Sveiki,
Vėl buvau kaime. Pusiaunaktyje.
Giedra. Ir žvaigždės sprogo virš galvų ir sodybų jazminų kekėmis, o kas
keisčiausia – mūsų ūgtelėjęs jazminas irgi žydėjo sutemose, o prietemoje
atrodė, kad mirusios nuotakos slankioja tarp obelų ir ieško kūdikių. Mūsų sode
nėra užkastų kūdikių, vien tik katės. Kvapas ateidavo į kiemą ir vijosi kaip
siūlas apie iki smėlio graudulio nusekusį šulinį su išmirusių varlių sielomis. Namo
langai gėrė naktinį laužą. Ir dar nė vieno žiogo, nė vienos melodijos, išskyrus
tos sulaukėjusios katės šnypštimą, kuri prabėgo šešėliais ir dingo tamsoje. Nemylima
ir visko bijanti katė. Nieko graudesnio.
Norėjosi eiti. Ir nežinia
kur. Gal į dangų. Į Paukščių taką, prislopintą baltųjų naktų. Norėjosi pas
močiutę ir išėjusias gimines, susitikti su mirusiais ir kartu išlikti gyvam, su
krauju ir ugnim prie širdies šaknų. Kur tik žvelgi – naktis ir pilna dvasių. Gerų
ir nelabai. Visi jie nori gyvenimo. Bet ar aš noriu? To. Gyvenimo.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą