Knyga: Renata Šerelytė "Vardas tamsoje"

Sveiki, mielieji! Tikiuosi gyvenate gerai! Šiandien norėsiu Jums pristatyti Renatos Šerelytės knygą „Vardas tamsoje“, kurią nesenei baigiau skaityti. Tai iš tikrųjų unikalus kūrinys Lietuvos literatūros padangėje. Kaip žinau, lietuvių literatūra nėra popliari jaunimo tarpe; jie labiau renkasi užsienio lieratus arba užsienietiškus klasikus. O bereikalo. Kiek pats susidūriau su šiuolaikine lietuvių literatūra, kaip mat pakeičiau savo nuomonę. Renata Šerelytė nėra išimtis. Priešingai nei dauguma, kas manė, lietuvių literatūra man pasirodė kur kas intelektualesnė, nei verstinė ir populiarioji užsienietiškoji knygiena. Pamirškite Žemaites, Brisiaus galą ir visą kitą seniena, kuria verčia mus mokytis mokykloje, sutinku, kad reikia apie tai žinoti, bet nejaučia kažkodėl pamirštama šiuolaikinė literatūra ir jos autoriai. Viskas užsibaigia Vandos Junaitės „Stiklo šalimi“; pastarasis taip pat atrodo nuostabus kūrinys. Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė ir ta pati Šerelytė yra dabartinės lieteratūros „žvaigždės“, būsimi ateities klasikai. Galiu galvą guldyti, kad po 10 metų, jie bus įtraukti į vadovėlius. Todėl ne veltuj ginu lietuvių literatūrą, kurią taip peikia šiuolaikiniai kritikai krapštydami savo juodas pamėlusias panages. R. Šerelytės „Vardas tamsoje“ pasirodė ne taip jau ir šviežiai – 2004 metais. Iš kart po triuškinamos Ivanauskaitės knygos „Placebas“. Keista, bet tarp šių kūrinių radau nemažai paralelių. Visų pima abijose knygose nemažai detektyvinių siužetinių vingių, panašus saldus ir per dantį traukiantis humoras, kuris beveik visiems šiuolaikiniams literatams ir yra būdingas. Iš tikrųjų prieš pusę metų skaičiau Šerelytės romaną „Mėlinbarzdžio vaikai“ (šis pats naujausias) ir tikrai mane pribloškė toks neregėtas ir drąsus talentas. Nors pasakojama apie sovietinius laikus (ko labai nemėgstu), bet knyga dvekė šiuolaikine pozicija. Knyga tikrai buvo įtraukianti ir nuostabi. „Vardas tamsoje“ tenka pripažinti yra „silpnesnis“ kūrinys, bet kartu unikalus. Tikriausiai ir labiausiai „kitoks“ nuo visų šios autorės kūrinių: „Žuvies darinėjimas“, „Balzamuotojas“, „Laukiniai mėnesiai“ ir „Ledynmečio žvaigždės“. Beje, ši rašytoja taip pat rašo ir ese, ir kritinius straipsnius, ir knygeles vaikams. Palankūs dauguma žanrų. Kritikai aišku peiliu subadė ir, mano akimis, per greitai pasmerkė šį kūrinį. Jame tikrai yra įdomių vietų, kurias norisi skaityti net iki apsilaižymo. Visa knygos fabula primena daugiasluoksnį pasakojimą, kada moters gyvenimas seka šiandienos vaga ir kaip jos gyvenimas vystėsi praeityje. Veiksmo vieta – policijos irštva, kurioje vyksta ne tik kasdieniniai vargai, bet ir intiguojančios, jokiu būdu ne banalios meilės istorijos. Ir vėlgi norisi man šį romaną lyginti su Jurgos „Placebu“, kuriuose dominuoja moterys ir katės. Iš tikrųjų tokie personažai mane teigiamai dirgina ir sužadina herojų simpatiją. Kiti personažai kaip antai: kunigas, moterirškė ugniniais plaukais, skiedanti apie ekstrasencines galias, paslaptingasis Mokytojas, Šarkienė su savo baru ir kiti. Veikėjai labai skirtingi, ryškūs, galbūt šiek tiek ir nerealūs, kas kabino kritikus, bet pripažįstu, kad velniškai simpatiški. Visi jie plakasi apie policijos nuovados gyvenimą. Galiausiai knyga taip įsivažiuoja, kad pabaigoje tampa fatališkai chaotiška, visi sapnai, jausmai, mintys ir vizijos susiplaka į vieną kokteilį ir gaunasi sunkiai suvokiama košalynė. Bet neabejoju, kad autorė būtent to ir siekė. „Vardą tamsoje“, vargu ar berasite knygyne, nes paskutinę aptikau Centrinėje Vilniaus knygyne. Tokio senumo leidiniai dažniausiai būna jau išgraibstyti, o dar tas intriguojantis ir drąsus viršelis, tikrai neleidžia likti abejingoms akims. Taigi, jei turėsite laiko ir pamatysite šią knygą, pasiimkite ir nepatigėkite perskaityti ir galbūt kažką naujo sužinoti ne tik apie save, bet ir pačią lietuvių šiuolaikinę lieteratūrą. Šiam karteliui tiek, sekmės Jums, milieji!

Jūsų Maištinga Siela.

P.S. Nuotraukos - darytos mano.