Knyga: Timur Vermes "Jis ir vėl čia"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Alma litteros šiųmečių knygų lentynoje netikėtai sužibo kitoks viršelis. Baltas, konservatyvus, bet kartu labai iškalbingas, - žodžiu, toks, kokį paskutiniu metu retai arba niekada nesutiksi, nes viskas mirgu margu šios leidyklos asortimente. Tai rašytojo ir žurnalisto Timur Vermes romanas Jis ir vėl čia (vokišk. Er ist wieder da), kuris sukėlė nemažų diskusijų Europos literatūros padangėje ir staiga tapo itin populiarus.

Šiemet Alma littera pristatė šią knygą lietuvių kalba ir visai nesitikėdamas, kad tokia knyga atsidurs mano knygų lentynoje, visgi surizikavau perskaityti kažką kitokio. Jis ir vėl čia romanas tiesiog prašosi apibrėžiamas. Aidas Puklevičius romaną jau spėjo priskirti „alternatyviosios istorijos“ romanui, kitaip sakant, kad tai romanas, kuris žaidžia su istoriniais faktais taip, kaip norisi pačiam autoriui. Aš pats šią knygą pavadinčiau globaline siaubo satyra, gal kiek prieštaraujantys vienas kitam terminai, tačiau kaip kitaip galima apibrėžti Hitlerio asmenybę, jeigu ne blogio genijaus statusu, kėlusiam visai Europai nenusakomą siaubą. T. Vermes nutarė atgaivinti Hitlerio legendą iš pamatų ir jį perkelti į mūsų dienas, tad blogio genijus tampa ir savotišku Robinzonu Kruzu, kuriam iš naujo reikia „įjungti“ prigimtinius išgyvenimo svetimoje erdvėje žmogiškuosius parametrus. O kam gali tai geriau pavykti, jeigu ne blogio genijui?

Manau, kad Timur Vermes ne be reikalo pasirinko Hitlerį, kuris, praėjus daugiau nei 60 metų po jo žūties bunkeryje, ir atgaivino jį literatūroje. Apskritai kažkas jau bando kalbėti apie Hitlerį kaip ikoną, tačiau mane gąsdina tokie terminai, nes ikona, mano supratimu, yra sektinis pavyzdys visai žmonijai, tačiau Hitleris... O kas sako, kad Hitleris neturėjo tokių pasekėjų? Turėjo. Turi ir dabar. Jau keli dešimtmečiai, kai Europoje sustiprėję nacionalistai, kurie seka Hitlerio ir nacių idėjomis, todėl neretai jie susilaukia neonacionalistų statuso, o kai kurie ne tik to nesikrato, bet atvirai didžiuojasi. Apskritai pertekliaus Europoje, kur taika ir demokratija tapo tokia liberali, manau, yra itin palanki terpė kurtis fašistinėms ir nacistinėms idėjoms – tą mes ir matome romane bei gyvenime. Toli eiti, siekiant valdžios ir „tiesos“ nereikia, nes laisvė pati atkelia vartus plisti šioms ideologijoms. Tai matydamas, Timur Vermes gana lengva plunksna ir paprastai bando signalizuoti ir perspėti, kad tokių kaip Hitleris šiandien gali vaikščioti ne vienas ir ne du, ir tik laiko klausimas, kada žmonėms nusibos lygybė ir vėl panorės būti aukščiau kitų.

Rašytojas Timur Vermes.

Romanas parašytas išradingai ir išmoningai. Čia nėra svarbus sodrus leksikonas ar meninių figūrų gama, autorius renkasi paprastą kalbą, bent jau tokią pateikia mums vertėjas Teodoras Četrauskas, todėl knygą skaityti nepaprastai lengva, lyg jis būtų „žurnalistinis romanas“. Tai buvo tik pirminis lengvumo įspūdis, nes po lengva ir savaime suprantama kalba ėmė vertis gilios potekstės, kurios ėmė provokuoti. Visgi tai paradoksų satyra, taikli, išmoninga. Hitleris, perkeltas į mūsų laikus, nejučia tampa komiku, kvaileliu, linksmintuoju, bet argi ne toks buvo pagrindinis veikėjas F. Dostojevskio romane „Idiotas“? Išorinis kvailumas tampa tik kaukė veiklioms smegenims, todėl skaitytojas gali kartu veikti su istoriniu „herojumi“ ir kitaip pasižiūrėti į nūdienos pasaulį.

Kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu, todėl knygoje svarbi Adolfo Hitlerio mąstymo maniera, kuri iš visų pusių paramstyta žinomais faktais apie šią asmenybę: prosenelis žydas, aistra architektūrai, oratoriaus sugebėjimai, neįstojimas į menų mokyklą, nuoskauda ir t. t. Šiais faktais autorius konstruoja Hitlerio mąstymo tipą ir pasaulėžiūrą, bet kartu paverčia Hitlerį Robinzonu, kuris turi prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Viskas jam sekasi puikiai. Net prunkštelėjau, kaip gotė sekretorė Hitleriui kūrė elektroninio pašto adreso pavadinimą. Tai buvo kone juokingiausia knygos dalis, bet šalia, aišku, sekė tas nujaučiamas Hitlerio idėjų ir populiarumo augimas. Blogio genijaus protas yra pajėgus išgyventi bet kokiais laikais, prisitaikyti ir laimėti.

Timur Vermes nepamiršta, kad mūsų pasaulis gerokai skiriasi nuo tų laikų, kokiais gyveno Hitleris, tačiau paradoksų dėka, jis sukonstruoja juokingas situacijas, kurios virsta epochų nesusikalbėjimais, neretai vienas apie batus, o kitas apie ratus, bet veikėjai vis tiek jaučiasi susikalbėję. Blogio genijus lengvai atranda pačius pažeidžiamiausius šios epochos žmonijos civilizacijos taškus ir jais pasinaudoja, ateidamas naujai kadencijai po 60 metų į valdžią – jis smūgiuoja į žiniasklaidos saulės rezginį, pasinaudoja „YouTube“ bei televizija, savo dikcija ir oratoriniais sugebėjimais. Rodos, reikia tiek nedaug. Žmonės dievina žvaigždes. Dievina išsišokėlius ir Hitleris tuo pasinaudoja net deramai neištyrinėjęs naujojo pasaulio galimybių. Vokietija jį regi kaip komiką su idėjomis, tvirtomis vertybėmis, todėl greitai jį iškėlė į valdžios forumus. Bet argi mes patys 2008 metais neišrinkome komikų ir TV laidų vedėjų į Seimą?

Kiek man žinoma, yra ketinimų šią knygą ekranizuoti. Tikriausiai turėtų išeiti neprastas filmas, nes medžiaga gana originali ir patraukli režisieriams. Man šiek tiek pritrūko knygos pradžios. Kaip tas Hitleris prisikėlė? Kaip autorius be jokios inercijos ėmė ir pradėjo pasakoti šią satyrą, tarsi be atskaitos taško? Kur Hitleris buvo tuos daugybę metų? Šie klausimai nuolat vedė per visą romaną, bet kuo toliau skaičiau, kuo labiau mėgavausi paradoksais, tuo labiau supratau, kad atsakymo į šiuos klausimus nesurasiu. Galų gale jie visai nesvarbūs, nes knygoje svarbi ne fantastika, o tylus perspėjimas, kad nutilus juokui, gali imti riedėti graudžios ašaros. 

Jūsų Maištinga Siela