Knyga: Carole Martinez "Pasiūta širdis"

Carole Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tiesą sakant, jau keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo. Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas, kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.

Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų, tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei. 

Šios knygos apžvalgą neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C. Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti tiesiog kaip šeimos sagą.

Rašytoja Carole Martinez.

Šioji šeimos saga apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą, suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara – spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio – nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu, todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš kasdienybės mitą.

Kas visoms romano moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...

Burtai, užkalbėjimai, maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją – epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“ leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo, knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent kiek priartėję prie atsakymo esmės.

Jūsų Maištinga Siela