Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Justinas Jarutis – Greatest hits & kitos liūdnos dainos [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Justina Jarutis – Greatest hits & kitos liūdnos dainos [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: LP – Love Lines [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: LP – Love Lines [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran – Autumn Variations [vinyl / LP] (2023)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran – Autumn Variations [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Vanda Juknaitė apie kančios prasmę ir buvimą drauge iki mirties

 

Sveiki,

 

Šiomis dienomis vis grįžtu prie rašytojos Vandos Juknaitės literatūros lauko. Tiksliau – paskutinės jos autobiografinės knygos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2021), kurią esu čia ne kartą ir minėjęs, netgi citavęs šią labai mane paveikusią citatą. Vis galvoju, kad mirtis vis dar tai, kas jaudina, neramina, baugina. Ji žmogiškajam patyrimui, neskaitant klinikinės mirties, tebėra tik paslaptis, apipinta įvairių ezoterinių, religinių bei kitų pasakojimais, įsivaizdavimais. Visgi apie buvimą kartu paskutinėmis akimirkomis, kai viskas atleidžiama, kaip tyliai paprašoma po visų išdavysčių, po visų vagysčių, narkotikų, rėksmų, kuriuos sukelia priklausomybės ir nuvertintas ryšys su artimaisiais, finišo tiesiojoje, kai dienas ar mėnesius belieka suskaičiuoti, mes (bent tikiu, kad daugelis) atsigręžiame į tuos, nuo kurių bėgome, ir prašome, kad lemiamą akimirką būtų su mums, kad mums patiems nebūtų taip baisu...

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 20: nevertinti visko perdėtai teisingai

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip seniai nesikreipiau tiesiog „mieli skaitytojai“, nes pagalvodavau, kad gal jie visai nėra mieli, o pasitaiko visokių internetinių praeivių. Šiandien parašiau čia ir vieną piktoką kritišką įrašą, nes iškart įsijungė mano vertinimo sistema. Man pasirodė, kad komentaras apie mokytojų streiką yra netinkamas ir iškart pas mane žybtelėjo ugnis įrodinėti. Bet žinokite, tai kainuoja ramybę ir energiją, o galiausiai rezultatas – iškrova, išeinanti į beprasmes internetines rietenas ir viso to nepasitenkinimo gausinimą. Žinau, kad retsykiais galima to išvengti vien sąmoningumu, apsisprendimu atsitraukti ir situacijos nevertinti niekaip. Kitaip sakant, susikurti savo sveiką žalią brokolio namą, žaliąją zoną, kokią matote nuotraukoje, ir gyventi toli nuo to, ko negali pakeisti.

 

Tuo įrašu nesididžiuoju, tačiau esu dėkingas apskritai už šią dieną ir šios situacijos suvokimą. Kai nuo įrašo atsitraukiau, pamanęs, o gal žmogų smarkiai įžeidžiau, kam man to reikia, net pradėjau galvoti ne kaip apie dienos pamoką, o kaltinti save. Visgi šiandien puiki diena. Pailsėjau, apsikuopiau namus, prašlaviau mintis, sucentravau savo srautus ir per meditaciją atėjo būtent toji mintis: gera pakilti virš to teisingumo ir neteisingumo susidūrimo klano, kuriame nuolatos diena iš dienos murkdomės ir pasižiūrėti iš brokolio namo ir leisti viskam būti.

 

Šioji žalioji zona leidžia lengvai praskrieti virš to, kas paprastai sudirgina protą, verčia jį ieškoti argumentų, o po to kontrargumentų, kol galiausiai įklimpstame į nesąmoningą pyktį ar kaltės jausmą, kad pasakėme ne tai, ką reikėjo. Mes kasdien mokomi mąstyti kritiškai arba bent aršiai užimti būtinai teisingas pozicijas, ginti savo nuomonę, pulti, kai matome neteisinga ir panašiai. Nemanau, kad tai yra laimės šaltinis ir mūsų kasdienybės esmė, nors kartais to ir neišvengiame, ir nereikia išvengti, bet jeigu galime leisti musei praskristi per kambarį, kad išskristų pro langą, manau, verta leisti jai išskristi ir be mūsų laikraščio mojavimo ir pasipiktinimo, kad drįso įskrieti. Tegu protas pasiilsi, pasiilsi visi mūsų vertinimai ir įvertinimai, leiskime nuostabiai sau atsipalaiduoti ir mėgautis, jog nereikia piktintis ir įrodinėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela