Filmas: "Hipnotikai" / "Hypnotic"

 

Sveiki,

 

Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic) (2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.

 

Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija – koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis, nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.

 

Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje. Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį. Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves, kurios virsta netgi labai tikrovėmis.

 

Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010) filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs, tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai, turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos, tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: visi aktorės Meryl Streep geriausi vaidmenys

 

Sveiki,

 

Pasiilgstu savęs prieš septynerius-aštuonerius metus, kai masiškai filmus peržiūrinėdavau su aktore Meryl Streep. Daugiausia kartų „Oskarui“ nominuota aktorė vis dar tebesifilmuoja įvairiuose kino ir serialų projektuose. Žiūriu į šią fotografiją ir galiu beveik visus vaidmenis identifikuoti. Šiuo metu tikriausiai labiausiai iš naujo norėčiau peržiūrėti „Abejonė“ bei „Sofijos pasirinkimas“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatella Versace apie toleranciją ir savo šeimos mados namus

 Sveiki,

 

Nesu joks mados ekspertas, tačiau mane sujaudino antrasis serialo „Amerikos nusikaltimų istorija: Gianni Versace nužudymas“ sezonas. Kas dar nematė, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Ten būtent ir sužinojau apie 1997 metais Donatellos Versace brolio Gianni nužudymo aplinkybes ir apskritai apie Versace šeimą, seriale vaizduojama ir pati Donatella, kuri tęsė savo brolio mados namų verslą. Šiais metais dizainerė savo gimtojoje Italijoje gavo prestižinį įvertinimą – apdovanojimą už įtrauktį ir teisingumą. Savo kalboje ji pabrėžė, kad šiuo metu Italijoje leidžiami vis daugiau ribojančių laisves įstatymų ir vis labiau varžoma įvairovė. Kas būtų, jei pasaulis būtų toks, kaip ji sako šioje citatoje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: LGBTQ+ propaganda, karikatūra, memas

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tik tradicija auklėja žmogų, naujas tradicijas įvesti labai sunku. Iš karikatūros matome, kaip nematome vienų kenksmingų dalykų, nes jie jau seniai tapę norminiais kultūroje. Ar tikrai LGBT vėliava ir šios nacijos pripažinimas yra blogiau nei smurtas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalbėk su manimi" / "Talk to Me"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu siaubo kino žanro, o ypač tų, kuriuos internautai pavadina „vienas geriausių metų siaubo filmų“. Aišku, skonis skoniui ir supratimui, kas geriausia, nelygu, tad gal iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Kalbėk su manomi“ (angl. Talk to Me) (2022), kuris pretendavo į vieną įdomiausių siaubo reginių.

 

Visgi maniau, kad tai filmas bus iš tos neseniai užgimusios kitoniškos siaubo bangos, kuriame idėja, mindfuck ir kiti paturbinti (pagerinti) dalykai ateina į naują siaubo kino renesansą („Saulės kultas“, „Motina!“, „Vyrai“, „Ne“, „Babadukas“ ir kt.), tačiau žiūrint „Kalbėk su manimi“, atrodo, jog šioji kino juosta tik dar bando patekti į kitą siaubo kino kategorijos lygą. Istorija apie akmeninę ranką, per kurią ūgtelėjęs jaunimas susisiekia su dvasiomis ir leidžia joms kurį laiką pabūti jų kūnuose. Kol dvasia juose, jiems linksma, smagu, nes tai galimybė tikrovėje (kaip ir socialiniuose tinkluose) tiesiog patirti kitą tapatybę. Idėja iš esmės nebloga, o ir į siaubą jaunimėlis žiūri ne kaip į bauginantį reikalą, o adrenaliną ir naujas patirtis veriantį dalyką.

 

Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.17: suprojektuok rytdieną ir padaryk ką nors kitaip!

 

Bar Beni, A joke Painting, Germany

Sveiki,

 

Žinau, kaip kartais sudėtinga išgyventi įprastą darbo dieną, kai viskas juda ir vyksta mechaniškai, o mus aplanko vis tie patys jausmas, reakcijos ir nuovargis. Juk svarbu yra kasdien linksmintis, tad sąmoningai projektuokim rytojaus dieną kitaip. Kitaip sakant, iškrėskim pokštą arba nustebinkime kitą. Padėkime saldainį kitam ant darbo stalo, kol nemato, nupirkime kavos, pasielkime kaip nors neįprastai, suplokite rankomis dėl niekų, uždainuokite posmą „lygioje vietoje“. „Mūūūūūūūsų dienos kaip šveeentėėėėėė!“ Ir šventė iš tikrųjų įvyksta, jūs tada išsimušate iš algoritmo. Kiek iškart žaismės, kai aplinkinių reakcija atsimuša į kitokią jūsų projekciją. Iš to pajuskime malonumą. Nežinau, kaip Jūs, o aš sakau, kad rytoj pokštausiu ir linksminsiuosi kitaip.

 

Jūsų Maištinga Siela

Skirtingos leidyklos, tas pats viršelis? Ellen Alpsten "Carienė", Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

 

Sveiki,

 

Kai Lietuvoje per vieną savaitę išleidžiama dešimtis vien naujų grožinės literatūros kūrinių, viską sužiūrėti kas ir kaip gal ir neįmanoma paprastam žmogui, o kaip rinkos ir leidyklų rangovams? Sunku irgi pasakyti. Tai joks kaltinimas ar pasipiktinimas, įvykis man net šiek tiek šmaikštus. Naujausiame numeryje „Literatūra ir menas“ atsiverčiau Lauros Tomaševič recenzijų skyrių, kuriame iš įpročio dėl savo vizualiosios atminties (nes ne antraštes pirma sužiūriu, o viršelius, apie ką bus recenzijos), tad maniau paskaitysiąs apie neseniai leidyklos „Briedis“ išleistą E. Alpsten romaną „Carienę“, tikėdamasis sąsajų su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ dalimis. Ir vaje... Pasirodo, kad knyga visai kita, tik beveik tuo pačiu viršeliu – prieš metus trečiąkart leidyklos „Tyto alba“ perleistas A. Makine romanas „Prancūziškas testamentas“. Štai Lietuvos knygos leidyboje būna ir taip.

 

Jūsų Maištinga Siela