Vinilinė plokštelė: Stromae – Cheese [Vinyl, LP] (2010)

 Informacija apie albumą: Stromae – Cheese [Vinyl, LP] (2010)

Vinilinė plokštelė: Anne-Marie – Therapy [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Anne-Marie – Therapy [Vinyl, LP] (2021)

Filmas: "Juodas telefonas" / "The Black Phone"

 Sveiki,

Pagal amerikiečių siaubo romanų rašytojo Joe Hill „Juodas telefonas“ (angl. The Black Phone) (2022) režisieriaus Scott Derrickson sukurtas to paties vadinimo filmas beregint internetinėse platybėse sulaukė teigiamų atsiliepimų. Man asmeniškai, žiūrint filmą, nesunku įvardyti esminius visiems gerą įspūdį sukėlusius filmo privalumus, kuriuos šioje trumpoje apžvalgoje ir bandysiu įvardyti...

Pasakojama apie 1978-uosius JAV tipinio miestelio istoriją, kuriame pradedami grobti vaikai ir niekas nežino, kur jie dingsta. Filme vaizduojamas bręstantis paauglys, kuris gerai mėto kamuolius, tačiau nesugeba apsiginti nuo mokyklos berniukų gaujos. Galiausiai jo gynėjas, o vėliau ir jis pats yra pagrobiami keisto juodo furgono, pilno juodų baliono. Galiausiai aiškiaregė sesuo susapnuoja pranašiškų sapnų ir taip pamažu policijai padeda su nusikaltėliu... Daugiau detalių nepasakosiu, nes filmo scenarijus daugiau ar mažiau primena siaubo romano karaliumi tituluojamo S. Kingo romanų atmosferą ir siužetinius vingius. Pasirodžiusios dvi pagal minėto rašytojo filmo „Tas“ dalys daugiau ar mažiau gvildena tas pačias ir „Juodo telefono“ paauglių ir vaikų smurto temas. Daug kas „apjuosta“ tais pačiais siužetiniais „apvadais“, pavyzdžiui, vaizduojamas laikotarpis, paauglių psichologija, pagrobimai, žiaurių ir apsileidusių bei sugniuždytų tėvų elgesys su atžalomis, garso takelis...

Nepaisant panašumo su „Tas“ filmo dalimis visais atžvilgiais, filmas turi ir siužetinių įdomybių. Vienas iš jų – juodo telefono simbolis, kuris tampa pagrindiniam veikėjui tramplynu su kitu pasauliu ir tam tikra prasme išsigelbėjimo akstinu. Mažasis nevykėlis per beveik dvi filmo valandas tampa tikru sumaniu išgyvenimo instinktų sužadintu killeriu, mažuoju rembo. Tai, aišku, akivaizdi holivudinė greita personažo pasikeitimo dinamika, kuri niekuo nenustebins, nes to ir reikėjo tikėtis.

Esminė filmo istorijos sėkmę sudeda neskubus ir gerai išvystytas scenarijus, taisyklingas užbaigtumas, kylanti įtampa, gerai (šįkart ir vaikų vaidyba!), nors ir esama to erzinančių 8 dešimtmečio žiauriems kiemo paaugliams būdingo pasispardymo, be kurio tikriausiai niekas neapsieina. Filmas turi šiokios tokios dvasios, pagrindinio veikėjo išgyvenimo instinktai geri, o juodo telefono keliamas siaubas irgi šioks toks yra. Nemanau, kad filmas būtų tikresnis ir paveikesnis, jeigu jis vaizduotų šiuolaikinius laikus. Visgi, atmetus juodos telefono triuką, filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, tik psichologinę įtampą, kurią kelia aktoriaus Ethan Hawke tikriausiai jo paties karjeroje sukurtas baisiausias veikėjas, tačiau iki filmo stipresnio varianto (tikriausiai ir paties romano) būtų neblogai, jeigu tas psichopatas būtų individualizuotas, nes apie jo tapatybės virsmą praktiškai nieko nesužinome, jis nekintantis ir atlieka tik vienkryptį vaidmenį.

Filmą vertinčiau pusėtinai, gal šiek tiek į geresniąją pusę, nes žiūrėti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau antram kartu, vargu, ar pasiryžčiau. Nebent po 30 metų, kai jau būsiu pensijoje ir būsiu viską pamiršęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Vladimir Putin ir Volodymir Zelencky memas pagal Mikelandželo freską

 

Sveiki,

Jau kuris laikas nepolitizuoju, bet šįkart nesusilaikiau, nes juk juokinga. Maži vyro lytiniai organai ir didelė galia kontrastu tapo, sakyčiau, mūsų Naujais ir Naujausiais laikais. Visais laikais turėti mažą penį gi buvo pagarbos ir vyriškumo simbolis. Nežinau, kas pakeitė mūsų civilizacijos sąmonėje šią nuostatą, tačiau šiuo metu iš internetinio memo (Ukrainos ir Rusijos vadų bei Mikelandželo freskos fragmentų sukaltą memą) matome seksistinį bandymą pažeminti – ką? Putino vyriškumą? Nes drąsa asocijuojasi su lytiniais organais ir kietais kiaušais? Sunku atsakyti.

Manau, kad sumenkinti Putiną, bet tais pačiais šiuolaikinį vyrą žeminančiais (o gal jau nebe taip pornografijos atvirumo amžiuje) elementais yra truputi neturėjimas ką veikti. Pyzdavokimės iš pimpaliukų. Man tokie memai, atleiskite, memų kūrėjai, visada asocijavosi (na, ne visada, kol iki to pribrendau) su negebėjimu niuktelėti į nosį. Kad ir koks fainas visiems dabar atrodytų Šurajevas (o jis toks dažnai ir yra), visgi tos akcijos (kaip ir pas poną Mindedą) yra kažkoks užsuktas nevisavertiškumo kompleksas, kurį dangstome altruistiniu sijonu. Visgi juk ir Trojos kare ne visi buvo uolūs ietininkai, reikėjo, kad kas inicijuotų kasdienes pjautines ir generuotų procesus, nustatytu, kokie anuomet vyriškumo standartai. Kodėl ne mažasis kojų pirštelis, o pimpaliukas? Sunku pasakyti.

Jeigu mano šis įrašas pasirodė antiukrainietiškas, jūs labai klystate, tik noriu pasakyti, kad iš to karo kažkas tikrai dirba savo karmai, todėl raginu ne pimpalą matuoti, o protą ir žodžių rekšmes.

P. S. Bet visgi kare kaip kare, net lytinių organų varžytuvėse, net kai Žalgeris kovodavo su CSKA kreipšinio komanda sovietiniais laikais. Juk visi klykdavo, kai iš pasigėrėjimo galėdavo sutriuškinti apsimetėlius didžiakiaušius. Oksimoronas aiškus.

Jūsų maloningoji Maištinga Siela.

Filmas: "Saulėlydis" / "Napszállta" / "Sunset"

Sveiki,

Žodžiu, nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta) (2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.

Naujausias jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.

Nepasakosiu viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“ vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai, veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių, šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.

Visgi istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais, prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas, po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir daugiabriauniškumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieniniai dantys" / "Babyteeth"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau, kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą sakant, ne apie tai.

Istorija pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas, moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą. Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos, jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros, bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man, filme labiausiai kėlė įdomumą.

Milos motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“ ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks, jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“ versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio. Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose, tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?

Filmas įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja, žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai. Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį, šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela