Pasaulinės krizės gairės mano akimis. Dvasinė ir kultūrinė krizė pagimdė ekonominę griūtį.

Sveiki mielieji, šiandien noriu paloti apie kultūrinę krizę savo akimis. Čia visi desperatiškai ir fatališkai užsidegę tik ir šneka apie ekonominę krizę, bet geriau pažiūrėjus, mūsų dabartinės krizės yra surištos vienu nesibaigiančiu lynu: fensinė, kultūrinė, globalinė, ekonominė, švietimo krizės apjungia kaip vienas gyvybiškai svarbus kraujotakos ratas – KRIZĖ. Net neabejoju, kad bet kokia krizė yra reikalinga ir svarbi norit kažką keisti ir judėti kita linkme. Nebegalima šikti fekalijomis į tą pačią duobę, reikia rausti kitą, nes pastaroji jau paplovomis teka per kraštus. Pastiniuoju metu taip susigulėjo mūsų geras gyvenimas, kad netelpantys kaštai tiesiog orgazmiškai taškėsi į šalis. Ir staiga ateina „raudonkepuraitė“ krizė ir parodo nuogą užpakalį. Dabar visi susėdę tik ir laukiame, kada čia ta prizė baigsis, nors iš tikrųjų nesibaigs tol, kol žmonės nesusivienys (paties Algimanto Čekuolio žodžiai) ir nepradės gyventi naujo gyvenimo modelio. Pasižiūrėjus filmą „Namai“ apie žmogaus raidą Žemės planetoje, net šiurpuliai laksto, kad tokios bjaurastys gali šitaip žaloti planetą. Juk dabar žmonija nieko nebesiskiria nuo vėžinių ląstelių, kurios tik kaip įmanydamos gręžia Žemės išteklius, kerta miškus, teršia orą, milžiniškais mastais niokoja savo namus – Žemę. Manau, kad viso šito priežastis yra ne tiek technologijos, noras plėsti, kiek viso pasaulio kultūrinė krizė. Ką aš čia šneku, ne kultūrinė, bet dvasinė krizė. Žmonės nebetiki nieku, tampa agresyviais ateistais, kurie tiki tik tai kuo mato. Paskaičius interaktyvius interneto komentarus vos neuždusau, kaip žmonės save mato, kaip gyvulius, kurie gimė tam, kad daugintus. Siaubas, aukštos klasės kalibrais užtaisyta savidestrukcija. Manau, tai parodo žmogaus neišprusimą ir žiaurų sumaterialėjimą, kuris vašku užvarvino ne tik širdies ir dievoieškos kanalus, bet ir akis bei ausis. Kultūrinė krizė, manau, tęsiasi visada, turiu galvoje vakarų pasaulį. Augant ekonomikai, žmonės nebeturi laiko sau, o ką jau kalbėti apie tikėjimą, ramybę ir harmoniją, visas laikas sušeriamas visuomenės materialei gerovei. Manau, krizė yra viena iš būdų suparalyžiuoti šitokį norą siekti vis geresnio gyvenimo, ir kaip gaila, kad ne visapusiško, bet materialųjų. Juk ir ligos: vėžys, neregystė, paralyžius, sklerozė ir t.t. žmogui siunčiamos kaip gydomosios apsaugos, kad žmogus atsipaipaliotų ir pradėtų rūpintis savo siela, davasia, o ne tik savo kišenės reikalais ir karjeros kopimu. Taigi kultūrinė krizė, į kurią mano akimis įeina tokie komponentai kaip: laisvė, meilė, dvasinių vertybių puoselėjimas, kūryba ir viską, kas teikia didelę augimo jėgą pačiuose žmonėse. Žmonės nesikeičia, jie lieka tokie patys buki, o technologijos auga kaip ant mielių, šiais laikais svarbu mokėti sugretinti dvasinį (kultūrinį) gyvenimą kartu su tuo hiperaktyviu technologijų ir „gero gyvenimo“ variantais. Ak, kaip gaila, kad kultūrinis sluoksnis labiausiai ir nukenčia. Ir dabar suparalyžiuoti krizės mes fatališkai vėl griebiamės ne šaknų – kultūros puoselėjimo, bet atvirkščiai, kaip įmanydami darome dirbtinį kvėpavimą ekonomikai. Taip, ji svarbi, bet dėl ko prasidėjo ši krizė? Žmonės nesikeičia ir vėl, jie vėl desperatiškai siekia tos būklės, kuri buvo 2006-2007 metais ir nesupranta, kad taip, kaip gyvenome iki šiol, jau nebegalime gyventi, tai žalinga, tai kenkia ne tik mums, bet visiems Žemės gyviams ir pačiai planetai. Nesuvokimas yra didžiausias žmonijos ribotumo rodiklis. Manau, reikia prisiveržti diržus ir nors kažkiek apmalšinti tą beprotišką, mano akimis kraugerišką, norą siekti karjeros aukštumų, siekti siekti ir vis siekti, juk tai beprotiška. Žmonės dėl to išprotėję, dėl utopinės geresnio gyvenimo vizijos, nuo kurios jau vemti verčia, o iš tikrųjų jų pačių viduose neretai būna tokios dvasinės skylės, kad neprilygtų net išretėjusio ozono sluoksnių bedugnėms. Kokia bus mūsų būklę, kai išsikapstysime iš krizės ir toliau kopsime tais pačiais apšiktais laiptais? Visa tai tikrai nesitęs amžinai ir galiausiai vėl prives mus prie dar didesnės krizės. Gal tada ne krizė gelbės mūsų kailius, bet intensyviai suaktyvėję virusai. Neseniai teko skaityti, kad Afrikoje viena moteris užsikrėtė nauju ŽIV virusu, kurio pasaulis dar nebuvo matęs, kokio masto susilauks nauja viruso atmaina dar iki šiol neaišku. Bet kokią vėžinę ląstelę reikia gydyti ir mes Žemės planetai tapome tarsi parazitiniu užkratų, tik imame imame ir nesuvokiame dėkingumo jausmo kitoms gyvybės formoms. Juk net mūsų Žemė yra gyva, turi savo charakterį, savo mąstymo modelį, biostruktūrą, tai kodėl, ji turėtų leisti mūsų padermei toliau taip destruktyviai gyvuoti, kad užuot ją mylėję, mes iš jos tik imame ir galvojame tik apie žmonijos gerovę. Kultūra nyksta, pagarba kitoms būtybėms taip pat. Be jokios abejonės ši ekonominė krizė yra su tuo surišta, galiausiai žmonija turi savo karmą ir savo skolas, kurias reikia sumokėti. Todėl mažiau iškokime kaltų kituose, dėl ko vyksta šios krizės, kiekvienas pradėkime nuo savęs, nuo savo kultūros darželio tręšimo ir puoselėjimo. Paklauskite savęs, kam jūs paskiriate daugiausiai laiko? Kur daugiausiai laiko paskiria mūsų tėvai? O valdžia? Kurią gyvenimo vietą užima kultūriniai aspektai? Ar ne pats laikas keistis užuot lindę į dar didesnį karvės tortą? Kaip bebūtų paradoksalu, bet būtent kultūrinis ir dvasisnis sluoksnis nukenčia ir krizės metu, nes visos jėgos bei lėšos skiriamos ekonomikos palaikymui vagiant nuo kultūrinių lėšų. Pats švietimų ministras pareiškė: „Pasakykite, be kokios knygos dabar Lietuva neišgyventų?“ Taip jis pakomentavo, kad knygų leidyba visiškai sustabarėjo. Ir vėl kenčia kultūrinis sluoksnis, jį apvogti yra lengviausia, nes kažkieno akimis šis sluoksnis turi mažiausiai poreikių, juk daug svarbiau yra sveikata, Lietuvos keliai, karo tarnyba, pensija, motinystės išmokos ir t.t. Taip be jokios abejonės tai yra svarbu, bet kodėl prie tų butinybių nėra priskiriama kultūra, lyg tai būtų kažkokia nereikšminga pramoginė sritis skirta tik turtingiesiems. Taip kultūrą pamirštame, o puoselėjame civilizacijos privalumus, bet jūs man pasakykite, ant kokio šunėko plauko laikosi pati civilizacija? Ar kartais ne ant to paties kūltūrinio? Manau, anksčiau ar vėliau savo ar ne savo noru grįšime prie dvasinių vertybių ir bandysime vystyti tas gijas ir sulyginti su technologijomis. Juk dvasingume ir slypi tikroji jėga, tikrasis išgyvenimas. Juk budistų vienuoliai, ypač aukšto rango dvasininkai, lamos jau išgyvena be jokio maisto, o žiemą sušildo savo kūnus vien savo bienergetika ir visiškai nekenkia Žemei, jiems nereikia jos išteklių, bet štai mes tuo keliu nežengiame. Manome, kad turime laisvę ir lygybę lygindami save su musulmoninėmis tautomis, bet drįstu pareikšti, kad nė per nago juodymo neturime. Dvasinė krizė - begalinė. Apie religijas nebešneku, krikščionybė nuskurdo ir nebeatitinka šiuolaikinių žmonių poreikių, todėl manau, kad reikia naujos religijos suvienysiančios visą pasaulį. Tą religiją pavadinčiau Dievo Meile, kuri kviestų mus prisijungti ir savaip atrasti tikrąsias savo vertybes ir siektinybes. Bet kokie tokie prasimušimai yra vadinami sektantiniais ir užsitarnauja blogą vardą ir smegenų plovyklos etiketę. Neslėpsiu, klaikių sektų tikrai yra, bet yra ir tyrų, kurios skleidžia gerąją šviesą. Žmogus atradęs vidinės ramybės resursus pasikeitų, jis būtų kitoks. Mano akimis galbūt geresnis. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad pelnytai sulaukėme KRIZĖS, kurią ištisus amžius nešė kultūrinę bei dvasinę užgniaužtą šleifą. Aišku, jūs galite sutikti su manimi arba ginčytis, kiekvienas pasaulį galiausiai mato savo „veizolais“, tad daugiau tolerancijos, mažiau arogancijos. Meilės, šviesos, sveikatos ir ramybės jums, mielieji.

Maištinga Siela