Knyga: Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Su legendine kanadiečių rašytoja Margaret Atwood susipažinau maždaug prieš devynerius metus, kai lietuviškai pasirodė jos romanas Oriksė ir Griežlys, kuris man padarė neišdildomą ir iki šiol menu siužetinius vingius, pvz., kaip kiaulėse augino organus žmonėms. Kiek žinau, autorė yra parašiusi šio romano tęsinį, bet, deja, lietuviškai mes jo neturime. Apie Tarnaitės pasakojimą mes irgi mažai ką žinojome, kol 2012 metais romano rinktinės prozos serijoje neišleido Baltos lankos. Lietuvoje ir apskritai knyginiuose blogeriuose susilaukė nemenkų vertinimo ir populiarumo. 

Na, Margaret Atwood pati nepyksta, kad yra vadinama distopinių (apie numatomą netolimą ateitį) romanų autore. Tikriausiai neminėsiu, kiek ir kokių įvairių literatūrinių apdovanojimų yra pasiekusi ši rašytoja. Lietuviškai mes turime jos: Aklasis žudikas, Greis, Sugrįžimas, Penelopiada: mitas apie Penelopę ir Odisėją, Oriksė ir Griežlys, o nuo šiol ir Tarnaitės pasakojimą. Tarnaitės pasakojimas tikriausiai yra vizitinė šios autorės kortelė. Su šiuo kūriniu 1985 m. M. Atwood smargiai išgarsėjo ir tapo viena populiariausių kanadiečių rašytojų pasauliniu mastu. Kiekvienas jos knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų susidomėjimo, diskusijų, jie intelektualiai mįslingi ir truputį politizuoti, kritikuojantis mūsų civilizacijos ydas. Pati autorė sakė, kad tikriausiai neįmanoma parašyti distopinio kūrinio, nekritikuojant politikos ir ji šiuo atžvilgiu tikriausiai yra teisi.

Tarnaitės pasakojimas – gudrus pasakojimas apie Gileado valstybę, kuri žymi simbolinę žmonijos ir visos civilizacijos lūžio momentą. Nemažai paramstyta religiniais įvaizdžiais, bet vargu ar galėtume knygą laikyti antireligingą ir nukreiptą prieš krikščionybę. Romane panaudotos tik kai kurios Biblinės interpretacijos, kurios, ko čia slėpti, nuo seno buvo manipuliacijos politiniu įrankiu. Islamas iki šių dienų sėkmingai „plauna“ žmonėms smegenis tiesmukais išvedžiojimais ir tuo sėkmingai skaldo ir valdo. Paveikus žmoniją chemiškai Gileado laikais sunku susilaukti sveikų palikuonių, tam sukuriama ištisa „tarnaičių“ rinka, kuri atlieka Biblijinio indo funkciją ir privalo išnešioti sveikus palikuonis privilegijuotiems užsakovams. Trys bandymai ir skirtingos šeimos, o jei per šiuos bandymus tarnaitė neatneša gyvybės, ji nurašoma į mistišką koncentracijos stovyklą.

Stipri romano mintis, kaip ir Oriksė ir Griežlys, leidžia žmogui pamatyti vieną iš daugelių visuomenės galimų variantų ir neretai šokiruojantį, iškreiptą ir kartu pajusti, jog su mūsų pačia dabarties visuomene irgi ne viskas gerai. Autorė ryškiai išskiria tam tikras temas. Viena iš jų turi ryškią feministinės literatūros pradą. Apskritai apie moteriškumą ir moters biologines funkcijas, „misijas“. Ar gali moters kūnas tapti valstybės nuosavybe ir paversti jį mėsos gabalu, šaudančiu kūdikių sviediniais? Tarnaitės pasakojime apskritai kirba pasirinkimo klausimas, kas toji moters laisvė ir kokią moteris turi teisę spręsti ir lemti savo likimą? Fredinė, pagrindinė knygos veikėja, priversta tapti tarnaite irgi nuolat susiduria su pasirinkimo kaip savos valios turėjimo stoka. Priversta vilkėti raudoną abitą, apgyvendinta sterilioje erdvėje – kambaryje be sietyno, aštrių daiktų, neperdaužiamo stiklo, – ji tampa unikalaus eksperimento pavyzdžiu, kur dingsta žmogaus asmenybė, kai kiekvienas jos žingsnis yra numatomas ir švariai organizuotas. Moteris susitelkia į prisiminimus, todėl tekstas kalba iš dviejų plotmių – iš Fredinės vidaus ir byloja siaubingą sterilios realybę.

Margaret Atwood knygos lietuviškai mano knygų lentynoje.

Knygoje nemažai emocinės įtampos, pasakojime viskas taip trapu, taip tikra, kad kiekvienas Fredinės krustelėjimas, žvilgsnis turi slaptos įtampos tašką, bet koks stipresnis krustelėjimas, rodos, gali jai prišaukti didžiulių bėdų. Tiesa, didelį kūrinio dalį mums neaišku, kokie pavojai laukia tarnaitės ir kas gali su personažu nutikti, jei ji pasielgs ne taip, kaip perauklėjo Teta Lidija. Pasakojimas nechronologiškas, jis fragmentais grįžta į praeitį, prikeliama visuomenės priešistorė, pasakojami Fredinės vaikystės ir santykiai su Luku epizodai, kol pamažu ima dėliotis ištisa Gileado valstybės epocha, jos disciplina ir bendras visuomenės peizažas, kuris labiau panašus į absoliutinį Šiaurės Korėją primenantį režimą. 

Esama knygoje ir meilės temos. Toji meilė Lukui, praėjusiam gyvenimui, neaiškūs santykiai su Niku bei užuomazgos, žmogiškojo priartėjimo prie žmogaus Vado. Tarp Gileado visuomenės sandaros ir sistemos taikosi žmogaus prigimtis ir emocinis būvis, todėl įvyksta atviri ir žiaurūs nužmogėjimo aktai, pvz., tarnaitėms vidury aikštės leidžiama į gabalus suplėšyti gyvą vyrą, tai kartu ir lojalumo šiai sistemai patvirtinimas ir rankų susitepimas, paminant ankstesnės epochos vertybes. Knyga išties dirgina skaitytojo sąžinę ir tarsi tyliai klausia, kodėl mūsų visuomenė yra tokia, kokia yra, kas ją suformavo, kodėl paklūstame šiai sistemai ir kokią kainą tektų sumokėti už pasipriešinimą. Į tai daugiau ar mažiau bando atsakyti maištingoji Moira ir pogrindyje veikiantys maištininkai. Mirti arba tapti šios sistemos dalimi, paminant savo prigimtį ir laisvę, bet ar toks gyvenimas vertas savo egzistavimo? Sunku atsakyti į šiuos klausimus.

Mane asmeniškai labiausiai neramino Vado požiūris į taisykles. Susikūręs valdybos elitas lankosi Klube, kuris yra oficialus elitinis viešnamis, dovanoja Fredinei suknelę, rankų kremą ir kitas menkas užgaidas, tarsi pats paniekindamas savo rankomis kurtą sistemą. Kam tada ją apskritai kurti, jeigu jos nesilaikai? Manau, atokių sistemų kūrėjai yra gryni fanatikai, atsidavę savo idėjai, kaip antai Hitleris, kuris ir laikėsi savo idėjos, o Vadas tarsi atrodo dvilypis, su mįsle.

Iš pirmo žvilgsnio Margaret Atwood negaišta laiko poetizuodama kiekviename sakinyje teksto, nepuošia minties, nors ir esama tokių sodrių abito ir tulpių palyginimai ir kitos kalbos figūros. Apskritai Fredinės kalbėsena formuojama labiau jausmų leksika, tačiau sakinių struktūra labai paprasta, o šis paprastumas suteikia įtaigumo. Menas pasitelkiant paprastus žodžius, kurti tokį daugiaplanį pasakojimą, todėl tie, kurie baidosi ilgo psichologizavimo diskurso ir krustelėjimų aprašymo, Tarnaitės pasakojime, tie gali būti ramūs, visa tai irgi užfiksuota, bet taupiai, todėl nevargina skaitytojo. 

Sakyčiau, romanas išties pavykęs, jame papasakota įdomiais feministiniais rakursais civilizacinės ydos, galimi kultūriniais išsigimimo atvejai, kuriuos kadaise mes patys esame vienokia ar kitokia forma išgyvenę. Rekomenduoju rimtesnės literatūros skaitytojams.

Jūsų Maištinga Siela