Vinilinė plokštelė: Amanda Lear – Let Me Entertain You [vinyl / 2LP] (2024)

 

Informacija apie albumą: Amanda Lear – Let Me Entertain You [vinyl / 2LP] (2024)

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštis "Tiesa", 1940 m. gruodžio 5 d. : Salomėja Nėris "Mum konstitucija kaip saulė šviečia" (eilėraštis)

 

Sveiki,

 

KOKIUS IŠ TIKRŲJŲ SALOMĖJA NĖRIS KŪRĖ KŪRINIUS APIE STALINĄ IR BOLŠEVIKUS? Kontekstai, istorija, faktai

 

Salomėjos Nėries kūryba, ypač sukurta 1940 m. ir vėlesniais metais, yra viena jautriausių ir prieštaringiausių temų lietuvių literatūros istorijoje. Šiuo laikotarpiu poetė aktyviai įsitraukė į sovietinės ideologijos propagavimą, o tai paliko gilų ir kompleksišką pėdsaką jos palikime ir visuomenės sąmonėje.

 

Eilėraščiai laikraštyje „Tiesa“ ir „Poema apie Staliną“. Po Lietuvos okupacijos 1940 metais, Salomėja Nėris tapo viena iš penkių Liaudies Seimo delegacijos narių, vykusių į Maskvą „prašyti“ Lietuvos prijungimo prie SSRS. Šios kelionės metu ir po jos ji aktyviai kūrė ideologizuotus eilėraščius, kurie buvo spausdinami tuometinėje sovietinėje spaudoje, įskaitant laikraštį „Tiesa“. Minimas eilėraštis „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia“ nėra tikslus pavadinimas (jį tokį suteikė, matyt, „Tiesa“), tačiau jis atspindi tos poezijos dvasią. Jos kūriniuose, publikuotuose 1940 m., buvo šlovinamas sovietinis režimas, džiaugiamasi „išlaisvinimu“ ir garbinamas Josifas Stalinas.

 

Vienas žinomiausių ir labiausiai diskutuojamų kūrinių yra „Poema apie Staliną“, kurią, pasak šaltinių, S. Nėriai buvo pavesta parašyti. Šios poemos ištrauką ji perskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kai buvo sprendžiamas Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungos sudėtį klausimas. Ši poema, apimanti daugiau nei 40 posmelių, vertinama kaip itin mechaniška, konvejerinė propagandinė eilė, išskyrus vieną kitą posmą. Ji įsiminė tautos atmintyje kaip ryškus kolaboravimo su okupaciniu režimu pavyzdys. Šalia jos greitai buvo išspausdintas ir Leninui skirtas „Bolševiko kelias“. Šie kūriniai nuo pat pradžių buvo plačiai perskaityti ir žinomi iš spaudos.

 

Pačio poetės Salomėjos Nėries požiūris į savo prosovietinę kūrybą laikui bėgant keitėsi ir buvo sudėtingas. Iš pradžių, 1940 m., tikėtina, kad ji iš tiesų galėjo patikėti „Stalino saule“ ir komunizmo idėjomis, galbūt veikiama iliuzijų, asmeninių ambicijų ir tuo metu plačiai skleistos propagandos, kuri žadėjo „šviesias galimybes“ ir didelį pripažinimą. Kai kurie istorikai teigia, kad ji tikėjo, jog sovietų režimas pasiūlė dideles galimybes ir pripažinimą menininkams.

 

Tačiau 1941 m. birželio 14-osios trėmimai, palietę ir jos artimuosius, ir baisios karo metų sąlygos (gyvenimas Penzoje, vėliau Ufoje, vargas, maisto ir drabužių trūkumas) išblaivino ją iš šios euforijos būsenos. Jos vėlyvojoje kūryboje, ypač rinkinyje „Prie didelio kelio“ (kurį cenzūra vėliau pertvarkė), aiškiai matomi atgailos, skausmo, tėvynės ilgesio ir kaltės motyvai. Eilėraštis „Maironiui“, kuriame poetė tarsi atsiprašo dėl savo klaidų, liudija apie gilų asmeninį lūžį ir atgailą. Yra pasakojimų, kad prieš pat mirtį, pamačiusi cenzūros pakeistą savo paskutinį rinkinį, ji apsiverkė ir atstūmė knygą. Tai rodo, kad ji nepritarė jai primestai ideologijai ir galbūt gailėjosi dėl savo ankstesnių politinių pasirinkimų. Tačiau viešai, aiškiai ji niekada neišsižadėjo savo veiklos dėl tuometinių politinių aplinkybių.

 

Šiandien Salomėjos Nėries politizuota kūryba ir jos biografija vertinama itin prieštaringai ir yra nuolatinių diskusijų objektas. Desovietizacijos kontekste Lietuvoje kyla diskusijos dėl jos vardo gatvių, mokyklų pavadinimų keitimo. Komisijos ir dalies visuomenės aktyvistų nuomone, Nėris prisidėjo prie sovietinės okupacijos įtvirtinimo, todėl jos garbinimas per gatvių pavadinimus yra nepriimtinas. Ji vertinama kaip akivaizdi kolaborantė ir „tautos išdavikė“, kuri „vežė Stalino saulę“.

 

Talento ir politikos atskyrimas: Kita dalis visuomenės, įskaitant kai kuriuos istorikus ir literatūrologus, linkusi atskirti poetės talentą nuo jos politinių sprendimų. Jie pabrėžia, kad S. Nėris buvo išskirtinio talento poetė, kurios lyrika yra neatsiejama lietuvių literatūros dalis. Manoma, kad jos kūryba turėtų būti nagrinėjama kartu su biografiniu kontekstu, aiškiai nurodant jos kolaboravimo faktą, tačiau visiškai jos neatmetant. Argumentuojama, kad tuo metu, kai ji važiavo į Maskvą, trėmimų ir okupacijos žiaurumų lietuviai dar nebuvo patyrę, o informacija apie tikrąjį sovietų režimo veidą buvo ribota.

 

Istorinės atminties sudėtingumas: Diskusijos atspindi sudėtingą Lietuvos istorinės atminties procesą. Yra bandymų išmokti gyventi su kontroversiškomis asmenybėmis, pripažįstant tiek jų indėlį į kultūrą, tiek jų moralines klaidas. Literatūros pamokose S. Nėries poezija vis dar dėstoma, bet akcentuojamas ir sudėtingas istorinis kontekstas bei jos biografijos prieštaringumas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Meniu ir kainos: Restoranas "Baltas ruonis", (adresas: Melnragė, Vėtros g. 8, Klaipėda)

Sveiki,

 

Sudėtinga apsilankius „Baltame ruonyje“ kaskart su meniu, tad įdedu meniu, kad būtų lengviau susigaudyti. Jie neturi skenuojamo meniu, o kaskart eiti ir skaityti surašytą ant afišos meniu nepatogu. Taigi... Taip pat pateikiu trumpą šio pamėgto restorano aprašą.

 

Melnragėje, vaizdingoje ir populiarioje Klaipėdos dalyje, įsikūręs restoranas „Baltas ruonis“ yra viena iš geriausiai atpažįstamų ir mėgstamų vietų, kuri kviečia mėgautis jūra, smėliu ir gardžiu maistu. Šis restoranas garsėja ne tik savo puikia lokacija – jis yra prie pat paplūdimio, siūlydamas kvapą gniaužiančius Baltijos jūros vaizdus, ypač saulėlydžio metu. „Baltas ruonis“ veikia kaip šeimos restoranas, pritaikytas patogiam lankymui su vaikais, o jo koncepcija apjungia ramų poilsį prie jūros su kokybiška virtuve.

 

Istorija ir įkūrimas: Nors tiksli įkūrimo data viešai nėra plačiai skelbiama (aptikau, kad maždaug nuo 2019-ųjų), „Baltas ruonis“  jau, galima sakyti, yra ilgametis Melnragės simbolis. Jis išaugo iš paprastos paplūdimio kavinės, tapdamas šiuolaikišku, visus metus veikiančiu restoranu. Jo koncepcija, kaip ir pats pavadinimas, siejasi su Baltijos jūra ir jos gyvūnija, sukuriant unikalią ir atpalaiduojančią atmosferą. Per savo veiklos metus restoranas nuolat tobulėjo, atnaujino interjerą ir meniu, siekdamas užtikrinti aukščiausios kokybės paslaugas.

 

Meniu ir virtuvė: „Baltas ruonis“ meniu orientuotas į europietišką virtuvę, ypatingą dėmesį skiriant šviežioms jūros gėrybėms ir žuviai. Kadangi restoranas yra prie pat jūros, čia galima mėgautis tikrai šviežia žuvimi, kuri ruošiama įvairiais būdais – kepta, grilinta, troškinta. Be jūros gėrybių, meniu taip pat siūlo platų mėsos patiekalų, šviežių salotų, sriubų ir užkandžių asortimentą. Ypatingas dėmesys skiriamas desertams ir gėrimams, o kavos ir kokteilių pasirinkimas leidžia atsigaivinti po ilgos dienos paplūdimyje. Kiekvienais metais meniu atnaujinamas, atsižvelgiant į sezoninius produktus ir naujausias kulinarines tendencijas.

 

Atmosfera ir atsiliepimai: Lankytojų atsiliepimai apie „Baltą ruonį“ dažniausiai yra labai teigiami. Dauguma akcentuoja nuostabią lokaciją ir panoraminius jūros vaizdus kaip pagrindinį privalumą. Aplinka apibūdinama kaip jauki, rami ir tinkama tiek romantiškoms vakarienėms, tiek šeimos pietums. Teigiamai vertinamas aptarnavimo kokybė – personalas yra paslaugus ir dėmesingas. Nors kai kurie lankytojai gali paminėti aukštesnes kainas, lyginant su kitomis vietomis, dauguma sutinka, kad tai atitinka patiekalų kokybę, atmosferą ir unikalią vietą. Ypatingai gausu pagyrų už šviežius žuvies patiekalus ir galimybę mėgautis saulėlydžiu su gardžiu maistu ir gėrimais rankose. Tai puiki vieta, norintiems pajusti tikrą pajūrio dvasią ir atsipalaiduoti gamtos apsuptyje. Man patinka, kad yra lauko ir vidinės terasos, o atšalus pasiūlo antklodžių.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Gabrielius Vagelis – Ženklai [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu kažin koks didelis Gabrieliaus Vagelio klausytojas, nors tikiu, kad jis turi didelį ir ištikimų gerbėjų ratą. Visai neseniai, birželio 11 dieną, jis viešai pristatė savo trečiąjį solo albumo „Prizmė“, kurį kūrė kartu su Jāniu Jačmenkiniu. Albumą sudaro aštuoni nauji kūriniai, tarp kurių yra ir kūrinys „Ženklai“. Paklausiau atkarpomis visą albumą ir galbūt šioji daina man kol kas labiausiai patiko, turiu galvoje, jo ritmiką, melodiją ir žodžius, kurie man primena lietuvišką populiariąją muziką iš kokių nors 2005-ųjų metų (gal grupę Pikaso?). Šiaip tai sveikinu už pavykusį priedainį ir melodingą priedainį, kuris, manau, daugeliui patiks, nors pats Vagelio balso tembras labai jau savitas... Prislopintas, patiks tikrai ne kiekvienam, bet yra kaip yra, tad belieka sveikinti dėl kūrinio.

 Vėliau pasirodė ir vaizdo klipas:

Gabrielius Vagelis – Ženklai

[žodžiai / lyrics]

 

Nieko nemačiau – raudonai degė ženklai

Krūtinė plyšta, bet nieko nesakai

Ar gyvas aš išeisiu, ar liksiu čia

Užmigsiu su tamsa

 

Nieko nejutau, man taip apmaudu

Nebandžiau prieiti iki pat gelmių

Paviršium pažinau tavo kūną

Dabar šaltesnis vis arti, kai jis būna

 

Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina

 

Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu

Kada dingo svaigulys, tavo artuma

Norėjau, kad vestum mane

Į vietas, kur driekias ramuma

 

Nesuprantu, aš nepamenu

Kada dingo svaigulys, tavo artuma

Norėjau, kad vestum mane

Į vietas, kur driekias ramuma

 

Liečiu, atrodo, ne pirštus

O ledo gabalėlius

Bandau tirpdyti juos karštais

Lietimais lūpų kraštais

 

Išduoda man tai vieną

Kad nešvis taip, kaip kasdieną

Kitas vaizdas akyse tavo

Apkrėtęs taip, kaip tu mano

 

Suku atgal minutę tą, pasibaigė joje daina

 

Kas buvo, nesuprantu, aš nepamenu

Kada dingo svaigulys, tavo artuma

Norėjau, kad vestum mane

Į vietas, kur driekias ramuma

 

Nesuprantu, aš nepamenu

Kada dingo svaigulys, tavo artuma

Norėjau, kad vestum mane

Į vietas, kur driekias ramuma

 

Jūsų Maištinga Siela

A new Madonna album, Veronica Electronica, is set to be released July 25, 2025!

 Madonna, the iconic pop superstar, is set to release a new remix album titled "Veronica Electronica" on July 25, 2025. This project has been a long time coming, with its origins tracing back to 1998 during the creation of her acclaimed studio album, "Ray of Light." At that time, "Veronica Electronica" was Madonna's pseudonym while recording "Ray of Light," signaling her electronic alter ego for that period.

The upcoming collection will feature newly edited versions of club remixes by renowned DJs such as Sasha, BT, and Victor Calderone. Additionally, the album will include a previously unreleased track: the original demo version of the song "Gone, Gone, Gone," which Madonna herself produced alongside Rick Nowels. The album's release was officially announced on June 5, 2025, concurrently with the debut of its first single, "Skin" (The Collaboration Remix Edit).

 

"Veronica Electronica" will be available on digital and streaming platforms, as well as a limited-edition silver vinyl record. This album marks a significant event in Madonna's career, offering fans a chance to experience new and previously unheard versions of tracks from one of her most prolific musical periods. It further underscores Madonna's consistent desire to experiment and reinterpret her music.

 

Informacija lietuviškai

 

Madonna, popmuzikos ikona, ruošiasi išleisti naują remiksų albumą, pavadintą „Veronica Electronica“, kuris prekyboje pasirodys 2025 m. liepos 25 d. Po daugiau nei 25 metų, ši idėja pagaliau išvys dienos šviesą – albumas buvo sumanytas dar 1998 metais, kartu su kultiniu studijiniu albumu „Ray of Light“. Tuo metu „Veronica Electronica“ buvo Madonnos slapyvardis, kurį ji naudojo įrašinėdama „Ray of Light“, taip pabrėždama savo elektroninį alter ego.

 

Būsimoji kolekcija gerbėjams pasiūlys naujai redaguotas žymių didžėjų, tokių kaip Sasha, BT ir Victor Calderone, klubinių remiksų versijas. Be to, albumas apims anksčiau niekur negirdėtą kūrinį – originalią dainos „Gone, Gone, Gone“ demo versiją, kurią prodiusavo pati Madonna kartu su Ricku Nowelsu. Albumo išleidimas buvo oficialiai paskelbtas 2025 m. birželio 5 d., o kartu su pranešimu buvo išleistas ir pirmasis singlas – „Skin“ (The Collaboration Remix Edit).

 

„Veronica Electronica“ bus prieinama tiek skaitmeninėse ir transliacijos platformose, tiek riboto tiražo sidabrinės spalvos vinilo plokštelėje. Šis albumas žymi reikšmingą įvykį Madonnos karjeroje, suteikdamas gerbėjams galimybę išgirsti naujas ir anksčiau nepublikuotas kūrinių versijas iš vieno produktyviausių jos muzikinių laikotarpių. Tai dar kartą patvirtina Madonnos norą nuolat eksperimentuoti ir naujai interpretuoti savo kūrybą.

 

Maištinga Siela

Knyga: Megan Nolan "Desperatiški veiksmai"

 

Megan Nolan. „Desperatiški veiksmai“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros pradžioje nusprendžiau paskaityti tokį romaną, kuris nebūtų itin įmantrus ir postmodernus, kitaip sakant, kad tekstas be pastangų slystų akimis, o istorija būtų įtraukianti. Pasirinkau Viktorijos Uzėlaitės verstą airių rašytojos Megan Nolan (g. 1990) romaną Desperatiški veiksmai (angl. Acts of Desperation). Rašytoja  į literatūros pasaulį atėjo ne staiga, o per nuoseklų rašymo ir publikavimo kelią. Jos ryškus įžengimas į literatūrą įvyko 2021 metais, išleidus romaną Desperatiški veiksmai. Nolan kūryba dažnai nagrinėja šiuolaikinės moters patirtis, sudėtingus santykius ir savęs paieškas, o jos proza pasižymi atvirumu ir gebėjimu giliai įsiskverbti į žmogaus psichologiją, kas ir lėmė jos greitą tapimą viena ryškiausių šiuolaikinių Airijos rašytojų.

 

Iš tikrųjų romaną pasirinkau perskaitęs literatūrologės Virginijos Kulvinskaitės lakonišką recenziją, kurioje labai užkliuvo šio romano palyginimas su prancūzų autorės Leilos Slimani Žmogėdros sode (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Kadangi Žmogėdros sode anuomet man padarė didelį įspūdį, nutariau, kad ir šioji knyga taip pat įtrauks. Deja, šiek tiek apsirikau, visgi šias knygas sieja tik panašios moterų savidestrukcinės problemos.

 

Istoriją pasakoja jauna moteris, neseniai įžengusi į trečiąjį dešimtmetį, kuri susipažįsta su aukštu, liestu ir jai labai patraukliu Kiranu. Su pastaruoju užmezga santykius, pradeda susitikinėti ir beprotiškai idealizuoti. Bėda tame, kad Kiranas neatsako tuo pačiu, jis šaltai manipuliuoja pagrindine veikėja, t. y. kada nori sekso – jo ir gauna, kada nori praleisti laiką, nes nėra ką veikti, tada jis ją gauna, o pati pasakotoja dažniausiai yra paliekama ant ledo, t. y. amžinai laukti, kol Kiranui ji vėl taps reikalinga. Knygoje pavaizduota visa jų santykių  linija iki paskutiniojo išsiskyrimo, kada moteris pabėga iš Airijos į Atėnus ir ten bando suvokti, kas iš tikrųjų esanti.

 

Iš tikrųjų šis romanas gana mazochistinis ir pagrįstas obsesiniais žmonių sutrikimais, kada emocinis prisirišimas prie subjekto yra toks didelis, kad žmonės ima nevalingai save apgaudinėti, neigti tikrovę, o bet koks atmetimas ar atstūmimas iš obsesinio subjekto žmogui gali sukelti nepaprastą emocinį skausmą, peraugantį net iki fizinės nepakeliamos kančios. Manau, pagrindinė veikėja būtent tokia ir jos maniakišką aistrą Kiranui iš tikrųjų suformuoja paauglystėje išgyventi sudėtingi procesai, susiję su valgymo sutrikimais, pjaustymusi ir santykiais su motina. „Net ir dabar grįžusi namo droviuosi jos ir noriu slėptis. Bijau, kad ji pamatys, kiek svorio priaugau. Negaliu pakęsti, kai ji ima pasakoti, ką dabar valgo ir ko nevalgo arba kuo užsiima sporto salėje. Negaliu pakęsti, kad šios jos šnekos man atrodo kaip iššūkis, kaip raginimas aukščiau pakelti kartelę. Negaliu pakęsti, kad niekada nesugalvoju, kaip atsikirsti, tegaliu apimta pykčio nieko nevalgyti arba šlamšti viską, lyg norėdama parodyti, kad man tokie dalykai neberūpi, kad pakilau aukščiau menkų jos rūpestėlių, kad esu dvasia, o ne kūnas, kad aš geresnė už ją (p. 82).“ Paauglystėje patyrusi fizines badavimo kančias mergina išsiugdė nuolatinį socialinį dvilypumo kaukę: kitiems reikia nuolatos šypsotis ir teigti, kad viskas gerai su tavimi, o viduje išgyventi skausmą kaip nuolatinę savasties dalį.

 

Manau, tai suformavo ir santykį su Kiranu. Iš tikrųjų pasakotojos netgi gaila, nes ji lyg ir suvokia, kokioje apgailėtinoje priklausomybėje yra, bet negali pripažinti. Žeminimas, menkinimas ir psichologinis veikėjos nuolankumas yra kaina, kuria nepelnytai susimoka už meilės ir reikalingumo iliuzijas. Nepaisant to, kad veikėja užsiima badavimu, ji dar priklausoma nuo alkoholio, ypač ji daug pradeda gerti, kai santykiai su Kiranu įgauna pagreitį, tarsi pats kūnas maldaute maldautų emocinio būtino atsipalaidavimo, tačiau tai tėra vienos priklausomybės laikinu pakeitimu kita priklausomybe. „Jeigu gerti leidžiama vieną vakarą, galėčiau, pavyzdžiui, pusę šešių pareiti namo su dviem buteliais vyno, primą išmaukti, tada prisipilti taurę iš kito, prisidegti cigaretę ir laukti jo grįžtančio. Šalia manęs stovėtų artipilnis butelis, rodantis, kad viskas vyksta pagal planą. Nuo tokio neišmanėlio kaip Kiranas lengvai nuslėpčiau savo girtumą (p. 173).“

Megan Nolan

 

Romane nuostabą kelia ir paties Kirano portretas, kuris man priminė šaltą nesubrendėlį, kuris neturi jokios normalios empatijos savo merginai. Kiranas įsimylėjęs Frėją iš Norvegijos, net žinant pasakotojai jis bendrauja su ja laiškais, rašo jai eilėraščius, neslepia savo jausmų, tačiau pasakotojai nesvarbu, jai svarbu, kad Kiranas jos tik nepaliktų. Kiranas reiklus pasakotojai, mėgsta ją kontroliuoti, tačiau nerodo jokio vertinimo. Iš pradžių bando sukontroliuoti jos išgėrinėjimus, tačiau nesugeba pagirti už tai, kad ji sumoka nuomos mokesčius ir kasdien pagamina valgį. Tas principingas Kirano šaltumas romane taip pat atskleidžiamas, t. y. jo destruktyvūs santykiai su tėvu. „Jie buvo sudarę tokį sandėrį: tėvas lieja ant sūnaus visą savo pagiežą, visą įtūžį, o Kiranas neverkia, nepakelia balso, neišlekia pro duris. Jis viską ištveria ir savo ištverme nubaudžia tėvą. Pasitelkęs antžmogiškas galias Kiranas išlieka ramus, taigi tėvui nepavyksta jį įskaudinti ir iš to patirti malonumo. Taip klostėsi jų santykiai Kiranui suaugus (p. 190).“

 

Kitaip sakant, tiek Kiranas, tiek pasakotoja yra paveikti kopriklausomybės. Kirano veiksmų ir elgesio sekas diktuoja santykiai su tėvu, o pasakotojos – baimė priaugti svorio ir motina. Negana to, pasakotoja dar yra priklausoma ir nuo sekso, ji išties mėgsta dulkintis su vienadieniais partneriais ir to neslepia, tokiu būdu ji gali užpildyti ir kompensuoti reikalingumo kitam stygių. Apskritai tariant, visas romanas toks psichoanalitinis, tačiau su erotika ar BDSM elementais kaip kad Penkiasdešimt pilkų atspalvių visgi neturi. Autorė išties nagrinėja kraštutinumus, desperatiškas nemeilės sau padiktuotas veiksmų schemas.

 

Įdomu, kad visgi pasakotojai pavyksta pabėgti į Atėnus ir pamažu prasideda gijimo procesas, t. y. savo sąmoningo pasirinkimo procesas, o ne nuolankus noras įtikti vyrams. Tam tikra prasme pabaigoje suteikiamas toks feministinis, sakyčiau, akcentas, kuris leidžia pagrindinei veikėjai tapti oria ir atsakinga už savo veiksmus. „Nebe pirmą kartą man atėjo mintis, kad toks zyzimas, kokiu jis bandė mane paveikti, vyrams turėtų būti uždraustas. Jau ir taip beveik neįmanoma pasakyti „ne“ vyrui, sunku susitaikyti su galimybe, kad būsi įskaudinta, aprėkta, kad nepatiksi. Kai esi išmokyta visada sutikti, su viskuo susitaikyti, padaryti vyrą laimingą, prireikia visų jėgų ištarti paprastą „ne“ (p. 276).“

 

Knyga išties apie desperatiškus disfunkcinius santykius, kurie yra itin pavojingi. Nemeilė veda jaunus žmones prie meilės iliuzijos, t. y., kad kitas, kažkas iš išorės turi tave pripažinti ir užpildyti, ir to sąmoningai ir nesąmoningai nemeilę patyrę žmonės siekia. Tačiau veikėja turi mylimą tėvą, kuris yra jos gyvenimo atsvara, tad suvokusi, kad gali tėvo netekti, pasakotoja iš tikrųjų pradeda suvokti, kas išties gyvenime yra brangu.

 

Megan Nolan Desperatiški veiksmai skaitėsi nepaprastai lengvai – maži skyreliai ir lakoniškumas išties šios knygos privalumas. Kalbant apie kūrinį kaip romaną, man regis, autorė nieko pernelyg naujo nesukūrė. Literatūroje šios temos jau seniai įvairiai pavaizduotos. Man asmeniškai kur kas literatūriškesnė ir paveikesnė buvo Leilos Slimani Žmogėdros sode ar net Lauren Groff Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016). Šiek tiek savo dėl intensyvaus pagrindinės veikėjos žalojimosi priminė ir Lietuvoje itin didelio populiarumo sulaukusį Hanya Yanagihara romaną Mažas gyvenimas (Baltos lankos, 2021). Visgi Desperatiški veiksmai yra knyga apie sudėtingas veikėjų psichologines problemas, tačiau perteikta populiariosios literatūros elementaria ir neapsunkinta kalba. Kitaip sakant, bent jau man, knyga literatūriškumo ir įdomesnių fabulos formų stokoja, tačiau kitiems, kaip pvz., Virginijai Kulvinskaitei, tai yra netgi knygos privalumas, o ne trūkumas. Tiesa, man knyga dvelkė nepaprastu autobiografiškumu, atrodė, kad autorė yra labai kažką panašaus patyrusi. Pasirodo, autorė yra interviu minėjusi, kad knyga iš tikrųjų turi sąsajų su jos gyvenimu, o tai išties prideda įtaigos. Taigi knygos pirmąją pusę skaičiau atmestinai, atrodė, jog skaitau kažin kokį Cosmopolitan straipsnį, skirtą moterims, tačiau nuo kūrinio vidurio labai įsitraukiau ir galiausiai apsidžiaugiau, kad įveikiau iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skyrybų vakarėlis" / "Volveréis" / "The Other Way Around"

 

Sveiki,

 

Pasiilgau kokių nors lengvesnių komedijų, bet ne tų pačių lėkščiausių su akivaizdžiomis parodijomis! Skubu pasivyti nematytus šio sezono Kino pavasario filmus ir tai buvo du kriterijai, kodėl pasirinkau ispanų režisieriaus Jonás Trueba komišką dramą „Skyrybų vakarėlis“ (ispan. Volveréis) (2024). Trečias kriterijus – nieko gero nebegirdžiu iš ispaniškojo kino, kuris buvo taip suklestėjęs ir be jo neapsieidavo nė vienas Kino pavasaris. Pastaruoju metu mane persekioja ne ispanų, o šiuolaikinis italų kinas, kurį, sakyčiau, pamažu atrandu. Visgi daug vilčių dėl „Skyrybų vakarėlio“ taip pat neteikiau, nes internete lietuvių atsiliepimai po festivalio buvo gana prieštaringi: vieni tvirtino, kad tai vienas silpniausių šio Kino pavasario filmų, o kitiems labai patiko.

 

Istorija pasakoja apie Alės ir Alekso porą, kuri nugyveno drauge 15 metų ir vieną dieną jie nei iš šio, nei iš to nusprendžia išsiskirti ir pradeda kartu pranešinėti šią naujieną artimiesiems. Viskas atrodo liūdnai komiška, nes žiūrovas panardintas į tokius keistai abejotinus vandenis, nes iš pradžių atrodo, jog jiems nėra dėl ko skirtis ir viskas vyksta iš dyko absurdo. Filmo pagrindiniai veikėjai laikosi Alės tėvo kažkada pasakytos frazės, kad reikia švęsti ne vestuves, o skyrybas. Kažkada pokštu laikytas pasakymas veikėjams tampa lyg kokia mantra, burtažodžiu, todėl draugai pamažu įvairiai reaguodami sutinka atšvęsti jųdviejų skyrybas, nors taip pat nelabai tiki, kad tokios skyrybos įmanomos...

 

Iš tikrųjų filmas labai plepus, vyksta daug buitinių psichologizuotų dialogų ir mažai bandymų suprasti, kodėl jiedu skiriasi. Režisierius tarsi tyčia vengia paties svarbiausio – naratyvinio aiškaus paaiškinimo, todėl interpretacijas reiktų jau patiems žiūrovams susikurti. Man regis, pora troško didžiulio santykių atsinaujinimo, užuot kurdami pokyčius ir dinamiką, tad pasirenka desperatiškiausią variantą – jie nusprendžia skirtis. Kitas svarbus dėmuo – abu yra bendradarbiai, ne tik santuokinio gyvenimo partneriai. Alė – režisierė ir kino montuotoja, o Aleksas – aktorius, kuris vaidina montuojame filme, tad, žinoma, kad buityje išsiskiria požiūris į kuriamo meno moterišką ir vyrišką perspektyvas, naminiai darbiniai konfliktai tampa pas šią porą esmine skyrybos priežastimi, nes akivaizdu, jog abiem trūksta savojo realizavimo „kampo“. Kita vertus, stebina, kaip harmoningai jiedu išgyvena skyrybas pačioje buityje, kai kalba neina apie kiną, kai yra tiesiog drauge, tačiau atsidūrę atskirtyje išgyvena artėjančios vienatvės ir pokyčių baimė...

 

Tik iš pažiūros filmas atrodo plepiai naivus, neatskleidžia nieko rimto, šiaip paanalizavus gerai, yra ganėtinai literatūriškas ir turintis savitą formą. Abu dirbdami kino kūrybinėje industrijoje iš esmės patys tampa savo gyvenimo aktoriais, todėl žiūrovas patiria jų gyvenimo netikroviškumą, vaidybą, t. y. filmo forma kito filmo formoje, nes kas gi yra tas gyvenimas, jeigu ne dar vienas filmas, kurio vaidmenis tenka suvaidinti? Aišku, režisierius galėjo visa tai perteikti ypač dramatiškomis spalvomis, bet pasirinko subtilų humorą, tokį pusiau nerimtą kalbėjimo būdą kalbėti apie sudėtingus santykius. Visgi pirmoji filmo dalis man įsivažiavo ganėtinai sunkiai, nuo vidurio pagaliau pradėjau išgyventi tą romantinį dramatizmą ir ispaniškos kultūros koloritą – nuolatinis vyno gurkšnojimas namie, darbe ir susitikus su draugais, – tačiau tenka pripažinti, kad panašiomis temomis tiek italų, tiek prancūzų kinas yra papasakojęs įdomiau tas pačias ištarmes. Kai kas buvo pernelyg elementaru, pvz., nuolat užsikimšusi jų kriauklė, kuri yra aliuzija į jų santykių stagnaciją. Čia prisiminiau Sigito Parulskio eseistinį tekstą „Santechniko belaukiant“. Juk sakiau, filmas literatūriškas, nors ir ganėtinai apkrautas buitimi.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela