„Mes esame kolektyvinis
visos gyvybės, visų augalų, visų daiktų, atomų ir dar mažesnių dalelių sapnas. Tą
kolektyvinę sąmonę galime pavadinti ir Dievu – tai reikalo esmės nekeičia.
Visatos atsiradimas ir jos egzistencija yra toks neaprėpiamas kūrybinis aktas,
kad jo mes verbalinėmis sąvokomis apibūdinti negalime. Galbūt tiksliausiai apie
tai kalba Kalahario dykumos bušmenai: „Pasaulis yra sapnas, kuris sapnuoja pats
save,“ – sako kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot.
Pastaruoju metu daug
galvoju apie kvantinę fiziką ir kodėl jos kratosi tiek daug žmonių. Nes ji
baugina. Ji kaip joks kitas mokslas yra priartėjęs prie Dievo, Visatos ir
paties žmogaus atsiradimo Visatoje paaiškinimo esmės. Beskaitydamas Michael
Talbot lietuviškai išverstą veikalą „Holograminė visata“, vėl panirau į kitokią
realybės sampratą ir kažin kaip keistai paveiktas knygos teksto ėmiau jaustis
gyvenąs kitokį gyvenimą, nei ignoruodamas šią informaciją. Knygos pabaigoje
autorius tai ir apibendrina, jog susumavus visas religijas ir fizikos
pasiekimus, daugiau ar mažiau viskas susiveda į vieną tašką – mes visi esame
vieni kitų dalys ir per mus reiškiasi dieviškumas.
Šiemet padariau bene
daugiausiai įrašų per šitiek „Maištingos sielos“ gyvavimo metų, net 553! Ir
šiemet tai paskutinis įrašas, ir džiugu, jog tai jau 36 pozityvumo įrašas.
Labai džiaugiuosi, jog kasdien pamatyti ir užfiksuoti pozityvūs dalykai padeda
kitaip orientuotis ir jaustis pasaulyje, nesureikšminti iškylančių bėdų, jų
nedauginti, išlipti kaskart vis sausesniam ir sausesniam.
Šiemet esu sau dėkingas
už tą ateinantį ir įsitvirtinantį supratimą, kad turiu pats ir tik PATS save
ištraukti iš keblumų ir nereikia lūkuriuoti, kad pasaulis ims ir manęs kaip
nors pagailės, kad susiklostys kokie nors geresni laikai. Savipagalba ir
savikontrolė yra tai, ką tikiuosi toliau tęsti, o juk viskas prasideda nuo
minčių, kurie perauga į žodžius, o šie į veiksmus. Taip keičiamas likimas.
Manau, nemažai šiemet pasėjau gerų dalykų, esu be galo sau ir pasauliui už tai
dėkingas. Dėkingas ir tiems čionai atklystantiems ir perskaitantiems.
Jeigu kasdien pabudę
galite kam nors rasti už ką padėkoti (mamai, tėvui, draugams, sau, saulei, lietui,
gaivai, karščiui, vienatvei, augintiniui, sutiktiems praeiviams, vaikams, Visatai
ir t. t.), vadinasi, yra dėl ko gyventi ir stengtis padaryti ką nors pozityvaus
ir gero, kad šis pasaulis būtų geresnis.
Sveikinu su Naujaisiais
2024 metais! Viskas buvo, yra ir bus gerai!
Tikriausiai
šiuos metus užbaigsiu būtent su italų muzika ir atlikėjo, pasivadinusio Ciliari
daina „Basta“. Štai, kas sakoma apie jo muziką: „Ciliari
kvepia tolimu laiku, švelnia šviesa ant naktinio staliuko šalia studijos tipo
buto lovos, knygomis, cigaretėmis, raudonu vynu ir subtitrais. Muzika nuoga ir
nuoširdi, bohemiška, romantiška ir putojanti, dekadentiška ir melancholiška,
šiek tiek kaip viename iš tų senų prancūzų filmų, kuriuose tereikia pasiklysti,
suvartoti ir leistis nuneštam iki pabaigos titrų. ritinys.“
Išties
apie patį atlikėją internete yra keletas reikšmingesnių interviu apie jo
muzikinius projektus, tačiau platesnių kontekstų ir sustruktūruotos
informacijos labai trūksta. Atlikėjas išgarsėjo maždaug 2019 metais, o 2022
išleido solo albumą „Lato C“, po to jo tęsinį „Lato D“ ir neseniai pasirodė jo
naujausias albumas „Maledetti Noi“, iš pastarojo daina „Basta“ ir yra paimta.
Puikus ir nostalgiškas itališkos muzikos pavyzdys, kuris išpuolė man prieš pat
šių metų Kalėdas ir jau spėjau pamėgti „Basta“ kaip šių dienų atmosferinį foną,
tad skubu pasidalyti daina su jumis.
„Žmogus
yra unikali holograma, kuri pati save sukuria ir kuri pati save pažįsta. Tačiau
pažvelgę atidžiau pamatytume, kad žmogaus forma iš esmės nesiskiria nuo
mandalos ar kokio kito simbolio, kuris turi savyje sukaupęs išsamią informaciją
apie fizinį, socialinį, psichologinį ar evoliucinį savo egzistencijos
kontekstą.“Dr. Ken Dychtwald
Kalėdoms
pasirinkau skaityti amerikiečių autoriaus Michael Talbot knygą „Holograminė
visata“ ir tikriausiai neprašoviau. Man labai patinka kvantinė fizika ir labai
pastaruoju metu ateina informacija būtent iš šios mokslo srities. Toje knygoje
pieštuku vedžioju viską išilgai ir įstrižai, nes viskas taip įdomu, kad belieka
tik dalytis. Visgi šiandien nusprendžiau cituoti šią mintį, jog iš esmės esame
pačios save kuriančios būtybės, jog giliausiuose sluoksniuose iš esmės
naudojame tas pačias elementariąsias daleles kaip ir kiaulė, alus ar kaktusas
Meksikoje, vadinasi, galima šį bei tą pasakyti ne tik apie žmogaus fizinę
sandarą, bet ir tai, jog gyvename savyje, nors laikome, kad esame vieni nuo
kitų skirtingi dėl fizinių formų. Taigi.
Dar
vieneri metai, ir dar vienerios Kalėdos... Tiek jau daug gyvenime prilinkėta,
bet labiausiai ir nuoširdžiausiai pasitvirtina tai, ką pats linkiu sau, tinka
ir kitiems. Ateinančiais metais linkiu sau ir Jums susitvarkyti mintis ir
jausmų pasaulį, pamiršti nelaimes ir vargus, kiekvieną priimti kaip savą ir
kartu unikalų. Nebeteisti ir nebesmerkti, nebebandyti piktintis, kad visi
aplinkui neatitinka tavo matymo ir supratimo – to nereikia jau seniai. Linkiu
nebeplakti savęs ir kitų. Priimti iššūkį keistis, pamirštant klaidingą
įsitikinimą, kad pasaulis tau gimstant kažką tau turėjo duoti. Niekas nieko
nežadėjo, tik mes patys savo pačių pamokomis einame į to pasaulio kokybę ir
savikūrą, o tai galų gale veda į klasikinius dalykus: sveikatą, meilę,
pasitikėjimą, turtą, gausą, nuotykius, taiką ir gyvenimo pasitenkinimą. Kasdien,
kas minutę, kiekvieną akimirką jauskimės visaverčiai ir nusipelnę laimės.
Kasmet
kas nors manęs vis paprašo parašyti paprastą kalėdinį sveikinimą, kuris būtų
trumpas, aiškus ir transliuotų nuoširdumą. Tiesą sakant, nemėgstu to daryti, čia
kaip tie vaiduokliai rašytojai, kurie kokios nors žvaigždės vardu parašo autobiografiją
ir žvaigždė ją išleidžia savo vardu. Arba, kai nuolat rašote tuos pačius ar
panašius sveikinimus, atsiranda toks netikrumo jausmas, jog kasmet žodžiai
kartojasi ir dvelkia ta sovietine retorika, kokią girdėjo mūsų senoliai. Visgi šį
jausmą anuliuoja suvokimas, kad rašai pats ir pats įdedi jausmą tą darydamas.
Tad nelinkėkite dėl linkėjimo, o geriau jausmiškai išartikuliuokite, ką iš
tikrųjų norite skirti tam žmogui, nes kitokiu atveju sveikinimas jums gali
tapti formalumu, priederme, nes to tikisi iš jūsų aplinkiniai. Taigi mano
patarimai, kaip parašyti sveikinimą, yra labai paprasti ir jau daugeliui
savaime aišku.
Pirmas
dalykas. Jausti žodžių prasmę ir svarbą, nedaryti
nereikalingos pompastikos, nekopijuoti tekstų iš interneto ir neverta graužtis,
kad ne visi gimę rašytojais. Linkėjimą NUO SAVĘS gali sudėlioti visi, tad nuoširdumas
yra visa ko pagrindas.
Antras
dalykas. Įvardykite raštu adresatą t. y., kam skiriate tekstą.
Trečias
dalykas. Įvardykite su kuo sveikinate (Kalėdos, Velykos ir
t.t.)
Ketvirtas
dalykas. Sureitinguokite svarbos didėjančia ar mažėjančia
tvarka palinkėjimus, norus, svajones.
Penktas
dalykas. Žodis „tegu...“ programuoja, jog tai turėtų galimai
įvykti, kas netiki dar žodžio galia?
Šeštas
dalykas. Nepamirškite pasitikrinti skyrybos, rašybos klaidų.
Paprastai sveikinime daug tikrinių daiktavardžių ir nevenkite įvardžių rašyti
iš pagarbos reikalo didžiąja raide.
Septintas
dalykas. Įterpti vieną humoro sakinį (te sniegas virsta
pinigais!) galima įdomumo dėlei, jeigu žmogų pažįstate.
Aštuntas
dalykas. Pasirašykite nuo ko šis linkėjimas. Po daugel metų
tie laiškai ar atvirukai būna praverčiami, tad ir data teksto pabaigoje gali
netikėtai grąžinti į prisiminimus, tai veikia.
Mėgstu kriminalinius
detektyvus, tačiau neretai nutinka taip, kad filmai vieni įtraukia ir išlaiko
įtampą iki galo, o kiti tiesiog praeina be didesnės intrigos. Tiesą sakant,
daug kas man rekomendavo pažiūrėti prancūzų režisieriaus Dominik Moll pastatytą
„Dvyliktosios naktis“ (pranc. La nuit du 12)
(2022), pastarasis Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai pagyrimo ir puikių
vertinimų. Iš filmo visgi tikėjausi nemažai, juolab kad neseniai žiūrėjau
Auksine palmės šakele įvertintą „Kritimo anatomiją“ – puikią kriminalinę
istoriją, tad kontekste visgi „Dvyliktosios naktis“ atrodo netgi prastas
filmas.
Istorija pasakoja apie vidurnaktį
nužudytą jauną moterį. Ją kažkas apipylė benzinu ir padegė, o prancūzų
policininkai ir kriminalinių bylų detektyvai bando išsiaiškindami kvosdami tai
geriausią žuvusiosios draugę, tai jos meilužius, tačiau viskas, prie ko jie
prisikasa, vėliau vienaip ar kitaip jiems išsprūsta iš rankų. Pagrindinis
veikėjas Johanas tiria byla ir kartais, bent jau man, priminė Nedą Flandersą iš
„Simpsonų“, nes toks beskonis ir vertybių vertybes utriruojantis veikėjas gali
atbaidyti bet ką. Jis tiesiog tobulai neįdomus, kaip, beje, ir pats tyrimas ir
nusikaltimas, kuris nekelia didelio įspūdžio, o vietomis netgi nuobodžiai
sekamas neįdomus Johano gyvenimas, išskirtinai susietas tik su stresiniu darbu.
Filmas absoliučiai
klasikinio kriminalinio „sukirpimo“, tiesa, pabaigoje taip ir nesužinome, kas
iš tikrųjų nužudė moterį – lyg ir turėtų būti gero filmo bruožas nepasakyti
visko iki galo, tačiau šioje istorijoje nelabai tai suveikia, nes istorija lyg
ir statoma pagal klasikinius detektyvo modelius, kai pabaigoje atskleidžiama
tiesa. Tiesa, vienintelis lūžis įvyksta nuobodžiajam Johanui, kuris galiausiai
pradeda jausti naujai detektyvei potraukį ir nebesijaučia toks flandersiškas
tarp haumeriškų savo kolegų. Jeigu rimtai, filmas labai vidutinis visais
atžvilgiais, o retkarčiais epizodiškai ir nuobodokas.