Sveiki, nusivylusieji ir laimingieji,
Mano kukli svajonė – pralėkti su tavimi susituokus kregždėmis virš Vilniaus
tiltų, šešėliais erzinant Neries žuvis. Parbėgti prisikėlus iš senų kapų
pamirštais alsavimais, žaisti su tavimi slėpynių viduramžių senumo
skersgatviuose, šypsotis prie dabarties paminklų arba sėdėti sankryžoje,
amžinai degant geltonai šviesai, ir laukti lietaus, juoktis iš beprasmybės. Argi
negražus šis pasaulis? Argi mes nebegražūs, žaisdami gatvėmis lyg niekada
nebesuaugsiantys vaikai? Argi?
Aš, tu ir Vilnius – mūsų senamiesčio kiemai ir mus atpažįstančios katės ir
benamiai. Mes čia, įaugę senais kaštonais į rūsius ir pusrūsius, skaičiuojame
antenas ir skraidančias lėkštes virš įraudusių čerpių. Gera čia būtų su tavimi
numirti, neišėjus iš miesto, bet sukremuotais pelnais įbėgus į vėjo gyslas,
bastytis ir bastytis aklinais skersgatvių skersvėjais be ilgesio, su tavimi
susilietus smilkiniais, taip, lyg Siamo dvyniai iš Šiaurinio žvaigždyno,
pagimdžiusio mus alkanos žydės klyksmu senamiesčio gete. Bastytis ir bastytis. Daugiau
nieko. Tik bastytis. Drauge.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą