Sveiki,
Dabar sėdžiu ir mąstau apie tai, kad negerai... Negerai, kai norai tampa
prieš pasaulį pretenzijomis. Tai tolygu rankoms, kurios staiga tampa benzininiais
pjūklais ir prie visko, prie ko tu prisilieti, pasibaigia mažų ėriukų
skerdynėmis. Ir tai, kas brangu, be gailesčio perdega kaip netaupiosios
elektros lemputės ūselis.
Negerai, kad svajonės tampa lyg akmuo po kaklu, o dar blogiau visai
nesvajoti, nieko nebenorėti, neturėti jokių planų, nieko nenorėti turėti, daryti,
nes viskas atrodo kaip iešmai ir durtuvai nutaisyti prieš tavo pastangas dar
nors kiek egzistuoti. Mačiau filmą, kada įsibėgėję azijiečių kariai turėjo
pasismeigti ant durtuvų, nes tik tokia mirtis jiems buvo garbinga, neva geriau
už šūvį į pakaušį, o aplinkiniai plojo katučiu lyg per gladiatorių kovas. Ar tie
žmonės turėjo dar kokių nors siekių? Norėjo dar dirbti „Maximoje“, plauti indus
Palangos vos ventiliuojamose virtuvėlėse, ar norėjo dirbti vardan to, kad užsidirbti?
Kokie maži norai, bet kiek daug laiko, prakaito ir nusižeminimo reikalaujantys
troškimai. Aš tokių nenoriu, o dideliems darbams, žinant, kad jų niekada nepasieksiu,
kaip tie Kinijos mirtininkai, geriau linkstu prie garbingo visuotinio susinaikinimo,
nei negarbingo šūvio į pakaušį.
Kokia banali tiesa nuo Darvino laikų. Jeigu neprisitaikai ir nerandi nišos
gamtoje, tai tampi išnykusia rūšimi, taip ir mūsų visuomenėje individai, kurie
pasitraukia į pakraštį – narkomanai, alkoholikai, plėšikai ir t.t. Daugelis iš
mūsų yra linkę tokius teisti, tačiau kartais jiems nebuvo duota jokių
pasirinkimo apart kančią arba atsitraukimą, apart negarbingo šūvio į pakaušį
arba savanorišką pasismeigimą ant durtuvo. Žinau, ką galvojate – „kokia per nesąmonė, skiedalai, jei tik aš
būčiau jo vietoje, kalnus nuversčiau...“ Ir ak, kokie mes kartais falšyvūs
žmonės, stebėdami jų kančias, depresijas, ašaras, sakydami: „susiimk, pasigydyk pas psichologą, tau gal
elektros šoką, baik save žaloti, nustok savęs gailėti...“. Beveik piktai ir
pasipiktinę tai sakome visuomenės lagerio kankiniams. Tačiau su kokia nuostaba,
baime ir gailesčiu puolame giedoti kitą giesmelę, kai žmogus pakelia prieš save
ranką ir savu noru galutinai pasismeigia ant durtuvo, tada puolame
romantizuoti: „koks didžiai talentingas
buvo žmogus, jis visada padėdavo, koks darbštus ir t.t.“ Peršasi labai
paprasta ir nukvakusi mintis, kad mirti iš tikrųjų gera, geriau nei gydytis,
geriau nei verkšlenti dešimtmetį ar du, malšint nerimą, baimę, skausmą,
nereikalingumo jausmą, nepasitenkinimą, pilnatvės trūkumą vaistais, galiausiai
alkoholiu ir narkotikais. Tik miręs žmogus mums vis dar yra stabas ir
paminklas, o kol gyvas tik vertas pasišlykštėjimo ir menkinančių žodžių.
Keistas šis pasaulis, galvoju. Kiek mažai mes suprantame ir kiek daug net
nenorime suprasti, kol esame vienas kitam svetimi. Rodos, tik mirtis mus visus
suartina, o ne gyvenimas. Bet juk tai iškrypimas. Ne kitaip.
Jūsų Maištinga Siela
Gerbiamas autoriau, sunku patikėti, kad esate tokios nuomonės
AtsakytiPanaikintiAr nemanote, kad bet koks darbas puošia žmogų? gal svarbiaupasirinkti darbą ir būti naudingam visuomenei? Darbas turi atitikti žmogaus gebėjimus ir specialybę.
Linkiu permąstyt ir pakeist požiūrį iš tinginio į darbingo žmogaus
Didziausia tamsa buna pries ausra
Panaikinti