Klaipėda, Smiltinė - tai vieta, kur ir numiręs norėčiau sugrįžti

Sveiki visi,

Šiais metais, sausio mėnesį, teko truputį pasisvečiuoti Klaipėdoje ir, žinoma, pabuvoti prie taip kaskart išsiilgtos jūros. Gaila nebent tai, kad ilgai prie jos neteko užsibūti dėl -10C šaltuko, dėl kurio, juokavome, mano kompanionui, pasibuvus ilgiau, tektų amputuoti kojos pirštus ir grįžus virti „Gangrenos sriubytės“. Juokavau, gaila, kad kojų jis nenušalo ir sriuba išeis tik vegetariška, tačiau džiaugsmas, vėl pamačius jūrą, mane tie vaizdai visada nušlifuoja it brangakmenį ir priverčia pasijusti pakylėtu. Iš šios kelionės ne tik prie jūros, bet ir po Klaipėdos senamiestį, universitetą nuotraukomis pasidalysiu su Jumis.

Ši kelionė prasideda gan paprastai – viešasis Klaipėdos transportas, kur buriasi apsimuturiavę nuo šalčio žmonės. Štai, mums besėdint autobuse, riedančiam į centrą, prie pat mano akių atsivėrė tikrasis autobusinis „greitasis“ menas, kuriam, gal ir per riebiai pasakysiu, pavydėtų net pats Pablas Pikasas. Taip ir nesupratau, ar tai moteris, ar žmogėdra, kuri prarijo galvą ir toliau doroja kūną... Tai visada skatina diskusijas ir kūrybišką mąstyseną. 

Prieš jus – pilkas žiemos apgaubtas Klaipėdos senamiestis ir užšalusi Danės (Dangės) upė. Iš dangaus po truputį snyguriuoja „snygis“ – šį terminą perskaičiau Delfi orų pranešimuose ir dabar kuo puikiausiai pritaikysiu. Sakyčiau, beveik gražu.

Tilto gatvės tiltas per upę. Turėklų gėlėtas fragmentas.

Taip ir nepasidomėjau, kas ta „Apotheca“ ir ką joje galima rasti, tačiau žavi ir skoninga senamiesčio iškaba man nejučia priminė tikrąjį meilės miestą – Vilnių.

Pastatas, po kurio „balkiais“ ne kartą vaikystėje praeidavau, laikydamasis mamai už rankų. Dabar atrodo toks mažas...

Vienas iš senamiesčio skersgatvių, apgaubtų žiemos pilkumos, šalčio.

Kažkokia man nesuprantama krautuvėlė, į kurią taip ir neužsukau, bet lėkdamas pro šalį spėjau nufotografuoti duris, pats nesuprasdamas, kam ir kodėl. Tiesiog Klaipėdos „Street Wear“, įspėjantis, kad viduje jus stebi vaizdo kameros. Mėgstantys pasifilmuoti, manau, turėtų čia užsukti ir ką nors nuveikti.

Niekada nepraleidžiu progos nufotografuoti žemės, ant kurios vaikštau – kvailas įprotis, bet visada šitaip. Štai toks senamiesčio grindinys, skendintis sausio įšale. 

Tipinis senamiesčio skersgatvis, atsistojęs tarp dviejų namų, pasijauti kaip slegiamas sūrmaišis. 

Tipinė Klaipėdos senamiesčio architektūra, mažai kuo skiriasi nuo kitų didmiesčių senamiesčių, tiesa, čia daugiau galima rasti vokiečių architektūros ypatybių, bet ne taip pastebimai, kaip iš pradžių galvojau esant.

Na štai, įsukome į Klaipėdos Universiteto kiemus. Visam ansambliui jau apie 100 metų, tiesą sakant, man labiau primena neogotikinius vienuolynus, nei fakultetus.

Patogu – fakultetai vienas šalia kito, o neišbarstyti po įvairias miesto dalis.

Aha, štai Jums ir Hogvartsas – raganų ir raganių kerėjimo mokykla. Įdomu, ar Dumboldoras žiūri iš savo kabino pro langą į mane? 

Ką ir bepridursi...

Viena iš Klaipėdos Universiteto kiemo skulptūrų. 

Tiesa, nepamirštam pasižiūrėti, ant ko ir vėl vaikštome ir kartu pasigrožėti kanalizacijos dangčio išskirtiniu grožiu.

Viskas ir taip aišku – KU teritorijos planas.

Gražus oranžinis daugiabutis, užfiksuotas belaukiant kažkur Šiaurės Klaipėdos dalyje autobuso. Pamaniau, pasidalysiu ir tuo, ką įprastai regi akys.

Prieš Jus, ponios ir ponai – Klaipėda, Naujoji perkėla. Nors ir šalta, vis tiek ryžtamės keltis kitapus marių. Kaip nors, na, juk ištversime, Sibiro taigoje žmonės ištverdavo...

Laukiam kelto... Patikėkite, ant šių gundančių lauko kėdžių nenorėtumėt atsisėsti, rizikuodami prišalti užpakalius ir gal dar kai ką.

Beveik kaip balkone iš japoniško animacinio multiko, tik kad belaukiant baisiai šalta, imu trypčioti vietoje ir bandau negalvoti apie geliantį šaltį. Taip, velniop šaltį – mes išgyvensime. Juk yra saulė!

Aha, laikas vėl pasižiūrėti ant ko gi aš vaikštau...

Štai jau ir kelto šildomoje kajutėje. Bijau išeiti į denį, nes bandau kaip kokia erkė prisitraukti šilumos. O čia vaidas pro kajutės langą.

Dar kelios nuotraukos iš laukimo Klaipėdos pusėje...

Oi, laukiam, laukiam, mes - velniai rautų, ko gi laukiam? Jau bagiu pamiršti. Trypt, trypt, tryp...

Visgi draugas mane ištempė iš kajutės ir ėmiau pyškinti kadrus plaukiant per marias. O gal tai nuotrauka iš kajutės langelio? Dievaži, jau nebepamenu...

 

Susipažinkite, čia – garsioji kajutė.

Jau persikėlėme ir ėmėmės dviejų kilometro karavano link jūros ir atgal – dar du. Dabar prasidės nuotraukos iš šios misijos – išvenk „Gangreninės sriubytės“, pamatyk jūrą ir grįžk namo nesusirgęs.

Atsigręžus matosi Klaipėdos panorama, tiesa pro objektyvą jos nepavyksta „padoriai“ užfiksuoti. Et, bet vis tiek gražu, kylant pramintu taku į lagūnos aukštumas.

Gal ir ne „Amerikos grožybės“, tačiau pakelėje viskas stebino savo lietuvišku spindesiu.

Apšerkšnijusi žolė... Žinote, einant, man ima darytis karšta. Netgi šnopuoju kaip koks eskimas, dairydamasis savo paklydusių šunėkų.

„...sugriauk visus tiltus, tik mažą pušelę, maldauju palik...“ – štai jums visas pušynas!

Nevykęs kadras, bet vis tiek. Vis dar einame, man darosi šilčiau, o mano Don Kichotui tik šalčiau... Paradoksas!

Toli gražu, kad ne sraigė...

Toks gėlas dangus, kad norisi jo atsigerti.

Viduryje lagūnos randame apsnigtą suolelį ir šiukšlinę, bet nesisėdam, kad neprišaltume patys žinote ko.

Apsnigtos Neringos (ne Venckienės!) kopos.

„...uh, uh, aš ėrgi biegu! Irena, sakau sustuok, pasišnekam!“ Laiptai į jūrą.

Štai toks vaizdas atsiveria saulėtą sausio dieną į mylimą Baltiją. Širdis kukuoja „Trys milijonai“ ir nebenoriu namo, niekur nebenoriu – noriu čia pasilikti visam laikui! Dabar žinau, kai numirsiu, būtinai čia ateisiu. Netgi vasaromis čia man patinka būti iki vėlumos, gerti vyną, skaityti knygą, žiūrėti į jūrą, netrukdant negausiems praeiviams. Patinka čia užkasti kojas į šiltą smėlį ir klausytis paukščių, vandens ir vėjų. Tai trečia vieta pasaulyje, kur visada gera sugrįžti, po Vilniaus ir Žemaitijos kalvų.

Klausiu, kam tas pasaulio kraštas? Kam tas Los Angelas ar Maldyvai, kai savo pasaulio kraštą turime sau po kojomis – tik čia ir dabar. Okeanai alsuoja sūriais atodūsiais.

Saulė leidžias...

Gyvenimo keliai. Kurį pasirinkti?

Ant šitų laiptų sėdėčiau ir sėdėčiau, jau nebebijodamas nieko prišalti ir pašalti.

Pati pakrantė apšalusi, todėl bijomės prieiti prie paties vandens, bet prie jo ir nereikia prieiti, užtenka kvėpuoti ir matyti.

Štai toks foto reportažas iš Klaipėdos ir Smiltinės. Tikiuosi, kad nebuvo per daug nuobodu ir iki susitikimo kituose reportažuose.

Jūsų Maištinga Siela