Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Kaip užsiauginti baimę"

Sveiki mielieji, šiandien trumpai noriu pakalbėti apie perskaitytą Jurgos Ivanauskaitės knygą „Kaip užsiauginti baimę“. Apie knygą jau buvau užsiminęs senesniuose pasisakymuose, o šiandien noriu ją aptarti savo akimis. Ir iš tikrųjų pirmosios Ivanauskaitės knygos man dvelkia keistumu, jos tikrai yra kitokios nei ateinantys mega romanai. Šis novelių ir apsakymų rinkinys tematika mažai kuom skiriasi nuo „Pakalnučių metų“. Visus jos apsakymus šioje rinktinėje apjungia viena neišsemiama tema – baimė. Baimė mirti, baimė gyventi kitaip, bet kartu baimė gyventi ir esamą realybę. Iš tikrųjų visi jos senesnieji tekstai yra sparčiai artėjantys prie to, kad jie kasdien vis aktualėję, o ne sensta. Aišku, šioje rinktinėje buvo ir tokių kurinių, per kurias man norėjosi ir miegoti arba kuo greičiau perskaityti ir prieiti prie įdomesnės. Nes ten kur seka siužetas ir kartu pamąstymai iš tikrųjų yra įdomu. Pavyzdžiui novelė „Kaip užsiauginti baimę“, kurią Viktorija Daujotytė įvardino kaip geriausią, man nė iš tolo neatrodė geriausia. Galbūt struktūra ir visas pasakojimo tempas ir atitiko visus nuosekliausius kanonus, bet man ši novelė buvo per daug ne tai, kad nusivažiuota, per daug sodri, per daug perkrauta jausmų, kad vos spėjau gaudyti mintį. Man kur kas mielesnės buvo jos siurrealistinės nevelės „Užsidegusi vasara“, kada net kvapą užgniaužė laki fantazija suderinta su visuotine psichozės invazija, arba novelė „Raudona suknelė“, kurią pasimatuoja teatro artistė ir po to nebegali jos nusimauti, nes suknelė mistiškai pradeda trauktis, kol galiausiai visiškai sutraiško žmogų. Na ir paskutinė jos novelė „Teatras“ mane pribloškė savo mokėjimu parodyti šiuolaikines šeimų problemas ir jose vyraujantį šaltą egoizmą bei abejingumą. Skaičiau net seilė tįso, ne veltui ant knygos viršelio parašyta, kad su antruoju rinkiniu Ivanauskaitė tapo apsakymų meistrė. Lenkiu žemai galvą. Iš tikrųjų verta ar neverta skaityti šią knygą? Atsakymo vienareikšmiško nėra, ji jums patiks, arba nepatiks. Nepatiks tiems žmonėms, kurie galbūt nėra apsiskaitę ir nėra pratę prie naujų žodžių ir terminų gausos, nes stilius nepratusiems gali pasirodyti klampus ir sunkus. Nerekomenduoju ir visokių svajonių romanų ar aštrių siužetų gerbėjams. Knyga gali pasirodyti kliedesiai, bet jei tu esi laisvės ištroškęs, ieškantis savo sielos kertelių, galbūt turi slaptą pasaulėlį, kuriame jautiesi saugus arba kartais jautiesi užguitas, keistas, nesuprastas ir visaip kitais išstumtas iš rato ribos, šioje knygoje, kaip beje ir kitose Ivanauskaitės kūriniuose, galėsi kažką pasisemti, išgyventi ir pertransliuoti per savo neuronus. Man asmeniškai Ivanauskaitės kūryba visada žavi, kad ir kokia ji bebūtų, šiaip tenka pripažinti, kad storieji romanai, mane užkariavo pirmiau ir jie tebėra mano favoritai, bet ir ankstyvojoje jos kūryboje eina užčiuopti tą gyslelę, kurios man dar niekur neteko skaityti. Aš vis čia šneku Ivanauskaitė, Ivanauskaitė, lyg, rodos, kitų žmonių ir nebūtų, nepagalvokite, kad esu ją sudievinęs, tiesiog atoslūgiais pas mane užeina „Ivanauskaitės“ manija. Paskutinį kartą tai nutiko rudenį, dabar jau vasara. Ir visgi, Ivanauskaitė yra žmogus netiesiogiai mane paskatinęs rašyti ir iki šiol sėkmingai stumiantis į šį literatūros sumišusį pasaulį. Todėl nori nenori kažkaip imi ir intuityviai kalbi apie tau svarbius žmonės, juk jūs darytumėte tą patį? Na aišku, visi darytų tą patį. Tęsiant knygos apžvalgą, nes recenzija pavadinti jau nebeapsiverčia liežuvis, noriu pasakyti, kad nesigailiu skaitęs, o tuo labiau pirkęs knygos. Kaip ir visada sakiau, man knyga yra intymus dalykas ir ji turi perskaityta likti su manimi, kažkur tarp lentynų, kad bet kada galėčiau prieiti, atsiversti, pauostyti knygos kvapą, paskaitinėti ir prablaškyti savo niūrias, o kartais ir giedras gyvenimo dienas. O kodėl tai neturėtų būti Jurgos Ivanauskaitės „Kaip užsiauginti baimę“ knyga?

P.S.

Jei turite kokių nors pasiūlymų ar kokių nors klausymų, kuriais norėtumėte, kad išsakyčiau savo nuomonę bloge, maloniai prašome parašyti į šį emailą – cirkininkas@gmail.com arba į skype, aišku, kas turite mano kontaktus. Tikrai būsiu dėkingas, jei šį blogą parekomenduotumėte ir savo draugams, tada ir lankytojų čia ateitų daugiau, o ir rašymas būtų ne vienoms akims, o jau būreliui žmonių. Dėkui.

Jūsų Maištinga Siela