaip mes persimainome, priartėję prie mirties, iškankinti ir praradę viltį? Nors knyga apie lagerį, tačiau jos kalbinis lygmuo, poetinis leksikonas mums sukelia įspūdį, kad tarp gėrio ir blogio, tarp teisingumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir grožio riba labai menka, tai tik sūpuoklės: vieną dieną taip, o kitą jau kitaip. Tik nuo mūsų valios pastangų priklauso, kaip mes gyvensime ir išgyvensime. Štai pagrindinis šioje knygoje vaizduojamas sadistas gyvenimą baigia po Dunojaus tiltu, jo anuomet galios pozicija nieko nereiškė, kaip ir turtai nereiškia, kad bus viskas visada gerai gyvenime. Esame veikiami vidinių ir išorinių sūpuoklių, kurių švytavimui – pirmyn ir atgal! – neįmanoma pasipriešinti.

 

Jūsų Maištinga Siela