Sveiki,
Pirmąkart Sakartvelo režisierės Dea Kulumbegashvili tarptautinių
festivalių perliuką „Pradžia“ (sark. დასაწყისი)
(2020),
deja, taip ir neteko pamatyti Lietuvoje, tačiau Scanorama šį vėlyvą rudenį
sugrąžino šį filmą antrąsyk, o aš, žinoma, negalėjau jo praleisti. Juk
antrąkart festivaliuose kaukazietiška juosta negali būti atsitiktinumas, tai
tikriausiai privalomas filmas, kuris gali tapti labiausiai įsimintinu metų kino
įvykių. Gal dėl to su tokiu užsidegimu ėmiausi šios juostas, o lūkesčiai buvo
kosminiai, maniau, panirsiu į kokią sunkiai nusakomą transą, kažkokį tirštą
pasaulį, tačiau netrukus mano nusivylimui, lūkesčiai pasiekė dugną...
Filmas pasakoja apie jauną mamą Janą, kuri gyvena nykų
savo vyro Jahovos liudytojo pamokslininko šešėlyje. Važinėdama su vaiku paskui
vyrą po ortodoksų kaukazietiškas apylinkes ji smarkiai aukojosi septynerius
metus, tačiau po paklusnios žmonos laikotarpio ji tikisi iš vyro atpildo ir
savirealizacijos, tačiau per pokalbius vyras jos negirdi ir viską nurašo „moteriškiems
kaprizams“. Galiausiai viskas pasikeičia, kai padegami provincijoje pastatyti
maldos namai, tada Jana pavargsta būti tik vyro šešėlyje, ji trokšta vienumos
ir veikti ką nors naujo bei prasmingo, tačiau eiti prieš vyrą yra didžiulė
nuodėmė... Galiausiai mes regime depresijos kamuojamą ir nestabilią moterį,
kuri metasi neapgalvojusi į seksualinę avantiūrą, o netrukus sulaukia ir bausmės...
Iš tikrųjų tai moteriško šešėlio patriarchalinėje
visuomenėje filmas. Ką reiškia būti ištikimai ir nuolankiai, kai tavo būsena ir
savirealizacija kitiems nieko nereiškia? Filmas gausiai perteikia
krikščioniškojo pasaulio elementų. Jana išprievartaujama prie upės ir jos vos
neužmuša akmeniu, o filmo pradžioje skaitomas pamokslas apie Izaoką, kuris vos
nenužudo dėl Dievo savo sūnaus... Šioms istorijoms lemta persipinti, įgauti
naujų, netgi, sakyčiau, feministinių atspalvių. Smarkiai religiniame pasaulyje
ir tikinčiųjų tarpe iki šiol yra labai stiprūs lyčių pasiskirstymo vaidmenys
moterų nenaudai. Režisierė perteikia nuodėmingosios Marijos Magdalietės
įvaizdžius ir vaizduoja šiuolaikinę pamokslininko žmoną tarsi iš dviprasmiškų nuodėmingosios
ir aukos pozicijų, tačiau, ar ji auka, ar nuodėmingoji, vėlei sprendžia vyrai,
pasitelkę religijos interpretacijas.
Visgi filmas lėtų apsukų, režisierė kurdama socialines
ir religines problemas daug dėmesio skiria sukurti nuotaikai, todėl filme daug
pauzių, tylos, statiškų scenų, kurios, bent man, nieko neduodavo. Permąstydamas
matytus filmus, galiu pasakyti, kad rumunų filmas „Už kalvų“ (2012) buvo kur
kas įtaigesnis, aštresnis ir intensyvesnis. Tiesą sakant, galiu suprasti ir
suvokti šio filmo gerumą ir pripažinimo aplinkybes, tačiau mano akimis, yra kur
kas įdomesnių ir vertesnių filmų. Bet kokiu atveju, „Pradžia“ yra geras filmas,
gurmaniškas, bet šiai dienai man jis žiūrėjosi su asmeniniu atsainumu. Tiesa,
pradžios scena, kai padegami maldos namai, buvo išties daug žadanti ir
įspūdinga.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą