Adam Johnson. „Našlaičių
prižiūrėtojo sūnus“. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2014.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Visada kažkaip
sudėtinga ir nepatogu imti ir pradėti kalbėti apie gerą verstinę knygą, kuri
turi begales vertingų geros literatūros sanklodų, pradedant teksto kokybe ir
baigiant knygos idėjų daugiasluoksniškumu. Tokia knyga yra ir Adamo Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus (angl. The Orphan Master‘s Son), kuri buvo
įtraukta į geriausių 2014 metų pasirodžiusių verstų grožinės literatūros knygų.
Ilga, sunki, šokiruojanti – tokie pirmieji žodžiai išsprūdo, užvertus knygą ir
paklausius: „Na, ir kaip?“
Knygą jau spėjo
pastebėti ir pasaulio skaitytojai, literatūros kritikai. Įvertinta Pulitzerio premija – tą šūkteli ir
knygos viršelis. Knyga apie Šiaurės Korėja savaime sufleruoja, kad bus įdomi ir
šokiruojanti, juk tiek baisių dalykų esame apie šią šalį girdėję, turiu
galvoje, bent tie, kurie domisi pasauliu. Dažniausiai mus pasiekia žinios apie
Šiaurės Korėjos santvarką iš pabėgėlių, dažniausiai kankinių, kurių
pasakojimais patikėti tiesiog neįmanoma. Prieš penketą metų, dar prieš
keičiantis įpėdiniams, teko mums girdėti apie tai, kaip naujasis valdovas kuo
puikiausiai surengė „seimą“ – koridoje leido stebėti, kaip 200 dienų
badaujantys šunys viešai sudraskė giminaičius, kurie neva organizavo sukėlimą. Ką
jau kalbėti apie tai, kad Šiaurės Korėjos studentai turi kirptis taip, kaip
kerpasi jų šalies valdovas. Net buvo juokaujama, kad Šiaurės Korėja paskelbė,
kad jų mokslininkai nuskrido į saulę ir paėmė juodųjų dėmių pavyzdžius. Aišku,
viso šito knygoje nėra, tačiau jau vien nuo to, prieš pradedant skaityti
romaną, Šiaurės Korėjos vaizdelis pasikeičia į mitinę šalį, kur civilizacija
labai toli...
Rašytojas Adam Johnson
rinko įvairią pabėgėlių informaciją apie šią šalį, todėl knyga itin gyva ir
įtikinama, nors iš kitos pusės, sunku patikėti, kad kažkur gali vykti tokie
dalykai, kokius panašiai vaizdavo G. Orwell romane 1984-ieji. Nuo pat pradžių knygą iškart sukuria įspūdį, kad
atsidūrėme visai kitame pasaulyje, kitoje suvokimų, žinių ir tiesų dimensijoje,
kur absoliučiai aukštinamas šalies valdovas ir, nusižengus jo kuriamai
santvarkai, laukia itin žiaurios bausmės. Šiaurės Korėjoje išvedžioti
garsiakalbiai pulsuoja propagandinę informaciją: Š. Korėjos žmonės miršta
nepritekliuje, tačiau jiems kalama į galvą, kad už jų šalies ribų dar blogiau –
P. Korėjoje miršta žmonės badu, Amerikoje už kiekvieną kąsnį teka užsidirbti, o
jų šalis neva yra klestinti. Tai, atrodo, skaitytojo nelabai ir nustebintų, kas
nors kiek domėjosi Šiaurės Korėjos lageriais ir pabėgėlių liudijimais. Kur kas
mane labiau nustebino Čiun Do gyvenimo istorija, kuri beveik neturi izoliuotų
geografinių ribų – čia jis laisvai plaukioja jūromis, pasiekia Japonijos
krantus, netgi nuskrenda į JAV, patenka į lagerį ir netgi tampa šalies
didvyriu, vadu Ka. Tai liudija, kad nelaisvė, priklausomybė santvarkai žmogų
suluošina tiek, kad jis tampa vergiškai pririštas prie savo šalies kūnu ir
dvasia ir bet kokia kita „laisvės“ forma jam primena nelaisvę. Nelaisvė jam yra
spręsti, ką daryti su savo gyvenimu.
Rašytojas Adam Johnson.
Angliškas "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus" knygos viršelis.
Šiaurės Korėjoje, sostinėje Pchenjane iš tikrųjų egzistuoja didvyrių, mirusių už savo šalį, biustų alėja.
Šiaurės Korėjoje ryški propagandinė idėja, kad amerikiečiai yra didžiausias priešas. Tai jaučiama ir kūrinyje.
Naktį šalyje visur išjungiama šviesa. Kosmose darytos nuotraukos tai paliudija.
Šiaurės Korėjoje uždrausta rūpintis šunimis. Jie laikomi plėšrūnais, todėl juos naikinti yra sveikintinas dalykas.
Neįtikėtinas rašytojo
talentas, paremtais gyvais liudijimais, leidžia pažvelgti į gyvenimą ne iš
šalies, bet iš pačių Šiaurės Korėjos vidurių. Neįtikėtina, koks pasaulis atrodo
iš tų žmonių, kurie „išgelbėti“ gyventi būtent toje šalyje. Akivaizdu, kad
daugelis šios šalies žmonių supranta, kokia šalies santvarka ir brukama
propaganda, bet nesiryžta nieko daryti, nes bet kokie revoliuciniai ketinimai
būna sužlugdyti, artimieji įkalinami darbo lageriuose, „nusikaltėliai“
kankinami dėl lojalumo įrodymų, o vėliau paskelbiami didvyriais. Nejučia, nori
to, ar nenori, pagalvoji, kad ir mes patys esame kokioje nors izoliuotoje ir
pilnoje propagandos prikištoje santvarkoje, kuri verčia galvoti, jog esame
laisvi, bet iš tikrųjų tarnaujame kažkam kitam.
Patriotizmo ir tėvynės
pasiaukojimo idėjos tiesiog veržiasi iš knygos, kad net skaitant įskausta galvą
nuo tos baisios propagandos ir santvarkos aukštinimo. Pagalvoji: jeigu pačiam
tektų gimti ir augti šioje santvarkoje, tikriausiai, tai būtų taip įprasta, kad
net vaizduotė neleistų formuoti kitokio pasaulio kontūrų.
Neįtikėtinas knygos
veikėjas Čiun Do, kuris per savo tragišką gyvenimą pakeičia daugybę tapatybių,
kas išties sunku Šiaurės Korėjoje – be jokios abejonės tai ypatingo likimo
personažas, kuris brėžia platų santvarkos pažinimo mostą patiems skaitytojams –
nuo skurdžiausio (našlaičių) socialinių dugno iki šalies didvyrio, perlipant
per visas įmanomas Šiaurės Korėjos valdymo lygmenis. Įdomi ir personažo dvasinė
studija, jo vidiniai refleksai, įsitikinimai, kurie svyruoja tarp santvarkos ir
lyg kitokio gyvenimo troškimo. Kad ir kiek tapatybių jis pakeistų, giliai
viduje jis vis dar našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris grandydavo prišalusius
myžalus ir galvodavo, kur išvežta jo motina...
Tarp šio viso sukurpto
pasaulio, kuriama ir meilės istorija. Pirmojoje dalyje ji tik fiktyvi,
netvirta, kai Čiun Do pajaučia simpatiją savo draugo, tėvynės išdaviko, žmonai
su geltona suknele. Antrojoje dalyje „hormonai“ įsisiautėja ir jis pamilsta
vado Ka žmoną bei jos vaikus. Šioji meilė tampa įrėminta santvarkos, nes
dažniausiai šalis nusprendžia, kam su kuo tuoktis ir ką mylėti, todėl šie
jausmai peržengę santvarkos ribas tampa pavojinga pačiai Šiaurės Korėjai –
tokia meilė, kuri perauga šalies meilę, tampa nusikalstama. Savaime suprantama,
kad šioji neįmanoma meilė tampa pasmerkta, tačiau vadas Ka, tas pats Čiun Do,
tampa pasiaukojimo pavyzdys, tiesa, ne tėvynės labui.
Vardas
tai ne žmogus, – pasakė Ka. – Nesistenkit įsimint žmonių vardų pagal vardus.
Kad žmogus nepasimirštų, įsidėkit jį, jo atvaizdą į širdį. Tada, nesvarbu, kur
būsit, tie žmonės visados bus su jumis, nes jie bus jūsų dalis. – Jis uždėjo
rankas jiems ant pečių. – Svarbiausia jūs patys, ne jūsų vardai. Ir jųdviejų aš
niekad neužmiršiu (p. 452).
Knygos struktūra
didinga, nes ji nevienalytė. Manau, iš šios knygos turėjo išeiti du geri tomai,
bet gal ir gerai, kad ji išėjo į vieną knygą. Pirmoji ir antroji dalis skiriasi
savo vidiniais struktūriniais niuansais. Antroji, finalinė istorija daug
sudėtingesnė, nes ji labiau nesilaiko chronologinės istorijos sekos, o
pasakotojas kalba trimis tonacijos, trimis tiesomis: garsiakalbis
(propagandinis balsas), pogrindžio kankintojas pirmuoju asmeniu liudija „viduriniąją
tiesą“, kuri sumišusi su propaganda ir tos propagandos abejojimu ir, žinoma,
vado Ka istorija po lagerio – neutralusis pasakotojas, kuris skaitytojui
atskleidžia istoriją nuo Vakarietiškos civilizacijos paraščių. Fragmentai pinasi,
pamažu brėkšta istorijos fabula ir per šią fabulą lyg atodanga atsiskleidžia ne
tiek pačios Šiaurės Korėjos santvarka, bet tai, kaip apskritai propaganda veikia
žmonių likimus, nesvarbu, kur ji būtų vykdoma – Rusijoje, Kinijoje ar pačiose
JAV-ose.
Knyga nelengva, turinti
neapsakomos pasakojimo galios, kurios sodrumu galima mėgautis, galima piktintis
ta realybe, kurią teikia rašytojas, bet vienareikšmiškai – tai tikrai stipri ir
įtaigi knyga. Įdomu, kad tekstas nepraranda nei sarkazmo, nei retkarčiais
prasiveržiančios romantikos, poetikos. Romanas visapusiškai stiprus kaip
kūrinys, todėl nebuvo gaila nė minutės, praleistos su knyga. Tiesa, pabaigoje
jau išties buvo visko tiek daug, kad pavargau taip, lyg būčiau priveiktas ir
nukankintas, o mano kaip skaitytojo bronzinis biustas būtų irgi išlietas
didvyrių alėjoje, šalia vado Ka.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą