Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karo ponis" / "War Pony"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas šviežias šių metų Kino pavasario filmas „Karo ponis“ (angl. War Pony) (2022), kurį režisavo Riley Keough ir Gina Gammell – dvi režisierės ir aktorės, įkūrusios privačią kino kampaniją. Tai debiutinis jų darbas, kuris, sakyčiau, toli nuo Holivudo ir šiemet Kino pavasaryje (bent jau man pasirodė) menkai aptarinėjamas darbas, tačiau vertas dėmesio.

Istorija pasakoja apie indėnų rezervacijos teritorijoje gyvenančius žmones. Dėmesys skiriamas 23 metų vaikinui ir iš tėvo narkotikus vagiančiam berniukui. Filmas „šakojasi“ į dvi istorijas, kurioms lemta bendroje kaimynystėje susikirsti. Nuo pat pirmųjų kadrų režisierės mus panardina į tirštai svetimą, bet kartu egzotiškai kultūrinį kontekstą, kuriame galioja visiškai kitokios vertybės. Ten žmonės gyvena savitais įstatymais, todėl natūralu, kad 23 metų vyrukas, kuriam iš esmės trūksta civilizuotos brandos, stengiasi išsilaikyti, nors pats jau turi du sūnus nuo skirtingų moterų. Brutali muzika, viską parduoti besistengiantys rezervacijos žmonės neatrodo nei amoralūs, nei kokie nusikaltėliai, jiems tokia kultūra natūrali terpė, kaip ir dešimties pradėti rūkyti, o trylikos šniokšti narkotikus ir stumdyti dolerius.

Visgi filmo uždavinys nėra parodyti, kaip baisu gyventi rezervacijoje, nesistengia supriešinti invazinės kapitalistinės kultūros poveikio, naikinant senąsias indėniškas tradicijas ir kultūrą, nors šiame filme būtent toji kultūra sušmėžuoja kaip gydančioji ir saugančioji nuo į kapitalizmą, narkotikus, brutalų gyvenimą įklimpusius veikėjus. Nepaisant filmo dinamikos, juokingų ir netgi absurdiškų bandymų prasigyventi veisiant pudelius ar vežant prostitutes į rezervacijos teritoriją, manding, tos pačios problemos, kurios kamuoja pagrindinius veikėjus, kamuoja ir europiečius, ir azijiečius, ir visus kitus. Filmas po savo raiška ir autentika visgi labai universalus. Vaiko, netekusio tėvo potrauminė kelionė į paauglio pasaulį atskleidžia mums meilės ir bendruomeniškumo poreikį. Filme daug nesaugumo, kuris atrodo, kaip beprotybė, tačiau čia nėra jokių tarnybų ar vakarietiškoje civilizacijoje įsteigtų institucinių tarnybų, kurios apsaugotų veikėjus nuo jų klystkelių, tik bendražmogiškas supratimas ir šeiminė atsvara norui pralobti ir pamatyti bei patirti geresnį gyvenimą, nei siūlo rezervacinis getas.

Filme magiško realizmo fokusu pasirodo simbolinis laukinis buivolas (jakas?), kuris vietoj Jėzaus Kristaus labiau rezonuoja indėniškos kultūros sąmonės rudimentus jau gerokai nuo tradicijų nutolusiems veikėjams, kurie jaučia, kad visgi po kasdienybės stresinėmis situacijomis vagiliaujant, pilstant benziną, nelegaliai pardavinėjant vogtą turtą yra paslėptas žmogaus prigimtinis tyrumas, todėl norit to, ar nenorit, žiūrovas savaime išteisina visus veikėjus be jokio teismo. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Varovai" (rež. Elmārs Seņkovs)

 

Sveiki,

Tikri kino gurmanai tikriausiai anuomet, prieš dešimtmetį, nepraleido danų režisieriaus Thomas Vinterberg sukurto šokiruojančio, socialiai konfliktiškai įelektrinto ir nepatogaus filmo „Medžioklė“ (dan. Jagten) (2012) adaptuotą specialiai kinui pagal D. Farre to paties pavadinimo pjesę. 2021 metų rudenį Klaipėdos dramos teatre vyko šios pjesės premjera pavadinimu „Varovai“, o medžiagą režisavo latvių režisierius Elmārs Seņkovs (g. 1984), dirbdamas su Klaipėdos dramos aktoriais.

Taip jau nutiko, kad į premjerą pavėlavau net dvejus metus, tačiau nesigailiu, nes šie metai man turtingi nematytais spektakliais. Taigi patekau ne tik į „Varovus“, bet ir į savitą beveik pusvalandžio trukmės Klaipėdos dramos teatro apdovanojimus, rengiamus jau septintus metus iš eilės. „Mūza“ apdovanojimą įsteigė Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“, šiemet pagrindinius apdovanojimus paskyrusi geriausiems (nežinau, kokiu principu dalijamos šios statulėlės, tikriausiai, kad kaskart gautų vis kiti negavę aktoriai – nežinau). Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas pelnė „Mūzos“ pagrindinius apdovanojimus. Taip pat mecenato papildomus prizus gavo renginio vedėja Digna Kulionytė, taip pat mecenatai apdovanojo Vaidą Jočį, Renatą Idzelytę ir Nijolę Sabulytę. Išties labai sujaudino Justinos Vanžodytės kalba apie tai, kaip svarbu bet kuriam menininkui paliudyti, jog jis eina tinkama linkme ir tokie apdovanojimai labai padeda jaustis tvirčiau.

Spektaklis „Varovai“ pasakoja apie mažo miestelio pradinių klasių mokytoją Luką, kuris po pusmečio darbo yra apkaltinamas pedofilija, mat maža mergaitė, pamačiusi iš klasioko pornografiją, jos turinį sutapatino su Luku, mat šis jai suteikė saugumą, to, ko negali suteikti šiurkštūs ir nuolat besipykstantys jos tėvai. Bendruomenė be teismo labai greitai pasmerkia Luką, nors šis nekaltas. Iš esmės pati pjesės medžiaga aprėpia labai daug psichologinių elgsenos niuansų, socialinio teisingumo ir brutalumo aspektus, etikečių klijavimo, išnaudojimo, kaltės, sąžinės ir šeimos pamato, auklėjimo problemas.

Anuomet mane sujaudinęs filmas šiame spektaklyje tapo šiek tiek karikatūrinis, ypač silpna pasirodė spektaklio pradžia ir pirmoji jos pusė. Be įtampos, infantili, tarsi atsitiktinė, nesuveržta, pernelyg lengvais tonais užpildyta komedijos niuansais apie senstelėjusią direktorę, kuri įsižiūrėjo Luką. Nesu tikras ir dėl scenografijos visumos, aktoriai, kurie slankioja, gulinėja suoliukais įrėmintuose kraštuose iš esmės lyg ir veikia kaip dekoracijos, bet jų veiksmingumas atrodo bejėgiškas, negyvas. Neblogai atrodo viduryje scenos slankiojantis namo karkasas (visą laiką nepalioviau galvoti, kaip jis ten slankioja, kaip valdomas), funkcionuoja ir kaip pirtis, ir kaip namai, ir kaip bažnyčia, ir kaip nusikaltimo vieta, ir kaip mokykla. Panaudota ir daug sąlygotų dalykų, pvz., mėlynos medžiagos audeklas kaip ežeras ir t. t.

Kalbant apie medžiagos perteikimą, atrodo, kad latvių režisierius sušvelnino (vis nepaliauju lyginti su filmu, kuris daug tamsesnis, ekspresyvesnis ir nepatogesnis, nors tai mano klaida, kad lyginu), bet kartu tenka suvokti, jog tai bandymas naujai pasižiūrėti ir perteikti šią pjesę. Buvo vykusių scenų, pavyzdžiui, šeiminis konfliktas, kai motina, besigraužianti, jog jos dukra meluoja, nes jai artimesnis Lukas, nei ji kaip mama, smaigsto iškarpytus angelus, todėl Eglės Barauskaitės atliktas vaidmuo šįkart visoje spektaklio visumoje atrodė labiausiai įtikinamas. Iš vienos pusės personažė suvokia, kad dukra Klara meluoja, tačiau paaukoja Luką, nes jam pavydi dukters prieraišumo ir dėl to kenčia.

Visumoje spektaklis turėjo tapti apie aštrų ir aršų mažos visuomenės susidorojimą su doru žmogumi, kuriam užklijuota pedofilo etiketė, kaip seni ir geri draugai nusigręžia, užuot bandydami suprasti ir išsiaiškinti, ir turėjo parodyti, kokia plonytė riba yra tarp bičiulystės ir smerkimo, o tai yra kasdienis mūsų visuomenės atšvaitas, tačiau spektaklio įtampa ir nepatogumas, kurio tikėjausi, praslydo. (Tiesa, teatras niekada nieko neprivalo, tačiau utriruodami tas pjesėje išsakytas problemas rimčiau ir ritmingiau, būtų spektaklį pakylėję į kitą lygį). Gal geltonus pokemonus primenantys į sceną suvesti vaikai su spalvotomis ausinėmis atrodė ir nekaltai, tačiau jie kartu kaip negyvi, idėjos, simboliai, užuominos, invaziniai ateiviai į šią žmonių bendruomenę, kuri prislopino jautrumą ir visą spektaklį pavertė į kažką kitą. Gal į fragmentuotų scenų kaleidoskopą, su skirtingai emocijas veikiančiais pasakojimais, besigrumiančiais tarp socialinio jautrumo ir ne itin sėkmingai parinktais teatrinio pastatymo sprendimais. Visgi tai vienas silpnesnių Klaipėdos dramos teatro spektaklių matytų šį sezoną.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrejus Tarkovskis apie kino poreikį žmonėms

 Sveiki labi,

Apie tai, kodėl ir ko eina žmonės į kiną, esu girdėjęs daugybę nuomonių ir įsitikinimų. Pats savęs dažnai klausiu, kuo tas kinas mane žavi, ką jis man duoda? Emocijas? Užsimiršimą? Potyrį? Edukacinių žinių? Taikliai apie tai užsimena ir rusų režisierius Andrejus Tarkovskis (1932-1986) savo veikale „Įamžintas laikas“ (Kitos knygos, 2021). Šiuo metu kaip tik skaitau jį ir praktiškai norisi pieštuku pasibraukti kas antrame puslapyje.

Tarkovskis sakydamas, jog kinas užpildo žmonių potyrius (turint galvoje, jog šie žodžiai parašyti dar gyvuojant Sovietų Sąjungai, cenzūrai ir t. t.), manau, jog gyvuoja iki šių dienų. Filme ieškome ne tik to, kas mums artima, aktualu, bet ir to, ko negalime turėti, patirti, prisiliesti fiziškai, o kinas tam tikra prasme suteikia iliuzijų, jog stebėdami ir susitapatindami dalyvaujame platesniame pasaulyje nei mes patys savo rutinos pilnoje tikrovėje.

Jūsų Maištinga Siela

Miley Cyrus "Endless Summer Vacation", Christina Aguilera "Bionic", Madonna "True Blue"

Šiandien pas mane sukasi šie vinilai.

Jūsų Maištinga Siela

Kino pavasaris 2023 reklamos idėja: Kai šaukia kinas – tu eini

 

Laba diena,

Štai tokiu plakatu pasipuošė miestai ir didmiesčio stotelės, reklamuodamos 2023 „Kino pavasario“ sezoną. Naujas šių metų šūkis: „Kai šaukia kinas – tu eini!“. Netikėtas, spalvingas ir šmaikštus šių metų devizas.

Jūsų Maištinga Siela

Nijolė Gabija Wolmer: Didysis astrologinis mėnulio kalendorius 2023, Švytintis pasaulis, Pupsų kronikos

 Sveiki,

Garsi šalies astrologė ir dvasinių seminarų vedlė Nijolė Gabija Wolmer, anksčiau žinoma iš legendinės radijo stoties „Lietus“ laidos vedėja „Taip danguje, taip ir žemėje“ neseniai debiutavo kaip rašytoja, pristačiusi romaną „Švytintis pasaulis (I dalis), kuris neseniai sulaukė pakartotino tiražo. Jau nebe vieną dešimtmetį leidžianti „Didysis astrologinis mėnulio kalendorius“ seriją, Wolmer nustebino išleidusi ir knygą vaikams „Pupsų kronikos I. Daugiapasaulės sakmė“. Tikiuosi vieną dieną atrasti laiko perskaityti bent vieną jos knygą. Matyt, pandeminis laikotarpis išties rašytojai buvo produktyvus ir visiškai kitoks.

Jūsų Maištinga Siela