Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Medaus mėnuo"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Medaus mėnuo“. – Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tikriausiai nėra tokio, kas domisi nors kiek šiuolaikine lietuvių grožine literatūra, kuris nebūtų girdėjęs Lauros Sintijos Černiauskaitės pavardės. Gana solidi pavardė, kuri užsitarnavo tiek skaitytojų, tiek literatūros kritikų pagarbos ir dėmesio. Yra tekę jau skaityti Kvėpavimą į marmurą, Benedikto slenksčiai ir vis kažkaip laukiau tos ypatingos progos vėlei sugrįžti prie subtiliosios Černiauskaitės kūrybos. Taip, šįkart kalbėsiu apie jos romaną Medaus mėnuo.

Medaus mėnuo kūrinį labai savikritiškai vertino pati Laura Sintija Černiauskaitė, pavadindama kūrinį netgi pačiu blogiausiu savo kūriniu, kuris balansavo tarp visiško sunaikinimo, tačiau kritikai kūriniui buvo ne tik gailestingi, bet jį netgi išgyrė. Ir ne be reikalo. Kaip visada L. S. Černiauskaitė pasiekia psichologinį tamprų lygmenį ir aiškinasi žmonių santykius. Motinos, motinystės, savęs kaip moters ir mamos pajautimas, atėjusios temos iš romano Kvėpavimas į marmurą, iš tekstų rinkinio Liučė čiuožia apysakos Penkiolikmetė, čia vėlei suskamba gerai pažįstamomis tonacijomis, bet visgi skirtingai. 

Į akis man iškart krito knygos viršelis – sniegas melsvume, kuris kaip ir pavadinimas, žadino kažkokio nekaltumo, skaistumo ir lengvumo aurą, nors prisipažinsiu, kad paties kūrinio pavadinimas manęs neįtikino – jis man nepatinka, nelimpa prie to, ką perskaitai. Medaus mėnuo – kažkaip šleikščiai saldu, netgi kvepia kurortiniu romanu, todėl visai nenustebau, kai vienoje recenzijoje aptikau kūrinį įvardytu kaip „eiliniu lietuvių meilės romanu“. Na, nieko sau, – pagalvojau tąkart, – kas jau kas, bet tik ne Laura Sintija Černiauskaitė! Manyčiau, kūrinio pavadinimo reikėjo paieškoti kažkokio kitokio, bet jis liko pusiau simbolinis, tikroji jo prasmė, siejant su kūriniu, nėra iki galo apibrėžta. Mėnuo – jis gali būti žmogaus permainų metas, sukrėtimų, patiriant svaigulį, nuodėmę ir kartu to pasekmes, keičiant paties žmogaus dvasinius parametrus, sakyčiau, tai būtų bendriausioji Medaus mėnuo prasmė.  

Nuo pat pradžių romanas, tiesiogine to žodžio prasme, „veža“ ir visai nesutinku su tais, kurie persisotinę verstinės grožinės literatūros raukosi, kokia neskani lietuvių literatūra, išimtinai turiu galvoje šį Lauros S. Černiauskaitės kūrinį. Visų pirma, jame nerasime pramoginio romano elementų – intriguoti, gluminti, šokiruoti, ekshibicionizuoti, dirginti ir visaip kitaip paveikti skaitytojo jusles ir fantaziją. Rasime tuos pačius elementus tik po sniegu, kitame literatūros lygmenyje, kuri vadinasi psichologinis matmuo. Būtent psichologinių judesių, fiksacijos, skaitytojo regos priartinimo prie neregimo bendražmogiškųjų santykių mikroklimato, kaip prie visai atskiro pasaulio, – tokia meistrė ir yra Laura Sintija Černiauskaitė. Taip, šiuo romanu, ji tęsia savo pamėgtas temas, analizuodama apnuogintą žmogaus gyvnagį, nesistengdama susitelkti į išorinius veiksmo aplinkybės, todėl šis kūrinys atrodo savo siužetiniu vingiu gana vientisai siauras, viso labo tai istorija apie merginą, kuri išvažiuoja rašyti disertacijos į kaimą ir ten su besislapstančiu nuo velniai žino ko vyruku užmezga romaną. Yra ir antroji, dar menkesnė linija – Elytės ir jaunojo kunigo Andriuko istorija, kuri nubrėžiama iš Ados guotulio, tačiau skaitytojai viską supranta.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Intrigos, sakytume, ne tiek jau ir daug, tada kur prapuola visas įdomumas? Ogi į tą psichologinį lygmenį. Nepaprastai greitai ir intuityviai žadino jau taip gerai žinomas mūsų pačių jusles, kad atrodo, jog romanas autentiškų potyrių saugykla. Kiekvienas krustelėjimas smarkiai atpažįstamas, o egzistenciniai sunkumai, kada žmogus šitaip trokšta permainų, vienatvės baigties, kažkokio kito tikslo, dvasinio brėžio tiesiog pulsuote pulsuoja visas tekstas. Ir negana to – kūrinys be galo šviesus, teikiantis keistos virsmo, pokyčių vilties, kad keičiantis, galima keisti ir patį likimą. Tas snieginis knygos viršelis ir žiemos šalčio atmosfera pasirinkta ne šiaip sau, bet ir dėl tos pieniškos, pamatinės, gyvybę ir vitališkumo teikiančios šviesos, kurios reikia Adai ir, žinoma, patiems skaitytojams. Tarp knygos puslapių dvelkia tyrumas, nors atgaliniame viršelyje pati autorė teigia, kad norėjusi knygą parašyti apie tyrumą, susidyrė visur tik su jo trūkumu. Tai akivaizdu. Tyrumas tieka kažkokia nepaaiškinama substancija, santykis, todėl daug romane akcentuojama religinių motyvų: kunigas, bažnyčia, mišios, apsivalymo regėjimai, Mergelės Marijos paveikslas netgi Arkadijaus malda teikia keistos sakralios jausenos, kuri, dievaži, knygoje galėjo tapti labai davatkiška ir pati L. S. Černiauskaitė priskirta prie religiją propaguojančių ir brukančių per tiesiąją žarną savo skaitytojams. Bet ne, jai kažkaip pavyko per Adą, pasaulėjautą pasiekti tyrumo neįmanomumo ribą ir kartu, atsiribojant nuo klišių, pasisemti šviesos.

Ada jaučia keistus motinystės instinktus. Jau nuo pirmųjų romanų puslapių, kai pamato mažą mergytę prekybos centre, ji jaučia kažką nežemiško, tiesa, neaišku ir pačiam skaitytojui, kodėl ji save pačią tapatina su mergyte – ar iš ilgesio tyrumui, pirmapradžio vaiko gerumui, ar dėl to, kad pati trokšta tapti motina? Vėliau, atsiveriant Ados biografijos faktams, pati Ada atsakys į šį klausimą. Išskirčiau tris svarbius per Adą atsiveriančius šio kūrinių klodus ir temas: motinystė (gyvybės teikėja pačia bendriausia prasme, kaip rūpinimasis), dievo ieškojimas ir kūniškasis pasaulis (disertacija, socialiniai tikslai, aistra vyrui). Aiški vertybių skalė, žmogaus gyvenimo pasidalijimai į tam tikrus sektorius ir vienatvės svarba kai kuriems sektoriams.

Nuostabi kalba. Buvau pasiilgęs tos paprastos, bet kartu ir nepaprastos L. S. Černiauskaitės kalbos. Kartais ji pasako keliais sakiniais tai, ką galbūt kitas rašo per ištisą skyrių. Poetizuotos metaforos, palyginimai, paralelės ir paradoksai, sutaupytas žodis kartais būna itin taiklus ir atveria nepaprastą skaitytojui pojūčių gamą. Viena labiausiai mane sujaudinusių romanų vietų tikriausiai buvo toji, kai Ada savo senelių sodyboje ėmė melstis, klūpodama prieš Mergelės Marijos paveikslą: Bet vaizduotė ją nunešė į kitas įsčias – paburkusį, avietinį inkubatorių, į kurio aksominę sienelę įsisiurbusi auga kraujo šaknis, diena po dienos panašėjanti į žmogų. Kiek dienų tai šaknelei? Kodėl ji išdygo ne Ados, o Elytės gimdoje? Mergaitei ji nereikalinga, tikra nelaimė; o, kad Ada galėtų paskolinti savo įsčias! Jos pilve lyg degtuko liepsna brūkštelėjo maža rankutė, brūkštelėjo ir nusvilino – tą niekada nepatirtą pojūtį ji išgyveno visų motinų giliąja atmintimi. Jai nežmoniškai pagailo bejėgio, nereikalingo gyvybės daigo, tarsi jis būtų pati Ada (p. 132). 

Ar tai geriausias ar prasčiausias rašytojos kūrinys – neverta nė diskutuoti, nes ne tame slypi diskusijų esmė. Kiek jis kitoks ir kiek jis kitaip atrodo tiek Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrybos, tiek lietuvių literatūros kontekste irgi sunku pasakyti, bet jis kitoks, tai tarsi sniego dulkės, snaigės krislas, blyksintis savo nepaprastu tyrumu, jei ne tyrumu, tai bent tyrumo ilgesiu tai tikrai.

P. S. Galite pažiūrėti filmuotą medžiagą iš Lauros Sintijos Černiauskaitės romano "Medaus mėnuo" pristatymo, kuriame kalba Jūratė Sprindytė, Vanda Juknaitė ir, žinoma, pati autorė:

Jūsų Maištinga Siela