Filmas: "Nimfomanė" / "Nimphomaniac Vol. 1"

 

Sveiki, kino gurmanai,

Jau labai seniai svajojau pamatyti naujausią danų režisieriaus Lars von Trier darbą „Nimfomanė“ (angl. Nimphomaniac Vol. 1) (2013), kurį galėjote išvysti ne tik „Kino pavasario“ repertuare, bet ir didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose. Jau labai ilgą laiką stebiu šio režisieriaus darbus, todėl po „Melancholijos“ mane labai domino, kuo visgi režisierius užbaigs savo depresijos trilogija – ji pranoko didžiausius lūkesčius, ne, ne tematika, bet gausa – paskutinis darbas trunka beveik keturias valandas, todėl jį reikėjo skaldyti net į dvi atskiras dalis. Aišku, kino teatrai išlošė, išlošė tikriausiai ir režisierius, kuris, pripažinkime, labai garsėja savo brutaliais pareiškimais. „Nimfomanė“ taip ir nebuvo įtraukta į Tarptautinį Kanų kino festivalį, galima numanyti dėl kokių priežasčių.

Taigi „Nimfomanė“... Apie nimfomanes jau teko regėti filmą „Nimfomanės užrašai“, tačiau ne ką ir beatsimenu, tik kai kurias scenas. L. von Trier tikriausiai nimfomanę įsiminsiu ilgam dėl kelių priežasčių – atvirumo, savito braižo, skandalo ir jau žinomų aktorių. Aišku, nebeminėsiu to, kad Lietuvos kino teatrai norėjo atsisakyti rodyti šią juostą ir suskubome rašyti įvairias peticijas ir protestuoti... Pažiūrėjau pirmąją dalį ir ji manyje paliko įdomių dalykų. Ne, tai nėra geriausias Triero darbas, bent jau man – gal reikėjo žiūrėti iškart abi dalis? Bet antrąją visgi nusprendžiau pažiūrėti rytoj. 

Nėra šiame filme tiek daug pornografijos, kiek tikėjausi, na, antrojoje dalyje jos gali pagausėti. Nesuprantu, kodėl tokius skandalus kelia žmogaus genitalijos? Juk tai žmogaus kūnas. Tik žmogaus kūnas neturėtų būti menkinamas moralinių vertybių, bet tai kita kalba, apie kurią režisierius savo filme kalba mažiausiai. Savęs nuvertinimas, žalojimas, priežastys, genezė raiška yra svarbiausi šio filmo komponentai. Jau vien ką reiškia panaudota valso muzika, kurią naudojo legendinis režisierius Stenlis Kubrikas savo paskutiniame irgi smarkiai erotizuotame filme „Plačiai užmerktos akys“ (1999). Daug erotizuotų vaizdų, jie gana įdomūs – ne tokie, kokie buvo „Antikriste“, kai sulėtinti kadrai priminė ne lytinį aktą, o kažkokį kosminį šokį. Šis filmas mažiau mistifikuotas, jis realesnis, neturi kosminio prado, čia netyko apokalipsė ir apskritai labai skiriasi nuo „Antikristo“ ir „Melancholijos“, kad net imi galvoti, kad ši depresijos trilogija apskritai nėra viena su kita susijusi ir ji lieka tik už kadro, pačiame L. von Triero gyvenime.

Filme įdomūs personažai, aktoriai. Labai nustebino Uma Thurman, kuri suvaidino paklaikusią ponią H. Labai žavi jauna, lolitiškos išvaizdos aktorė Stacy Martin, kuri iki tol nebuvo niekur regėta ir, galimas daiktas, tapo von Triero atradimu. Jau nekalbu apie visose dalyse pasirodžiusią Charlotte Gainsbourg, kuri man vis labiau ir labiau pradeda patikti – dėka von Triero, žinoma. 

Filmas labai savotiškas. Nepasakyčiau, kad jis kažkoks šedevras. Patiko labiau nei „Antikristas“, bet nepralenkė „Melancholijos“. Filmas emocionalus, aštrus, vietomis šokiruojantis, rėkiantis, tačiau visame kame pasikapsčius galima apčiuopti prasmę ir pajausti tai, ką norėjo pasakyti režisierius. Iš esmės tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalūs reiškiniai 5" (Paranormalus aktyvumas: Velnio ženklas) / "Paranormal Activity: The Marked Ones"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Paranormalus aktyvumas: Velnio ženklas“ (kitur dar galite sutikti kaip: „Paranormalūs reiškiniai 5“; „Paranormalus aktyvumas 5“) (angl. Paranormal Activity: The Marked Ones) (2014). Na, versti šį filmą „Paranormalus aktyvumas 5“ būtų neteisinga, nes penktoji šios sagos dalis pasirodys tik šių metų pabaigoje. Nors jau matėme ketvirtą dalį, tai peršasi išvada, kad ši dalis yra tarpinė tarp ketvirtosios ir penktosios kaip atskiras kūrėjų indelis į šią sagą.

Ši dalis toliau pratęsia įspūdingos sagos tęsinį. Na, įspūdinga jos gal ir nebepavadinsime, kadangi paskutinės dalys buvo gerokai išsikvėpusios, nuobodžios, pasikartojančios ir nevykusiai bandančios atvaizduoti tą patį šiurpų efektą, kurį sukėlė pirmosios dvi dalys. Šioji dalis, kurią režisavo visai kiti filmo kūrėjai, pasistengė, kad nors kažkiek skirtųsi nuo savo pirmtakų. Nors neatsisakyta tos pačios pasakojimo formos – jaunimas tamposi su savimi filmavimo kamarą, krečia juokus, kol galiausiai suvokia „prisižaidę“. 

Nors daugeliui ši dalis pasirodė dar nuobodesnė už buvusias, bet norėčiau šiek tiek apginti – filmo kūrėjai kur kas išradingesni, geresnis ir pats siužetas. Šioje dalyje kur kas daugiau paranormalių reiškinių, jau nuo pat pradžių prasideda mistiniai ir protu nesuvokiami dalykai, apsėdimas, šuns laikymas prie lubų, daugiau kraujo, smurto ir viskas vedasi į tą paslaptingą raganų sektą, apie kurią puse lūpos buvo užsiminta ketvirtojoje dalyje. Atsiranda paslaptingos kelionės laiku ir erdvėmis – tai išties pagyvina filmą, kad net norisi, kad kita dalis dar labiau išplėstų kontekstą ir papasakotų iš esmės raganų sektos pasakojimą, o ne vėl pasakotų naujos šeimos su kamera istoriją. Buvo smagu žiūrėti, filmas nustebino praplėsdamas sagos horizontus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šėtonas manyje" / "The Devil Inside"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino juostą „Šėtonas manyje“ (angl. The Devil Inside) (2012), kurį jau daugelis spėjo iškritikuoti, suvertinti mažais balais ir visaip kitaip pasmerkti. Na, siužeto nieko neatpasakosiu, tik pasakysiu, kad filmas iš esmės nieko novatoriško ir nematyto nepateikia – tai dar vienas filmas apie egzorcizmą, kokių per savo gyvenimą mačiau daugiau, nei turiu pirštų ant rankų.

„Šėtonas manyje“ – tai dokumentinio pobūdžio pasakojimas, kuris lygiuojasi į legendinę „Bleiro raganą“. Iš esmės filme nieko įspūdingo be gražiosios aktorės Fernandos Andradės. Siužetas kažkur lyg ir matytas, nors jis, kaip sako filmo kūrėjai pradžioje, remiasi tikrais faktais – kiek tų faktų, niekas neatskleidžia, belieka tik dėliotis viską galvoje ir tikrinti internete apie Vatikano politiką egzorcizmo atžvilgiu, žmogžudystę, įvykdytą 1989 metais ir pan. 

Filmas išties nėra įspūdingas, bet mane jis vis tiek sugebėjo prikaustyti. Pirmoji filmo pusė, kaip ir galite jau nuspėti, dėl šabloniškos pasirinktos dokumentinės formos, pakankamai pasyvi, pilna nuojautų, tačiau nuobodžių ir nelabai pagrįstų. Iš esmės filmą galima žiūrėti kaip vieną filmą apie egzorcizmą, o ne išskirtinį kino meno kūrinį. Yra šiurpuliukų, tačiau jie nesukrečiantys, jau kažkur matyti, regėti, išgyventi. Pasigedau tik novatoriško žvilgsnio į šį reiškinį ir kitokios pasakojimo formos, atmosferos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 18/100

IMDb:4.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Francas Kafka "Procesas"

 

Kafka F. 1994. Procesas. Vilnius: Vaga.

Sveiki,

Francas Kafka (vok. Franz Kafka) tikriausiai yra vienas žymiausių XX a. modernistų, kurio kūryba tokia savita, kad ji neturi apibrėžtumo nei pagal savo laikmetį, nei pagal kokią nors konkrečią literatūros srovę. Man, kaip ir daugeliui iš mūsų, F. Kafka atėjo dar mokyklos suole, kai teko skaityti ir nagrinėti jo novelę Metamorfozė – apie Zamzą, kuris vieną rytą atsikelia ir suvokia, kad pavirto dideliu bjauriu vabalu.

Jo romanas Procesas, kurį autorius sunkiai rašė, kaip ir kitus savo kūrinius, yra vienas iš dviejų jo romanų, aišku, nepabaigtų. Apskritai F. Kafkai sunkiai sekėsi baigti savo ilgesnio žanro kūrinius, o tiksliau – jų nebaigdavo, nebepajėgdavo ne tiek dėl laiko stokos, kiek dėl to, kad autoriaus gyvenimas imdavo transliuoti kitokią energetiką, kuri nebeatitiko rašomo kūrinio pobūdžio. Procesas buvo rašomas 1914 metais t. y. per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau autorius jo neužbaigė ir tik vokiečio M. Brodo, kuris nepaisė velionio noro nepublikuoti autoriaus kūrybos, dėka 1925 metais išspausdina nepabaigtą romaną, jį tokį turime šiomis dienomis ir mūsų kalba.

Francas Kafka buvo žydas, todėl iki Antrojo pasaulinio karo reikalai su kūryba klostėsi pakankamai palankiai, produktyviausias būdavo savo gyvenimo krizės momentais, bėgdamas nuo realybės į savo fantazijų pasaulį, gal todėl jo kūryboje nemažai siurrealizmo, išmonės ir realybės ryškių sąlyčių, ryškių transformacijų, vizijų. Romanas Procesas nėra toks stipriai siurrealistinis kaip antai novelė Metamorfozė, tačiau jis turi subtilesnio lygmens metafizinių parametrų. Pagrindinis personažas Jozefas K. yra bankininkas, kuris vieną dieną pažadinamas savo lovoje ir jam pranešama, kad jis yra areštuotas. Kodėl? Dėl ko? Ką daryti? Jam nieko nepasakojama. Vyrauja ryškus absurdo pradas, vidinė ir išorinė kova su melu, teisingumu, su žmonėmis ir įstatymais. Absurdas trykšte trykšta, todėl kartais atrodo, kad Francas Kafka rašo tiesiog groteską, farsą apie teismų sistemą.

Romane gausi teisminė leksika, ja autorius puikiai naudojasi, kurdamas fiktyvų absurdo daugiasluoksnį pasaulį. Čia labai svarbu pono K. pasaulėžiūros kitimo spektras, kuris dažniausiai lemia arešto būklę, kuris vėliau tiesiog tekste vadinamas procesu. Netikrumo, vaiduokliškumo ir absurdo Procese daug, tačiau kur kas įdomesni personažo K. vidiniai svyravimai, pasak literatūros tyrinėtojos Jadvygos Bajarūnienės , ponas K. beaistris žmogus, nesugebantis natūraliai nei džiaugtis, nei kentėti (p. 558). Ir iš tikrųjų personažo kintančios pozicijos panašios į maištingumo virsmą prieš ne tik teisminę sistemą, bet ir visą gyvenimą. Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad autoriui buvo svarbi kovos su absurdu momentai, o absurdą gimdo sukurtos tam tikros taisyklės, hierarchija, valdininkų luomai, biurokratija.

 

Francas Kafka.

Bene svarbiausia, ką galime išvysti Procese, tai, žinoma, būtų kaltės problema. Kaltė uždedama teisingai, neteisingai, kaltė peršama, kaltė perduodama, parduodama, manipuliuojam, iš jos uždirbama, tačiau kažkas tą kaltę turi nešioti, nors romane kaltė neminima dažnai, tačiau patį proceso sąvoką galėtume laikyti kaip kaltės sinonimą. Jozefas K. pradžioje įsitikinęs, kad yra nekaltas, tačiau tik rūpindamas jam paskirta kaltės našta (arba procesu) jo pasaulėžiūra, iki tol gyvenusi viltimis prasimušti bankininko karjeroje, ima ir galutinai susvyruoja. Dėl paskirto arešto, vykdomų kvotų Jozefo K. aplinkiniai draugai jį ima laikyti kaltu, nors jiems nesvarbu, ar K. kaltas, jį kaltu padaro pats procesas. Procesas keičia pasaulėžiūrą ir santykius ne tik su aplinkiniais, bet paverčia poną K. keistu robotu, kuris nemoka kentėti, nemoka džiaugtis – jam svarbiausia lieka proceso eigos esmė ir kaip pasipriešinti šitai uždėtai nepelnytai kaltei. Aišku, galima sakyti, kad vėliau nepelnyta kaltė tampa pelnyta proceso eigoje.

Francas Kafka pono K. pasaulį modeliuoja mistinį, siurrealistinį, o jei norite – magiškai realistišką. Jau vien teismo sistema primena tamsias palėpių šachtas, kuriuose personažas dažnai pasiklysta, ima kamuoti klaustrofobija, trūksta oro – teismas vaizduojamas kaip klastinga vaiduokliška įstaiga, kaip negailestinga žmonių valdymo ir naikinimo mašina (p. 558). Dabar galvoju, kad visa tai niekur nedingo, pasaulis nuo 1914 metų tikrai pakito, o kapitalistinis pasaulis tiesiog tapo nematoma priklausomybių ir valdymo koncentracijos stovykla, o F. Kafka buvo vienas iš tų pirmųjų šauklių grožinėje literatūroje, vėliau apie tai daugiau rašys G. Orwell, A. Camus ir kt. Viena iš pagrindinių šio romanų ašių būtų: melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu (p. 173).

Romaną sudaro dešimt skyrių, dešimt proceso atkarpų, kurie ponui K., suteikia vidinio poslinkio. Veiksmas trunka vienerius metus, iki kol ponui K. sukanka 31 metai ir jam įvykdoma egzekucija. Aišku, paskutinieji skyriai ryškiai „iškąsti“, jiems trūksta papildymo, scenų, kurie sujungtų įvykius, tačiau pabaigoje vis tiek aišku, kad knygos veikėjas procesą pralaimi – vienas iš tokių pranašų buvo scena katedroje su dvasininku, kuris lyg ir suteikė personažui Paskutinįjį sakramentą.

Apskritai knyga įspūdinga, žinant, kada ji buvo parašyta. Neveltui F. Kafka laikomas vienas iš XX a. literatūros banginių, nors pats savo kūrybą vertino gana skeptiškai. Procesas nepaseno nė su viena diena, netgi priešingai, patyrus ekonominę krizę, leidžia permąstyti mūsų naujojo pasaulio pamatus, bankų ir teismų sistemą – ar tai sistemos mums tarnauja, ar mes tarnaujame sistemoms? Manau, apie tai daug anuomet mąstė ir rašė Francas Kafka.

Jūsų Maištinga Siela