Žmogau, kas tu esi? Kas tave mylėjo ir mylės amžinai? Kas tave paleido į pasaulį, kuriame tiek daug draugų ir tiek daug priešų? Žmogau, į ką tu tiki? Kuom tu gyveni, jei net nežinai, ką veiksi rytoj? Žmogau, kur tu eini? Kur tu skubi nešinas savo trapią širdį per samanų ir akmenų pievas? Kaip švytuoklė nuo pasaulio krašto iki pasaulio bedugnės balansuoji su pilnu vandens ąsočiu ant galvos ir kažko taip karštligiškai ieškai, bet nežinai ar pats save atradai. Kažkur tenais yra mirtis, tokia šalta kaip ledas, kaip sudarkyti bereikšmiai laiškai, bėgantys berniukai per lietaus laukus namo... Kažkur yra meilė, tokia šilta, kaip vakarai prie naktinio laužo su svirpiančiais žiogais, amžinai alkanomis žvaigždėmis, draugų dainomis... Žmogau, kas tave sukūrė, tokį nesuvokiamai keistą, sudėtingą ir pilną svajonių? Kieno širdies tiek laiko klauseisi? Ar pameni vis dar tą gausmą, jūrai atsitrenkiant į tavo kojų pirštų galiukus? Ar vis dar tuo tiki? Virpi? Gyveni? Kas tave taip mylėjo, kad galėjo net pasėti, saugoti ir paleisti į gyvenimą? Žmogau, ar bent žinai, kiek tavęs dar paslapčių, neįmintų mįslių laukia? Kiek dar tave vilios ir gundys ieškoti kažko į tolius... Žmogau, mano mielas žmogau, atverk tu akis ir širdį į žvaigždėtą dangų ir sustok nors minutėlei, nors mažai sekundėlei ir neskubėk taip greitai, nes aš kitaip nepavysiu tavęs ir nespėsiu įteikti to, ko tu taip karštligiškai ieškai nakty.M. Siela.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą