Sveiki, knygų
skaitytojai,
Atėjo
ruduo ir susivokiau, kad laikas grįžti į lietuvių rašytojų lizdelį ir pradėti
vėl „draugauti“ su vietine literatūra. Viena iš „draugiškų sugrįžtuvių“ buvo šį
rugsėjį skaityta Andriaus Tapino knyga Vilko valanda, kuri sukėtė nemenką
sąmyšį lietuvių literatūros padangėje. Kodėl taip sakau? Na, nereikia minėti,
kad Vilko valanda be didesnės
konkurencijos ir nuostabos tapo Metų
knyga, kad jos tiražas pakartotas, o skaitytojai masiškai aptarinėja knygos
poveikį savo internetiniuose dienoraščiuose. Dabar „perskaityti Tapiną“ yra
netgi, sakyčiau, madinga.
Pradėsiu
apie mados tendencijas, nes ko gero Vilko
valanda yra labiausiai komerciškai išreklamuota knyga lietuvių literatūros
istorijoje. Ir sakau tai be jokios šypsenos ar paniekos, nes esu iš tų, kurie
mato ir gerąsias komercijos šaknis – juk ne viskas banalu ir pigu, ką galima
reklamuoti, įsiūlyti ar parduoti. Štai etatinė Šiaurės Atėnų apžvalgininkė Giedrė Kazlauskaitė net neketina
slėpti, kad ją erzina knygos (ir bet kokio (pasi)kultūrinimo)
reklamos, pvz., visuomenės eskaluojamo K. Sabaliauskaitės Silva Rerum bumo, Kazlauskaitė buvo tikriausiai šlykščiai paveikta
komercijos botago, kad net kurį laiką buvo išsižadėjusi skaityti trečiąją šio
romano dalį. Su komercija mes „draugaujame“ išties sunkiai, nes įkyri reklama
tiesiog atbukina žmogaus imlumą kažką pačiam savaime atrasti knygų lentynose, o
ant kiekvieno kulno atsisukus matyti Tapino vardą gal ir nėra geriausias
variantas patikti konservatyviesiems skaitytojams. Tačiau kaip gerai tiems,
kurie į knygyną užlekia ne kaip į ekspediciją po atogrąžų džiungles, o tik
keliskart per metus ir dažniausiai ne dėl savęs, o sugalvoję, kad per
didžiąsias šventes reikia kam nors padovanoti knygą. Nesakykite, būna ir
šitaip.
Jau
minėjau, kad knyga viena labiausiai išreklamuotų lietuvių literatūros
istorijoje. Be didesnių skandalų – niekas plagijavimu neapkaltino, jokia davatka
nepasmerkė pornografijos viešinimu, tačiau knyga vis tiek degė. Išreiškus Andriui
Tapinui politines pažiūras dėl žemės pardavimo užsieniečiams referendumo,
kitądien jo, toli gražu nepigi knyga (50 litų be nuolaidos!), buvo apšlapinta ir
padegta, o filmuotas makabriškas vaizdelis paviešintas YouTube kanale. Priminkite man, kada paskutinį kartą viešai
Lietuvoje buvo deginama knyga? Aišku, šįkart ne dėl knygos turinio, bet dėl paties
autoriaus pažiūrų, tačiau knygos reklamai (norite sutikite, norite ne) vis tiek
komercinis pliusiukas yra. Aišku, knygos vertimas į anglų kalbą ir jos
pardavinėjimas internete, www.vilkovalanda.lt
svetainės sukūrimas, sukurtas kompiuterinis žaidimas The Howler, planuojamas animacinis serialas romano motyvais, komercinės
ir vienos didžiausios Lietuvoje leidyklos Alma
littera „globėjiškas sparnas“, žmonių sausakimšos pristatymuose, Andriaus
Tapino pozityvi charizma, jo žinomas TV laidų vedėjo veidas, Metų knygos
titulas ir dar kiti faktoriai tiesiog lėmė knygos populiarumą.
Visgi
didžiausią knygos bumą lėmė tikriausiai paties romano žanras, kurio mes,
Lietuvoje, tokio kaip ir neturėjome. Gal ir turėjome, bet jis pernelyg ilgai
tebeguli kokio nors kuklaus nežinomo fantastinių istorijų kūrėjo stalčiuje, bet
taip galbūt ir niekados neišvys dienos šviesą. Stimpankas – fantastinis romanas su istoriniais elementais dar
kitaip – alternatyvioji istorinė realybė. Toks romanas tiesiog negalėjo
prašauti pro šalį, kai paaugliai ir jaunimas dievina tokio žanro knygas, jos
gausiai verčiamos iš įvairių kalbų, dažniausiai tai būna cikliniai,
daugiatomiai pasakojimai. Mes, lietuviai, išties turime neblogos eseistikos,
intelektualių romanų, stiprių novelių, tačiau tai, ką parašė Andrius Tapinas,
iš esmės praplėtė lietuvių grožinės literatūros kontekstą. Bet koks naujas
proveržis, žanro paįvairinimas, mano akimis, yra sveikintinas. Ir visgi,
skaitant, man buvo keista, kad tokia knyga yra parašyta lietuvio autoriaus,
nors iš kitos pusės visiškai nestebina, nes autorius interviu metu neslepia,
kad jam tokia nuotykių literatūra yra artima, jis ją mėgsta, o ir pats yra
bandęs versti Žiedų valdovo epopėją.
Knygos "Vilko valanda" kūrėjas Andrius Tapinas.
Vilko valanda
nukelia mus į XIX ir XX amžių sandūrą, laisvąjį Aljanso Vilnių, kuris tampa
alchemikų ir mechanikų miestu. Čia Tapinas konstruoja istorinius faktus,
istorinės epochos atmosferą su fiktyviais personažais ir įvykiais. Kas būtų, jeigu būtų, mane tai literatūroje
domėjo paauglystėje, dabar skaitant, man nebeatrodo itin įdomu, tačiau
prisiminiau Harį Poterį ir kitus
literatūrinius pop literatūros šedevrus,
kurie man nebeatrodo tokie simpatiški, gal todėl ir į Vilko valandą žiūrėjau gana pretenzingai, lyg pats būčiau labai
paveiktas komercinio botago. Nors tai technikos ir pažangos amžius pavaizduotas
romane, bet autorius atmosferą intuityviai kuria pagal viduramžių epochos
modelį – paslaptingas detektyvas, atradimai, išradimai, požemiai, alchemija,
būrimai, magija. Žavu, žaisminga, išmoninga ir, žinoma, lengva, greitai
skaitoma. O ko dar norėti iš nuotykių literatūros? Manau, kad Vilko valanda yra tikrai tvirtas pamatas
susikurti tikrai ir rimtai pramoginei lietuvių literatūrai, nes po kelis
banalius meilės romanus kasmet išleidžiančios moterys, kažin, ar formuoja tą pop grožinę lietuvių literatūrą. Smagu ir
tai, kad knygoje galima apčiuopti ir intelektualių užuomazgų, retkarčiais
prisimindavau Umberto Eco legendinį Rožės
vardą, Vilniaus požemiai ir gatvės atrodė simpatiški, su savo istorijomis
ir mitais, daugelį vietų tiesiog regėjau lyg būčiau ten pats, o ir ne paslaptis,
kad daugeliui Vilnius labai patinka ir neslepia šiam miestui savo simpatijų. Tiesa,
Tapinas ne vieną mitą įpina į kūrinį, panaudoja ir Vilniaus simbolį – geležinį vilką,
kuris tampa vienu iš šio kūrinio personažu.
Iš
pradžių, bent jau pirmuosius 100 puslapių, iš esmės nuobodžiavau. Tikrai. Niekas
neįkvėpė. Paprasta leksika, estetikos nuotykių literatūroje nedaug, samprotavimų
irgi, daug istorijos užuomazgų, reprezentacinių personažų apmatų, kuriuos
vėliau autorius susieja į bendrą istorijos mazgą, todėl, jau įpusėjus knygą,
pagalvojau, kad jau „šilčiau“, tačiau vis dar tariau sau, kad tęsinio, apie
kurį imta kalbėti itin drąsiai, tikrai neskaitysiu. O štai pabaigus knygą,
pagalvojau, kad velniai tave rautų, Tapinai, vis tiek knygoje kažką įdėjai,
nors ir vietomis pernelyg nuspėjama, vilkinančiai, retsykiais pernelyg banaliai,
bet vis tiek nudžiuginai, leidai pajusti primirštą nuotykių dvasią, o tai ir
yra, manyčiau, pagrindinis šios knygos tikslas – tiesiog be pretenzijų, kaip dabar
sakoma, chillinti, atsipalaidavus
leisti laiką. Jeigu bus galimybė ir laiko, tai imsiu ir perskaitysiu knygos
tęsinį, kurį autorius ketina pristatyti geriausiu atveju, kaip supratau, šių
metų pabaigoje.
Pasakojimas
vaizdingas, kartais pernelyg naratorius peizažu užsižaidžia kiekvieno skyrelio
pradžioje, bet tikriausiai tokiu būdu autorius pasirinko atskleisti laikmetį – nelyginant
koks gidas, skrendant per dangų ir pasakojant, kas matoma. Iš pradžių toks
pasakojimas priminė „Europos žegnojimą“ – tai veiksmas Rusijos imperijoje, tai
Vilniuje, tai Prahoje, tai Londone. Šis geografinis šokinėjimas, aišku, vėliau
gerokai aptirpsta, kol naratoriaus vyzdys susitelkia vien tik į Vilnių. Lygiai tas
pats ir su personažais. Jau, rodos, aišku, kad Jonas Basanavičius taps
pagrindiniu knygos veikėju, bet tuoj iššoka kitas konkurentas – Edvardas O‘Braitis
ir t. t. Visgi ryškaus herojaus nėra, knygoje svarbus personažų kolektyvas, jų
skirtingi charakteriai, savybės, todėl kūrinys atrodo ne tik geografiškai
išplėstas, bet jame veikėjų biografijos gana įvairios, nors iš esmės galbūt
ryškiausiu pavadinčiau Vilniaus legatą Antaną Sidabrą, kuris bene stoiškiausiai
atrodė romane. Žinoma, yra nemažai fikcijos ir faktų lydinių, transformacijos, aliuzijų,
simbolių, kad ir Bėdų mikrorajono Rožė, kuri neabejotinai yra dabarties
senamiesčio Roželės prototipas. Politinė atmosfera šiek tiek švytuoja į mūsų
dienas ir Pirmojo pasaulinio karo išvakarės tendencijas. Beje, knyga turi ir
iliustracijų, kurios atlieka nemenką teksto papildymo funkciją – ar jos
reikalingos, ar ne, tai čia jau atskira diskusija, bet man jos nesutrukdė
įsivaizduoti įvykius kaip kine.
Regis,
Andrius Tapinas užsibrėžė nemenką tikslą – sukurti daugiatomį nuotykių
literatūros seriją, kuri jau vadina Akmens
ir Garo miesto ciklu. Ką gi. Turime kažką naujo ir įdomaus, kas gali
patikti masėms. Dabar, baigdamas apžvalgą, pagalvojau, jeigu panašaus žanro
knyga būtų atsiradusi sovietmečiu ir praėjusi pro cenzūros filtrą, manau, šiuo
metu tokių knygų būtų „priperėta“ ne vienas tuzinas, o visų mokinių džiaugsmui,
kurie negali pakęsti lietuvių literatūros šaknų, mokyklinėje programoje
smarkiai konkuruotų su socialinio realizmo klasikais.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą