Sveiki,
Dabar net neabejoju,
kad miestai turi sielas, savitą charakterį, mąstymo formulę. Žmonės tai
intuityviai pajaučia, bet tiesiog negali to įvardyti, o gal pripažinti. Jie
vienuose miestuose jaučiasi tiesiog puikiai, o kituose lyg apsėsti demonų,
sako: aš negaliu kvėpuoti, kalti Panevėžio ar Kauno forsai, Šiaulių fyfos, negaliu
pakęsti geležinkelio stoties, o kaip kliba Aleksoto tiltas, bet pabandyk
pereiti per Vilijampolę, bet tu nežinai, kokios baisios Klaipėdos ligoninės ir
t. t., ir t. t. Miestas ir jo programa, manau, vienaip ar kitaip turi sutapti
su žmogaus programa, kitaip sakant, matrica.
Vilnius. Ak... Na,
nežinau, koks miestas dar gali labiau atitikti mano struktūrą? Mano minties ir
jausmo išraišką. Tai miestas, kuris versdavo mane iš lovos, liepdavo apsiauti
batus, čiupti fotoaparatą ir iki vėlyvo vakaro trypti jo grindinį, šaligatvius,
tupėti iki beprotybės ant Tauro kalno, lyg padėjus aukso kiaušinį, ir visaip
kitaip kvėpuoti. Ir man, tokiam naiviam ir kartais pasiduodančiam visokiausioms
silpnybėms, nenutuokti, kad ne aš sprendžiu savo pasivaikščiojimus po miestą,
bet miestas sprendžia, kur ir kiek man eiti, kur stabtelti arba už kokio kampo
įlipti į šuniuko paliktą siurprizą. Bet negalėjau pykti net tokiais momentais,
nes tai buvo tas pats Vilnius. Su fekalijomis ir žydinčiomis alyvomis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą