Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor – Kitchen Disco – Live at the London Palladium [vinyl / 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Sophie Ellis-Bextor – Kitchen Disco – Live at the London Palladium [vinyl / 2LP] (2022) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor – Wanderlust [vinyl / LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Sophie Ellis-Bextor – Wanderlust [vinyl / LP] (2014) 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Motiejus Kazimieras Sarbievijus apie tai, kad urna visų dalykų matas

 

Sveiki,

„Urna – visų dalykų matas.“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus iš savo poezijos „Lemties žaidimai“. 2025-ieji yra paskelbti Sarbievijaus metai.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, gimęs 1595 metais netoli Daugpilio, tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, tapo iškiliausia Baroko epochos lotynų kalbos poezijos figūra ne tik LDK, bet ir visoje Europoje. Būdamas jėzuitų dvasininku ir Vilniaus universiteto profesoriumi, Sarbievijus išsiskyrė nepaprastais gabumais, kurie leido jam gilintis į filosofijos, teologijos ir retorikos mokslus. Jo kūryba, apimanti elegantiškas odes, sąmojingas epigramas ir giliai religinius apmąstymus, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Neatsitiktinai pats popiežius Urbonas VIII, sužavėtas Sarbievijaus talento, karūnavo jį poetiniu laurų vainiku ir suteikė jam „šiuolaikinio Horacijaus“ titulą. Sarbievijus, savo kūryboje derindamas antikos filosofiją ir krikščioniškąjį tikėjimą, nuolat gvildeno esmines žmogaus būties, laiko, moralės ir likimo problemas, palikdamas ryškų pėdsaką Europos literatūros istorijoje.

„Likimo žaidimai“ ir „Urna – visų dalykų matas“

Vienas iš pagrindinių Sarbievijaus poezijos rinkinių, geriausiai atskleidžiančių jo filosofinį požiūrį į gyvenimą, yra „Likimo žaidimai“ (lot. „Ludi Fortunae“). Šiame rinkinyje poetas giliai tyrinėjo žmogaus likimo, atsitiktinumo ir fatališkumo temas, bandydamas suprasti, kiek daug mūsų gyvenime lemia ne mūsų valia, o nenuspėjamos jėgos. Būtent čia randame vieną įsimintiniausių ir giliausių jo citatų: „Urna – visų dalykų matas“ (lot. „Urna rerum modus omnis“). Ši glausta frazė talpina savyje gilią Baroko epochai būdingą mintį apie laikinumą ir mirties neišvengiamumą, tačiau jos prasmė yra daug platesnė.

Šią citatą galima interpretuoti keliais lygiais. Pirmiausia, urna čia suvokiama kaip mirties ir baigtinumo simbolis. Ji primena apie neišvengiamą žmogaus mirtingumą, apie tai, kad kiekvieno gyvenimas baigiasi pelenais urnoje. Šiuo požiūriu, mirtis yra universalus ir nekintamas „matas“, kuris vienodai paliečia visus, nepriklausomai nuo socialinės padėties, turtų ar pasiekimų. Prieš mirtį visi lygūs, ir tai yra didžioji gyvenimo tiesa, kurią Baroko menininkai dažnai akcentuodavo, pabrėždami žemiškosios šlovės tuštumą. Antra, „urna“ gali reikšti ir indą, iš kurio traukiami burtai, lemiantys žmogaus likimą. Tai atspindi antikinę ir stoikų filosofiją, kurioje likimas buvo suvokiamas kaip galinga, nenuspėjama jėga. Šiuo atveju, „urna“ tampa atsitiktinumo ir neprognozuojamo likimo simboliu. Mūsų gyvenimas ir sėkmė dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurios yra mums nepavaldžios, ir tai verčia susimąstyti apie žmogaus valios ribas ir likimo galią. Trečia, Sarbievijus, puikiai išmanęs antikos filosofiją, ypač stoicizmą, šia citata perduoda ir stoikų mokymų idėjas. Stoikai teigė, kad žmogus neturi bijoti to, ko negali pakeisti, o mirtis yra neišvengiama prigimties dalis. Tad „Urna – visų dalykų matas“ gali būti suvokiama kaip kvietimas priimti gyvenimo laikinumą ir neišvengiamą pabaigą su ramia siela. Tai nėra pesimistinis požiūris, o veikiau raginimas įsisąmoninti laiko tėkmę, vertinti kiekvieną akimirką ir rasti tikrąją ramybę ne išoriniuose dalykuose, o vidinėje dvasios stiprybėje, priimant tai, kas duota. Ši citata, kaip ir visa Sarbievijaus kūryba, kviečia mus giliau apmąstyti žmogaus būties trapumą ir prasmę, primindama, kad tam tikri dalykai, tokie kaip mirtis ir likimo atsitiktinumai, yra universalus matas, kuriam paklūsta visi.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Michailas Bulgakovas apie nedagančius rankraščius

 

Sveiki,

Nepamenu, kada tiksliai išgirdau Michailo Bulgakovo citatą: „Rankraščiai nedega.“ Ar ne viename Renatos Šerelytės sename interviu apie rašymą? Kažkaip būtent ji siejasi su M. Bulgakovu, kai apie jį pradėjau anuomet domėtis...

Citata „Rankraščiai nedega“ (rus. „Рукописи не горят“) priklauso rusų rašytojui Michailui Bulgakovui iš jo garsiausio romano „Meistras ir Margarita“.

Šią frazę romane ištaria Volandas (Šėtonas), kai Meistras, nusivylęs ir palaužtas cenzūros bei kritikos, pasakoja, kad sudegino savo romaną apie Poncijų Pilotą. Volandas jam atšauna, kad tikri kūriniai negali sudegti – jie lieka gyvi nepriklausomai nuo fizinio sunaikinimo.

Ši citata tapo sparnuota fraze, simbolizuojančia minties, kūrybos ir tiesos nemirtingumą, ypač totalitarinių režimų kontekste, kur bandyta slopinti ir naikinti laisvą mintį. Pats Bulgakovas ne kartą degino savo rankraščius, tikėdamasis, kad juos išgelbės atmintis. Panašiai nutiko ir su pirmuoju „Meistras ir Margarita“ versija, autorius ją sudegino, po to iš dalies atkūrė iš atminties, kol galiausiai savo mirties išvakarėse 1940-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, autorius užbaigė paskutinę versiją, kurią šiuo metu skaitome ir vertimą į lietuvių kalbą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Keista Natalijos Greis istorija" / "The Curious Case of Natalia Grace" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Pastaruoju metu žiūriu net kelis dokumentinius serialus ir esu labai įsitraukęs į jų istorijas. Vienas iš tokių serialų – trijų sezonų dokumentinis serialas „Keista Natalijos Greis istorija“ (angl. The Curious Case of Natalia Grace). Šiandien lakoniškai apžvelgsiu pirmąjį sezoną, kuris pagal internautus yra pats įdomiausias ir mįslingiausias.

Netflix kūrėjų komanda moka įtraukti ir susukti taip istoriją, kad kažin, jeigu būčiau tikras koks nors įvykių dalyvis, pasirašyčiau tokiai avantiūrai, kadangi dokumentinės istorijos visada tampa tokios kelių perspektyvų variacijomis, o žiūrovas iš esmės yra paliekamas rinktis ir spėlioti, kas iš tikrųjų tiesa, o kas melas. Norintiems aiškių atsakymų dažnai tenka nusivilti, bet iš kitos pusės – įdomu, palieka nemažai klausimų, į kuriuos ir nereikia atsakyti.

„Keista Natalijos Greis istorija“ prasideda nuo pasiturinčios Kristinos ir Maiklo Barnett‘ų šeimos, kada augindami tris sūnus jie nusprendžia įsivaikinti mažą mergytę. Aplinkybės susiklosto taip, kad negavę pirmojo vaiko jie desperatiškai įsivaikino iš Floridos mažaūgę Nataliją (keistos jau vien tos firmos aplinkybės ir patikimumas bei apskritai sprendimas šalia autizmo spektro turinčio savo sūnaus auginti dar vieną „kitokį“ vaiką). Žodžiu, šeima parsiveža Nataliją į namus, apie kurios kilmę žinoma išties nedaug, nes dokumentuose parašyta, kad jos gimimo data 2003 metai ir ji gimusi Ukrainoje, tačiau mergaitė nesupranta ukrainietiškai nė žodžio, o dar ir kalba be akcento! Netrukus šeima tikina, kad ji turinti gaktos plaukus, o veidas primena ne šešerių metų, o suaugusios liliputės veidą. Maiklas Barnett‘as pirmosiomis serijomis pasakoja išties neįtikėtiną istoriją apie Natalijos polinkį smurtauti, nešiotis peilius, teplioti išmatomis jų prabangų automobilį ir grasinimus nunuodyti Kristiną bei peiliu subadyti sūnus...

Maiklas ir Kristina Barnett'ai

Natalija Greis

Ir iš tikrųjų nepatikėti žiūrint pirmuosius epizodus beveik neįmanoma ir toji Natalija išties atrodo panaši į sociopatę teroristę, o ne mažametę ir jautrią mergytę. Galiausiai sezono viduryje verčiasi visa istorijos perspektyva ir sužinome, kad Barnett‘ai visgi Nataliją patys terorizavo ir net atsikratė jos pakeisdami jos gimimo datą į 1989-uosius ir parinkę nusikalstamame kvartale atskirą būstą, tačiau ar patys Barnett‘ai nesimuliavo šia istorija? Palikę kitame mieste ne suaugusią moterį, o iš tikrųjų mažą neįgalią ir vos pavaikščiojančią mergytę?

Istoriją pildo prieštaringi Nataliją ir Barnett‘us pažinoję liudininkai, t. y. kaimynai, vėliau ir Natalijos kaimynai iš Lafajeto, kur ji praktiškai buvo palikta beveik likimo valei ir visi tikina labai prieštaringus dalykus. Vieni tikina, kad Natalija iš tikrųjų nepriminė vaiko, o kalbėjo kaip suaugusios sąmonės žmogus, kad priminė monstrą ir įkyriai buvo jos persekiojami, o štai liliputų bendruomenės nariai stačiai prieš kameras gina Natalijos interesus ir tikina, kad ji tebuvo tik Barnett‘o auka. Galiausiai antrojoje sezono dalyje vyksta teismas, kuriame įsivilia išsiskyrusių Maiklo ir Kristinos santuokinis konfliktas ir vienas kito kaltinamai, o Natalija tampa dar vienu kovos įrankiu...

Tiesa, seriale nepaprastai daug dokumentinių kadrų iš Natalijos gyvenimo pas Barnett‘us periodo, o kai kurie kadrai sumontuoti iš tikrųjų „nutapyti“ Nataliją kaip sociopatę. Iš kur Barnett‘ai pateikė serialo kūrėjams tiek daug filmuotos informacijos ir būtent tokios, kuri paliudytų Maiklo Barnett‘o žodžius? Tas triukas, kada Barnett‘as kalbasi su sūnumi antrame aukšte ir jie neišsijungę mikrofonų, o kūrėjai neva iš apačios juos filmuoja... Dieve, tas triukas man primena dirbtinį režisūrą, tarsi sukurta gerai apsitarus su Maiklu Barnett‘u. Beje, triukas dar matytas ir kituose dokumentiniuose serialuose.

Išties istorija neeilinė, galgi gyvenime ten viskas ir paprasčiau, tačiau seriale viskas perteikiama taip komplikuotai ir įdomiai, kad lenkia daugelį apskritai vaidybinių kriminalinių serialų. Pats gyvenimas tampa vienu dideliu serialu, kurį stebėdamas žiūrovas gali tik stebėtis, kaip žmonės leidžiasi savo liudijimais ir pasakojimais tapti viešojo gyvenimo personažais. Iš kitos pusės gal jiems Netflix puikiai už tai sumoka ir jie dėl finansinių bėdų negali atsisakyti, todėl turime išties spalvingai nuaustą istoriją, kurią įdomu ir lengva žiūrėti. Ar žiūrėsiu likusius du sezonus? Sunku kol kas pasakyti, tačiau šis buvo labai įtraukus ir įdomus, tad rekomenduoju tiems, kurie išties nori mistinių tikrų istorijų, kurios priartėja prie siaubo dokumentikos. Serialas lyginamas su dviejų dalių siaubo trileriu „Našlaitė“, kuriame pasakojama apie suaugusią sociopatę iš Estijos, kuri apsimesdama maža mergaite tampa amerikiečių šeimos dalimi, mat ją įsivaikina, tačiau niekas nežino tikrosios jos tapatybės... „Keista Natalijos Greis istorija“, sakyčiau, turi šiokių tokių panašumų su tais filmais, bent jau tokią perspektyvą teikia žiūrovams serialo kūrėjai, bet, velnias mato, velnias žino, serialas dėl to tampa tik dar įdomesnis.

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: vidutinis kiekvienos Europos šalies vyrų ūgis (aukščiausi ir žemiausi Europoje vyrai)

 

Sveiki,

Mėgstu tokius žemėlapius, tačiau jų patikimumu irgi galima abejoti, tačiau, manau, tendencija visgi ryški. Šiame Europos žemėlapyje spalviškai matome Europos vyrų, įskaitant ir lietuvių vyrų, vidutinį dominuojantį ūgį. Matome, kad Lietuva priskiriama su kitomis Baltijos šalimis tarp Europos aukštaūgių. Aukščiausi vyrai Europiečiai gyvena Nyderlanduose ir Juodkalnijoje, pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje bei pietų Kroatijoje.

***

Žemiau pateikiamas aukščiausių ir žemiausių vyrų europiečių pagal šalis sąrašas, remiantis naujausiais prieinamais duomenimis (vidutinis ūgis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo tyrimo ir duomenų rinkimo metų):

Aukščiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Nyderlandai: Apie 183.8 cm

Juodkalnija: Apie 183.3 cm

Estija: Apie 182.8 cm

Bosnija ir Hercegovina: Apie 182.5 cm

Danija: Apie 181.9 cm

Islandija: Apie 182.1 cm

Latvija: Apie 181.2 cm

Čekija: Apie 181.2 cm

Slovėnija: Apie 181 cm

Kroatija: Apie 180.8 cm

 

Žemiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Tikslūs "žemiausių" šalių sąrašai Europoje yra sunkiau randami ir duomenys gali būti senesni ar mažiau išsamūs. Tačiau, remiantis skirtingais šaltiniais, prie žemiausių europiečių vyrų priskiriamos šios šalys:

 

Portugalija: Apie 173.9 cm

Turkija: Apie 173.6 cm

Albanija: Apie 174 cm

Kipras: Apie 174.6 cm

 

Rumunija: Apie 177 cm (nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad Rumunijos vidutinis ūgis yra mažesnis, pvz., 1.72 m pagal senesnius duomenis).

Italija: Apie 174 cm (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Italija yra tarp žemiausių, nors kituose jos vieta yra arčiau Europos vidurkio).

 

Jūsų Maištinga Siela