Šios dienos citata: Jūratė Bitinaitė apie dvasingumą, ego ir širdį, apie gyvenimo pasitenkinimą

 Sveiki,

„Ego niekada nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ – sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau, vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką aš galvoju apie naująją Vilniaus reklamą? Reklama yra puiki ir štai kodėl!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Metuosi į viešosios erdvės ginčą apie įdomesnes banalybes! Viena iš jų – neseniai pasirodžiusi ir daug nuomonių, pykčio bei pritarimo sulaukusi naujoji Vilniaus reklama. Tiesa, man patiko šmaikščioji reklama apie Vilnių, kuriame turistai patiria orgazmą. Buvo taip unikalu ir drąsu! Ir šiemet vėl šiokia tokia provokacija ir išbandymas jautrioms lietuviškoms smegenims ir silpnoms širdelėms. Naujoji reklama vaizduoja Vilniaus miesto bachūrus ir bomžus, gariūnmečio trafaretinius veikėjus, kurie tampa maloniais ir draugiškais, kai juos stebi turistų akys. Kita reklamos dalis, kurią dažniausiai praleidžia kritikai – modernus ir galimybių bei poilsio pritvinkęs Vilnius. Kontrasto principu supildyta humoro nestokojanti reklama suveikė iškart, nes sukėlė ne tik šypsnį, bet pabylojo apie intelektualų bei drąsų sumanymą. Iš esmės reklamą vertinu ne tik kaip reprezentavimą, bet ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais, kurių, Dievas mato, dažnas intelektualas ar senesnės kartos žmogus negali suvirškinti.

 

Iš kur ateina toji dorovingoji ir išskirtinai baltų apatinių rodymas Vakarams įsitikinimas? Ogi iš tų pačių veidmainiškų sovietinių laikų, kai nuo tribūnos reikėdavo kalbėti ir atrodyti pabrėžtinai teisingiems ir kalbėti tik tai, kas gražu. Mes iki šiol bijome viešojo purvo, nes patys socialinių tinklų pasipiktinimo kubiluose rūgstame nuo ryto iki vakaro, bet iš reprezentacijos vis dar tikimės sovietinių sugestijų, kitaip sakant, bijome juoktis iš savęs. Perbėgau per tuos kelis pasipiktinusiųjų profilius, visi iki vieno nusispalvinę nuo dantų iki kojų nagų Ukrainos vėliavos spalvomis, o per šventes ant akių užsimetę Vyčio logotipus – nacionalistinės pakraipos rimtuoliai, kurie žino, kas yra šlykštu, o kas ne. Žodžiu, daug triukšmo dėl siaurakakčių čiaudulio. Bijo bet kokios asmeninės sąsajos su putinizmo atstovais, tačiau pačių moralė ir etika surėdyta pagal sovietinės sistemos sąrangą. Tai tiek.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Anželika ir Rimvydas Laužikai apie Atėnus, Graikijos sostinės pavadinimo kilmę ir sąsajos su Lietuva

 Sveiki,

 

„Atėnai daugumos europiečių mintyse yra daugiau legenda nei topografinė tikrovė. Kartais – banali, faktologiškai teisinga, iškalta mokyklose, bet iki galo nesuprasta, tokia kaip „Graikijos sostinė‘, „demokratijos tėvynė“ ar „Europos kultūros lopšys“. Toks šio miesto pavadinimas, iš moteriškosios giminės vienaskaitos (Atėnė, Ἀθηνᾶ) perkeistas į vyriškosios daugiskaitą. Kartais tai savotiška aukso amžiaus nostalgija, tokia kaip „Vilniaus ateneumas“ ar „Šiaurės Atėnai“. Kitais atvejais – agresyvi kaip „Akropolio“ prekės ženklas, keičiantis nusistovėjusias kultūrines reikšmes. Kai kada tai kelias reikšmes jungiantis pokštas, panašus į grafičių mėgėjų išpurkštą ant Vilniaus senamiesčio sienos: „Koks Akropolis, tokie ir Šiaurės Atėnai“. Andželika ir Rimvydas Laužikai iš knygos „Graikija: alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (Terra Publika, 2020).

 

Mūsų masinės kultūros vartojimo sferoje Graikija ir jos sostinė Atėnai neretai atrodo kaip kokia Atlantida, nugrimzdusi civilizacija su baltas tunikas vilkinčiais polio gyventojais. Laužikų knyga apie Graikiją šiek tiek leidžia permąstyti tikrojo patyrimo ir vadovėlinio gaikiškojo sapno ribas ir pamatyti kiek margesnį tikrovės variantą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: Lietuva - tarp laimingiausių Europos šalių? Kaip statistika susuka smegenis?

 

Sveiki,

Statistika yra ne tokia jau jauna išrasta prostitutė masėms numesti, kad masė turėtų apie ką prie duonos ir žaidimų veikti. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad nėra didesnio melo už statistiką, reitingus ir apklausas, ypač kalbančius apie mano aplinkos žmones, kurie jokiose apklausose nedalyvauja, tačiau metai iš metų skaičiais suformuojama iliuzinė tiesa...

Labai geras pavyzdys yra neseniai paskelbtas reitingas, kad mūsų šalies jaunimas laimingiausias Europoje, o Lietuva kaip šalis – devyniolikta. Jeigu atvirai, nesu matęs nelaimingesnių jaunuolių, nei dabar, bet kam tas rūpi, nes psichinė ir emocinė sveikata tik menka dalis viso to politinio ir ekonominio reitingo, nes laimę apibrėžia ir galimybės, ir socialinės garantijos. Nežinau, kokie ekstrasensai ten buria, tačiau net neabejoju, kad ši melo statistika sudaryta iš atsiųstų kiekvienos šalies ir taip jau sumeluotos statistikos. Kai melą daugini iš melo, turi iškreiptų Veidrodžių karalystę. Jeigu šitą vidutinis lietuvis gali suvokti kaip melą, nes tikrovės figos lapeliu nepridengsi, bet realiai pagalvojus, juk kiekvieni skaičiai, įskaitant ekonomika ir mums nesuvokiamos sritys tėra tik iliuzijos skraistė, apie kurios neverta nė svarstyti, nebent galima skaniai pasijuokti. Galime nebent savo bulves lauke suskaičiuoti ir tikėti skaičiais, bet ne apklausomis ir statistika.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie laisvę Lietuvoje, pakantumą, toleranciją, orumą

 

Sveiki,

„Mus ištiko laisvės šokas. Taip, Lietuvoje išsigąsta laisvės ir laisvo piliečio. Paaiškėjo, kad iš demokratijos paketo negalima išsirinkti to, kas patinka, sykiu atmetant viską, kas mums atrodo svetima ir nemiela. Negalima tarti „taip“ vienai religija, kategoriškai atmetant kitas, lygiai kaip negalima gerbti tik mums problemų nekeliančių negausių etinių mažumų, tuo pat metu ignoruojant ir svetimkūniais laikant savo šalies homoseksualius piliečius. Mes ilgai tikėjome, kad privalome atkurti ignoruotas ir pažeistas mūsų teises – teisę laisvai vartoti gimtąją kalbą, lankyti bažnyčią, krikštyti vaikus ir panašiai. Bet egzistuoja daugumos skirtingų šalia gyvenančių žmonių teisės, tapatybė ir orumas. Apie tai mes, deja, pamirštame.“ Leonidas Donskis

Sakyčiau, kad neblogų tekstų šiemet gavo mūsų šalies trečiokai per tarpinį lietuvių kalbos ir literatūros patikrinimą. Žiūriu, kad neretai tai būdavo profesoriaus Leonido Donskio mintys iš įvairių straipsnių, kokių, žinoma, šiomis dienomis labai trūksta viešojoje erdvėje, kurie brėžtų punktyrus tarp lietuvybės ir pasaulio, trinant ir ryškinant kultūrines žymes. Kas šiomis dienomis gali būti aktualiau, nei mokytis būti laisviems ir priimti vieni kitus, kai iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis tetrokšta būti pripažintas? Mokytis laisvai gyventi demokratijoje nėra lengva, juk daug lengviau, kad „griežta rankelė“ pasako, kas yra geras, o kas ne, kaip reikia daryti, o kaip ne.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 48: gerą dieną reikia švęsti širdyje!

 

Photo: Jonas Mekas Amerikoje

Sveiki,

Šiandien man buvo gera diena. Nepaisant to, kad daug dirbau, nepaisant to, kad dirbau vėl tą patį per tą patį sistemoje, tačiau jaučiausi gerai, nes suvokiau, kad vienaip veikia fizinis veiksmas, kitaip – mintis, kuri duoda suvokimą, jog nesi vien Sizifas. Suvokiau, kad šiandien švietė saulė man, kad nereikėjo tampytis skėčio, kad prajuokinau kelis kartus žmones, kad man tai buvo lengva ir malonu. Turėjau skanius pietus su kolegomis, džiūgavau važiuodamas į darbą, o labiausiai laimingas pasijutau, kai atmečiau visus išankstinius „man reikia to ar ano, man trūksta, aš nenoriu, aš pavargau, man nebeįdomu ir kt.“ įsitikinimus, kurie apibrėžia emocinių būsenų ribotumą. Tiesiog buvau vėl dėkingume už tai, kad viską, ką norėjau jau turiu, esu pakankamas ir niekam nieko nereikia įrodinėti, nuo nieko pabėgti. Tai be proto išlaisvina lygioje vietoje.

Jūsų Maištinga Siela