Maištinga siela sveikina jus su šv. Kūčiomis, šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais: būkite patys sau tikri!

Sveiki,

Su kiekvienais metais, norėdamas ką nors pasveikinti, imu priešintis šiems žodžiams: laimės, sveikatos, pinigų ir meilės! Vėl tie patys metai iš metų žodžiai, vėl, kaip žmogus neturėjo laimės, meilės, pinigų, taip ir neturės, jeigu pats to nenorės. Ką palinkėti? Ir ar linkėti iš viso būtina, jeigu į linkėjimą neįdedame vidinės energijos, o žodžiai būna tušti kaip Kalėdų eglės burbulai? Bandai suvaidinti tą jausmą, bet supranti, kad gero troškimas kitam negali imti ir atsirasti iš kasdienybės pelenų, atėjus vien gruodžio 24 dienai! Tam turi būti kažin kokia vidinė motyvacija, liepsna, kuri įkvėptų dalytis geru žodžiu kaip gerąja naujiena, kai tą linki – laimės, meilės, pinigų, – iš tikrųjų jauti, kad tai vyksta...

Nelinkėsiu nei laimės, nei meilės, nei pinigų nežinau, kiek jų joms reikia, kas jums yra laimė, o kas man yra laimė ir pavyzdžiais gi neprivardysime. Ar kartais toks antiskepticizmas nėra tik mano negatyvumo išraiška? Gali būti. Tiesiog noriu po visais tais įsitikinimais, fake news, patarimais, etiketais, pareigomis ir įsipareigojimais vieni kitiems dovanoti ir sveikinti, tos tikros vidinės vibracijos, kad visa tai darau tam, kad aš to noriu ir matau tame visame tikslą.

Juk esame vieni kitų atspindžiai, kiek duodame, tiek ir gauname, tad imituodami pervargusį veiksmą ir apipildami kitus dovanomis, kažin, ar patys to norėtume iš kitų? Paleiskime tas dovanas ir įsitikinimus, prievoles vėjais. Būkime lapėmis, būkime sniegenomis, būkime kas tik norime, tačiau, Dieve-tu-brangus tik nebūkime tais, kuo nesame. To tikriausiai šiemet palinkėsiu šv. Kūčių vakarą, šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Kad jūsų vidinis pasaulis užderėtų vidiniu pasitenkinimu savimi, o kai būsite patenkinti savimi, savaime pasauliui spindėsime šį būvį ir pasaulis mums atlieps tuo pačiu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie fake news, melagingų naujienų poveikį žmonėms ir grožinei literatūrai

Sveiki,

Vis tęsiu lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk mintis iš jos Nobelio laureatės kalbos. Šįkart apie mus visus šį dešimtmetė itin puolusią fake news (melagingų naujienų) maniją, kuri tapo netgi didelių žiniasklaidos portalų informacinių karų forumais. Netgi TV žinios, kurios pateikia informaciją apie kitų šalių politiką, neretai būna jau perfiltruotos per kelis fake news filtrus ir mes daug ko nematome, daug ko nežinome... Praktiškai beveik visas pasaulis mums yra sudurstytas iš prieštaringų, vieną kitą ginančių ir tuo pačiu neigiančių informacijų, kurių pagrindinė funkcija yra klaidinti ir skaldyti žmones į stovyklas.

Man iš esmės artima idėja Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančių ir sąmoningėjančių žmonių pozicija apskritai nežiūrėti televizijos ir nesekti pasaulio įvykių, nes visa tai tėra tik melo aplipdyta projekcija, kuri kelia daug nemalonių emocijų. Kam mums visas tas susipriešinimas ir vizija, kad pasaulis eina vis prastyn? Olga Tokarczuk jaučia, jog šis informacinis karas iš esmės išmušė mums pagrindą iš po kojų t. y. tikėjimą savo ir kitų vidinėmis kūrybos galiomis, tikėjimą kūryba kaip energija, nes daug svarbiau šiandien žinoti, kokią nesąmonė leptelėjo D. Trumpas ir dėl to piktintis... Nesiginčysiu, kur prasideda ir kur baigiasi tiesa informacijos pasaulyje, nes kiekvienas atsirenkame patys, kuo tikėti ir pasitikėti, tačiau tas susipriešinimas iš esmės davė nemenko peno nusigręžti nuo pamatinių žodžio kaip kuriančiosios galios sampratos, ji tapo galia griauti ir skaldyti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktieji paukščiai. Filmas 2" / "The Angry Birds Movie 2"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar kone paspringau juoku žiūrėdamas „Piktieji paukščiai. Filmas 2“ (angl. The Angry Birds movie 2) (2019), kurį su šeima pasirinkome neįpareigojančiam vakarui prieš pačias šventes ir tai tapo išties neblogu pataikymu, norit pakelti smuktelėjusį priešventinį ūpą. Tiesą sakant, nelabai prisimenu, kas vyko pirmojoje filmo dalyje, tačiau tai nėra tas filmas, kuris skirtas analizei ar labai dideliam įkvėpimui.

Šioje dalyje pasakojama apie Paukščių ir Kiaulių salos gyvenimą, kurį sudrumsčia trečioji pavojinga sala, kurioje gyvena plėšrūnė Zeta, nusiteikusi užkariauti abi salas. Iš tikrųjų filmas tęsia pirmosios dalies veikėjus, prigalvota jiems naujų nuotykių ir išbandymų, tačiau jie pateikti tokiame naratyve, kad viskas, ką veikėjai bedarytų, atrodo, kvaila, juokinga, net absurdiška, todėl žiūrovas, atpažinęs universaliuosius kultūrinius dalykus yra priverstas kvatoti. Tiesą sakant, visi pokšto elementai, ar tai būtų seno erelio meilės istorija, ar mažųjų paukštelių susidūrimas su pitonu, ar kiaulių technologijos, viskas kelia juoką ir tai yra pagrindinis „Piktųjų paukščių“ koziris.

Žinoma, galima sakyti, kad filmas absoliučiai pramoginis, (kas ir yra tiesa), neturintis ilgos išliekamosios vertės, (kas irgi yra tiesa), bet Dievas mato, kartais toks juokingai ir neprastai sunertas humoristinis naratyvas kaip reikiant pakrauna žiūrovą. Kitaip sakant, tai juokaujantis filmas, skirtas ne tik mažiesiems, bet ir visai šeimai, kuris nepasiūlo didelių ir išmintingų poteksčių, tačiau leidžia trumpam atitrūkti nuo gyvenimo ir pasimėgauti ankedotinėmis situacijomis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie literatūrą kaip demokratijos erdvę

Sveiki,

Šioji rašytojos Olgos Tokarczuk citata iš Nobelio ceremonijos ir jos vienos valandos trukmės kalbos, kurioje svarstoma literatūros demokratiškumo principas. Paskutiniuoju metu „laisvi“ rašytojai nacionalistinėse, patriotinių pažiūrų persirijusiose valstybėse tampa nebepatogūs, autorius bandoma sumenkintai nustumti iš dėmesio epicentro į marginaliųjų menininkų periferiją.

 Olga Tokarczuk savojoje Lenkijoje irgi priimama kontraversiškai, kadangi ji nėra patogi lenkų nacionalistinei politikai; jos pasisakymai apie žmogaus teises ir kitais klausimais yra kritiški, o štai dar ir Nobelis po sėkmingo Booker premijos kaip rakštis politikieriams. Visgi kas tiesa, tas ne melas, jog literatūra viena iš tų meno formų, per kurią galima kalbėti ir liudyti tiesą savu balsu, o tai juk grynų gryniausia demokratinė erdvė, forumas, pralenkiąs jau seniai visas demokratijos masturbacijos institucijas, kurios tik prisidengusios konstitucija tarsi figos lapeliu vaidina demokratijos angelus, kai iš tikrųjų gerklėje vis dar smirda demoniška pragaro politikos maita.

O mes, žmonės, vis rašome apie save, vis byloja.

Už citatą dėkoju www.bernardinai.lt  

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Troškimų kambarys" / "The Room"

Sveiki,

Siaubo filmas „Troškimų kambarys“ (angl. The Room) (2019) yra dar vienas Holivudo pavyzdys, kaip geras scenarijus „suryjamas“ prasto režisieriaus ir prastų, antiambicingų projekto realizavimo užmačių. „Troškimo kambario“ istorija prasideda standartiškai, kai naujagimio susilaukti negalinti šeima įsikrausto į senai pastatytą namą, kuriame, pasirodo, – oi, kaip netikėta! – buvo įvykdytos žmogžudystės.

Žiūrėdamas pirmąjį pusvalandį filmą negalėjau savyje nutildyti bambeklio skeptiko: kodėl tiek daug skiriama dėmesio ir pinigų prastiems mistiniams ir siaubo filmams, kurie neturi jokių ambicijų, užuot pakartoti jau matytus scenarijus, jau išnagrinėtus siaubo elementus... Ir Olga Kurylenko! Ką ji veikia tokiame prastame projekte? Pagalvojau, kad tiek to, sukąsiu dantis ir pažiūrėsiu filmą iki galo prieš miegą, nes nebesinorėjo nieko sunkaus ir sudėtingo...

Visgi filme plėtojama super kambario idėja buvo labai gera. Stebuklų mažytę oazė, kuri paneigia žmogiškuosius ribotos realybės aspektus ir apgaudinėja matricą. Sudėtingas senas materializacijos kompiuteris primena senus gerus „Matrica“ arba neblogus vadinamuosius mindfuck filmus, kur viskas susukta kaip Minotauro labirinte, sumaišant laikus ir erdves... Tačiau be mindfucko struktūros filme nieko nebelieka. Aktorių vaidyba apgailėtinai įrėminta netikruose šablonuose, bandant pritempti prie klasikinės siaubo atmosferos, tačiau nieko nevyksta. Tos pačios banalios, paviršutiniškos ir mokyklinės potekstės – atsargiai su norais, nes jie gali pražudyti tave! Vaje, kur aš tai jau girdėjau?

Pasakysiu taip, kad gerą scenarijų sudirbo ambicijų neturėjimas, vaikymasis užsakomųjų mentoriaus reikalavimų, bijant eksperimentuoti ir neįtikti masėms, neskaitant to, kad masės jau pavargo nuo dirbtinai modifikuotų ir vienas į kitą panašių kino projektų. Žinoma, jeigu jūs šio filmo nepamatysite, nieko neprarasite. Jeigu jums rūpi istorijos forma, gali būti, kad filmas patiks, bet jeigu jums rūpi ir filmo turinys, manau, galite drąsiai sakyti thank you, next.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela    

Knyga: Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių"

Samanta Schweblin. „Pilna burna paukščių“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki,

Apsakymų rinkinys yra itin retas svečias lietuviškai verčiamų grožinės literatūros knygų pasaulyje. Kur kas patogiau apsakymus ir noveles publikuoti periodinėje spaudoje, tad kiekvienas tokio žanro pasirodymas knygos pavidalu verčia suklusti, ar tai kartais nebus geros, skoningos ir kokybiškos literatūros pavyzdys. Iš Argentinos kilusi, ispaniškai rašanti vokiečių rašytoja Samanta Schweblin (g. 1978) lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prieš porą metų išleistos apsakymo Prieraišumo laisvė, kuris tuokart man padarė geros literatūros įspūdį. Apsakymas pasižymėjo ypatinga pasakojimo maniera, mįslingumu ir skvarbia nuojautos įtaiga. To maždaug tikėjausi ir iš apsakymo rinkinio Pilna burna paukščių (ispan. Pajaros en la boca y otros cuentos), kurios pažodinis vertimas tikriausiai būtų Paukščiai burnoje ir kitos istorijos, o jas į lietuvių kalbą išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

Apsakymo rinkinys dar šiemet buvo įtrauktas į The Man Booker International Prize ilgąjį sąrašą, o aš esu aistringas šios literatūros nominantų ir laureatų skaitytojas, tad nepraleidžiu progos suskaityti viską, kas išleidžiama lietuviškai. Apsakymo žanro apibrėžtis kiek glumina, nes kai kurios rinkinyje esančios istorijos, kurias, kaip teigia anotacija, kruopščiai iš šūsnio atrinko pati rašytoja, pretenduoja į tradicišką novelės apibrėžimą – trumpi pasakojimai, dažniausiai aprėpiantys vieną kokią nors situaciją, iš kurios sukuriama tradiciškai netikėta finalinė mintis. Daugelis šiame rinkinyje esančių tekstų ir yra novelės.

Nesistengsiu kiekvienos istorijos narstyti po kaulelį, tačiau, skaitydamas tekstą po teksto, bandžiau nusibrėžti esminį šių istorijų visraktį. Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų, žinoma, yra pirmoji istorija Įskaudintos žmonos, kurioje pasakojama apie užmiestyje esančią degalinę, kurioje paliekamos ką tik ištekėjusios nuotakos. Pirminėje realistiškoje pasakojimo plokštumoje viskas atrodo kaip iš muilo operos – daug ašarų, kaltinimų, savigraužos. Tačiau šioje istorijoje nuo pat pirmųjų puslapių juntama sąlygota erdvė, įvykių pasikartojimo dinamika ir kur kas įdomesnės potekstės. Atvažiuojančios ir nuvažiuojančios mašinos, iš laukymių aidintys moterų keiksmažodžiai primena ekspresyviai išreikštą siurrealistinę grėsmę, jog savigrauža gali sunaikinti ir praryti istorijos įskaudintas nuotakas. Dviejų dimensijų pasakojimo struktūra buvo naudojama ir Prieraišumo laisvėje, o pasakojimo netikėta pabaiga, kurioje prasilenkia automobiliai, tampa nuoskaudų ir susitaikymo su santykių netvarumu simboliu.

Iš esmės pirmosios istorijos paliktas įtaigumo įspūdis vietomis iš teksto į tekstą ima ir prislopsta. Kai kurie pasakojimai, pavyzdžiui, Olingiris, kuriame pasakojama apie moterį, dirbančią grožio centre, bet iš esmės pasakotoja bando aprėpti iš kaimo kilusios ir nelabai sėkmingą gyvenimą gyvenančios moters gyvenimo pasakaitę, kurioje mergina, kaip ir daugelis argentiniečių, daug svajoja, tikisi, tačiau jų svajonėms nelemta išsipildyti. Tokiose istorijose šiek tiek pasigendu pasakojimo manieros originalumo, kurį žadėjo pirmasis tekstas ir anotacijoje autorės palyginimas su F. Kafka, kas iš tikrųjų kai kuriems tekstams labai tinka, tačiau ne visi tekstai palieka tokį įspūdį.

Bandant „nulaužti“ autorės pasakojimo kodą, tampa akivaizdu, kad rinkinyje esti dviejų tipų istorijos. Labiausiai skaitytojo širdį lepina kafkiškosios istorijos, tos, kurios turi siaubo, grotesko, visuotinai universalių aštrių temų bei pasakojimo technikos idėjų, tačiau tarp šių istorijų įdedama tokių tekstų, kurie parašyti lyg ir gerai, tačiau jie neįsimenami, nes dvelkia pernelyg socialiniu realizmu, pavyzdžiui, apie merginas iš provincijos, kurios trokšta gero gyvenimo.

Vienas iš įsimintiniausių tekstų buvo Galvomis į asfaltą, nuo kurios dėl bauginančiai sukurtos atmosferos buvo sunku atsiraukti, nes autorė pagaviai per pasakotoją pasakoja trinarę priežasčių ir pasekmių istoriją, tačiau atskleidžia ir tamsiąsias žmogaus prigimties apraiškas – berniukas jau mokykloje, pagautas įsiūčio, tranko klasiokų galvas į asfaltą. Vėliau jo asocialumas tampa išreikštas per meną, tačiau jis jaučia atskirtį ir vienatvę, susiranda absurdišką draugą dantistą iš Korėjos, kuriam iš visos širdies nutapo paveikslą, tačiau šis jį sukritikuoja, na, ir žinome, kuo viskas pasibaigia... Smūgiu į asfaltą.

Samanta Schweblin

Rinkinyje yra ir tokių istorijų, kurios nepalieka įspūdžio, arba man jos nesuprantamos savo potekstėmis, pavyzdžiui, tekstas Vandenis, kuriame mergina bando išsiveržti iš brolio įtakos ir flirtuoja su vandeniu, kuris turi žuvies uodegą, tačiau jos jau laukia pretenzingasis brolis. Arba tekstas Drugeliai, kurio mintis dvelkia vaikų literatūros potekstėmis; jaunas tėvas laukia vaiko iš paskutinės pamokos ir sudrasko nekaltą drugelį, kuris yra gyvybės ir vaikelių simbolis. Lyg ir toks tekstas būtų gražus, tačiau kafkiškai bauginančiai, deja, jau nebeveikia ir labiau primena, sakykim, J. Biliūno novelės emocinius „užtaisus“.

Didelei savo tekstų daliai S. Schweblin naudoja simbolį, kurį išplėtoja iki metaforizuodos filosofinės idėjos, tokiu būdu išgaudama pasakojimuose magiškojo realizmo atspalvį, kuris labiau kafkiškas nei, sakykim, būdingas Lotynų Amerikos G. G. Marquez mokyklai. Pavyzdžiui, tekste Didelės pastangos, tėvas ir sūnus lankosi pas masažistę ir atlieka sielos išpažinties apsivalymus. Veikėjas pasakoja, kaip jis sapnuoja, jog su tėvu prieš veidrodį tampa neįvardijamu geltonu padaru. Geltona, kaip žinia, reiškia skausmą, piktas apkalbas ir šiaip traktuojama kaip nuoskaudos spalva: „...jis atpažino vėl užplūstant tą patį skausmą tarp sprando ir gerklės. Skausmą, kuris jį kankino ir terorizavo jo sapnuose, skausmą, kuris siejo jį su tėvu ir su jo paties atvaizdu veidrodyje (p. 163)“ Tekste nemažai magiškų atributų, tačiau autorė neatrodo dozuojanti indėniškąją šamanine kultūra, todėl ji atrodo nutolusi nuo G. G. Marquez mokyklos kaip nuo Lotynų Amerikos kultūros, tačiau tekstuose naudoja universalius simbolius, plėtoja juos ir istorijų paskutiniuose sakiniuose, iš kurių dažniausiai skaitytojas ir „atsirakina“ novelės prasmių potekstes, kaip antai tie patys tėvas ir sūnus, kurie važiuoja namo ir jiems vietoj geltonos užsidega žalia šviesoforo spalva, vadinasi, žalia deganti spalva ir jų gyvenimo santykiams.

Rinkinys pabaigiamas įspūdingai tarantinišku tekstu, kuris labiausiai, sakyčiau, kafkiškai pavykęs Sunkus Benavideso lagaminas. Jame pasakojama apie 29 metus santuokoje pragyvenusį vyruką, kuris nužudo savo žmoną, sulanksto jos kūną į lagaminą ir nutempia savo daktarui. Galiausiai juo niekas netiki ir jis tampa pasikartojančių absurdiškų aplinkybių auka, panašiai kaip F. Kafkos Procesas istorijoje. Autorė čia ekspresyviai pateikia tam tikrą teisingumo absurdiškumą ir kaltės bei sąžinės jausmo problematiką, nors skaitytojas nuolat galvoja, ar veikėjas kartais nėra prifarširuotas vaistų ir iš tikrųjų tėra tik tariamoje savo psichikos iškreiptoje tikrovėje, o iš tikro viskas vyksta psichiatrijoje, o pabaigoje galgi net teismo salėje. Tačiau šioje istorijoje svarbūs du žodžiai žudymas ir žiaurumas – tai esminis pasakojimo klausimas, kur prasideda gyvenimiškas veiksmas ir kur prasideda to veiksmo kaip meno traktuotė. Pūvantis žmonos lavonas sukelia visuotinę euforiją, panašiai kaip P. Suskind romane Kvepalai; visi trokšta menininko, o jo žmonos nužudymas traktuojamas kaip šiuolaikinio meno performansas. Tai išties galingas apsakymas, kuris turi ekspresyviai cinišką raišką, įkūnijančią apsakymo idėją, sukuria nuolat banguojančios nesveikos psichikos kaip realybės nepastovumo bangavimą, svarsto visuotinai prieštaringus vertinimus tarp moralinio pasirinkimo ir meno vertės sampratas.

Apibendrindamas Pilna burna paukščių rinktinę, galiu pasakyti, kad tekstų yra pačių įvairiausių. Kai kurie labiau primena situacijų vaizdelius, kuriems stinga aštresnės ir provokuojančios universalios, dar nematytos ir neregėtos idėjos, kas tokiai autorei kaip S. Schweblin, manau, tikrai yra įgyvendinama. Taip pat rinkinyje įdėta ir puikių, daugiasluoksnių pasakojimų, kurie ir baugina, ir įtraukia savo filosofinėmis idėjomis, pasakojimo raiška ir kai kada vėlei gali pamanyti, kad skaitai F. Kafkos Metamorfozių tęsinį – ne, visai nepretenzingai pamėgdžiojant, bet atsiremiant į šį literatūros milžiną ir tęsiant jau Samantos Schweblin literatūros novatorišką vagą.

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Naughty Boy - La la la ft. Sam Smith [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Kaip neretai su manimi būna, atrandu tokius muzikinius kūrinius, kurie ima rezonuoti tada, kai jie jau būna nugyvenę hitų epochą. Panašiai nutiko ir su Naughty Boy ir Sam Smith įrašytu prieš septynerius metus kūriniu „La la la“, kurį tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra bent fragmentiškai girdėjęs. Tuoj YouTube kanale daina surinks vieno milijardą peržiūros skaičių, o aš tik šiandien negaliu jos atsiklausyti.

Jau vien ko vertas vaizdo klipas, nufilmuotas Bolivijoje. Nestandartiniame klipe vaizduojamas etninis berniukas, kuris pabėga nuo kasdienybės rūpesčių ir kaltinimų į tam tikrą „Ozo šalies burtininko“ pasaulį. Apie pasaulį, kurio kartais nesinori girdėti dainą parašyti įkvėpė pank roko grupės No Doubt hitas „Don‘t Speak“. Daina buvo be galo populiari ir vien JAV parduota kiek daugiau nei du milijonus kopijų, beveik tiek pat ir Britanijoje. Daugelyje pasaulio topų daina tapo numeriu vienu tarp klausomiausių dainų.

Iš Pakistano kilusio Naughty Boy slapyvardžio pasivadinusio atlikėjo tai pirmasis ryškiausias hitas, kol kas nepranoktas net kitas puikus su Beyonce muzikos gabalas „Runnin“. Paskutiniuoju metu atlikėjas ir kūrėjas vėl visuotinai suaktyvėjo, tačiau kol kas nė vienas jo kūrinys nebepadarė tokio ryškaus ir greito hito proveržio kaip su Sam Smith įrašytas kūrinys „La la la“.

Pasiklausykite:

Žodžiai / lyrics

Naughty Boy - "La La La"
(feat. Sam Smith)

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

Hush, don't speak
When you spit your venom, keep it shut I hate it
When you hiss and preach
About your new messiah 'cause your theories catch fire

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

If our love is running out of time
I won't count the hours, rather be a coward
When our worlds collide
I'm gonna drown you out before I lose my mind

I can't find your silver lining
I don't mean to judge
But when you read your speech, it's tiring
Enough is enough

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, oh
La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
I'll find a way to block it, I go
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

I'm covering my ears like a kid
When your words mean nothing, I go la la la
I'm turning up the volume when you speak
'Cause if my heart can't stop it
I'll find a way to block it, I go

La la, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na
La la na na, la la la la la na na na na na.

Jūsų Maištinga Siela