2022 m. vasario 28 d., pirmadienis

Filmas: "Tinderio sukčius" / "The Tinder Swindler"

 

Sveiki,

 

Tikriausiai retas, kuris nežino, kas yra tinderio pažinčių programėlė, apraizgiusi visą pasaulį? Socialinių tinklų ir pažinčių svetainės bei programėlės brėžia naują ne tik galimybių ribą vienišiems žmonėms užmegzti santykius, bet ir atveria naujas galimybės sukčiams bei melagiams. Pasaulyje vis daugėja istorijų apie tokius sukčius, kurie apsimeta gražiais ir turtingais vyrukais, suvilioja merginas gražiais pažadais, o galiausiai palieka jas ne tik ant ledo, bet ir išsiurbia jų finansinius resursus. Naujausias dokumentinis filmas „Tinderio sukčius“ (angl. The Tinder Swindler) (2022) pasakoja apie skandalingą turtuoliu apsimetusį žydą Simon Leviev, kuris į savo melagystes įtraukė daugybę merginų, sukurdamas istorijas apie tai, kaip jį, turtingą deimantų magnatą, ir jo apsauginį persekioja mafija, todėl slapstosi po visą Europą, nuolat keisdamas lokaciją.

 

Patikėti tomis merginomis ir jų pasakojimais neįmanoma. Cecilia, Pernila ir dar kelios merginos ryžosi atskleisti Simono apgaulę. Tai joms, žinoma, kainavo daug intymių detalių ir ištverti ištisą laviną internetinių patyčių. Žiūrėjau ir išgyvenau labai panašią situaciją Lietuvoje, kai pasirodžiusios moterys aukos viešojoje erdvėje neretai „patriginamos“ kaip neva pačios kaltos, pačios norėjo, pačios durnelės prisidarė. Ta prasme, pasaulį yra apėmusi anti-empatijos mada moterų atžvilgiu. Žiūrėjau į tas merginas su atviromis kortomis, nebebijančios nieko prarasti, atvirai dėstančios apie tai, kaip lengva pasinaudoti naivių moterų jausmais. Iš vienos pusės moterų naivumas tose situacijose atrodo išties per didelis: ar tikrai pervestumėte paskolos sumas kažkokiam mėnesio senumo „draugui“, kuris leido jums pasijusti gerai, žinodami, kad jis turi reikalų su mafija? Mes kartais pakikenam graudžiai iš mūsų senjorų ir bobulyčių, iš kurių išvilioja paskutinius grašius, tačiau amžius – ne riba, todėl net bet kuri mergina gali pakliūti į tokias pinkles.

 

Kiek reikia turėti gėdos ir sąžinės, kad gyventum tokį narcizo gyvenimą kaip S. Leviev? Tiesą sakant, net nesipiktinau, žiūrėjau kaip kokią įdomiąją pamokančią dokumentiką. Antroje filmo dalyje viskas pradeda panašėti į detektyvą, tam tikrą kriminalinio nusikaltimo atskleidimo operaciją. Visgi labiausiai filme pribloškia ne merginų naivumas ir ne Leviev apsukrumas, gebėjimas kaip mangustai vis išsisukti, bet galutinis Leviev finalas – jis suimamas ir po kurio laiko paleidžiamas, kad vėl suviliotų jauną ir pasiturinčią žydaitę ir gyventų lyg niekur nieko. Va čia tai nesuvokiama, kokie yra teisėsaugos saugikliai, kad aukos ir lieka aukomis, o nusikaltėliams tai tampa dar viena sėkmės gyvenimo istorija. Teisingumas? Oi, ne, čia ne apie tai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.2



Jūsų Maištinga Siela


2022 m. vasario 22 d., antradienis

Žurnalas "Nemunas": Eglė Ridikaitė (Nr. 2022, 1)


 

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo prielankumą leidiniui „Nemunas“. Kaip jis man patinka! Kaskart radęs ten įdėtą atviruką, galvoju, kad neturiu kam jo nusiųsti ir ką jame parašyti. Tačiau šįkart mane sužavėjo menininkės Eglės Ridikaitės darbai publikacijos žurnale. Turiu rasti priežastį, kam nusiųsti! Ypač tie seno miesto grindiniai, išdilusios ir išblukusios plytelės. Atrodo, kas čia tokio, o per tai kalba miestas, jo istorija, ateina mūsų suvokimas, ant ko vaikštome.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Mūsų klasė": informacinis bukletas apie pjesę, aktorius, kūrybinę komandą

 


Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7


 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. vasario 21 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie europietiškas vertybes ir sovietinę santvarką

 

Sveiki,

 

LRT puslapyje publikuotas interviu su rašytoja Kristina Sabaliauskaite „Sabaliauskaitė: matau labai neskanų, tiesiog prostitutišką pataikavimą reitingams, bijant nepopuliarių žodžių“ tikriausiai yra geriausia, ką šiemet perskaičiau Vasario 16-osios kontekste apie patriotizmą ir meilę savo šaliai. Ne kokie skambiai didingi ir gracingo žodžiai iš tribūnos, ne protestuotojų šūksniai. Siūlau visiems perskaityti tą interviu, persmelktą europietiškomis vertybėmis. Vis dar daug pas mus, kurie Vakarus vadina „supuvusiais“, o Briuselį lobistų ir LGBTQ propagandos karteliu. Žinoma, visa tai nesąmonė, nes viskas, kas kada gero įvyko per 30 ir daugiau metų, buvo padaryta ne tų, kurie iki šiol dūsauja, kaip gerai, kai sovietiniais laikais duodavo bent butą ir darbo vietą iki grabo lentos.

 

Jūsų Maištinga Siela


Spektaklis: "Elzės žemė" režisierius Povilas Gaidys

 Sveiki,

 

Jauna rusų dramaturgė Jaroslava Pulinovič (g. 1987) parašiusi pjesę „Elzės žemė“ tikriausiai net negalvojo, kad ją pastatys Klaipėdos dramos teatras. Istorija išties paprastutė, tarsi žiūrėtum kokį nepriklausomo kino pastatymą apie paskutinę gyvenimo meilę tarp senų žmonių. Veiksmas vyksta tolimame Sibire, jos provincijos kaime, klampioje vietovėje, kur tremtiniai jau seniai įleidę savo šaknis į vietos žemes ir net neketina niekur grįžti. Pjesės pagrindinė veikėja – 76 metų Elzė, kuri neseniai palaidojo savo vyrą, kuris visą gyvenimą, kiek tik ji pamena, ją ujo ir neparodė nė menkiausio švelnumo. Regis, Elzė tenori vieno – užtarnauto poilsio savo namuose, mėgautis pradarytu langu ir tuščiais namais, bet netrukus, prižiūrėdama savo proanūkę, ji sutinka ką tik čia sodybą nusipirkusį vienišaujantį geografijos mokytoją Vasilijų. Vasilijus nevynioja nieko į vatą ir iškart pradeda ją kalbinti ir merginti, tačiau Elzė ką tik tapusi našle neleidžia sau tokios prabangos, nors širdis ir virpa, o kojos pačios vis linksta į Vasilijaus pusę...

 

Iš tikrųjų turime Romeo ir Džuljetos istoriją. Prieš šių senų ir vienišų žmonių santykius beveik visi, kas netingi. Vietiniai gyventojai pašaipiai apkalba, o vienintelė Elzės dukra Olga, atrodo, tiesiog iš proto eina ir vadina motina išdavike, toji, kuri vos tėvui numirus jau matuojasi rožinę vestuvių suknelę.

 

Iš tikrųjų spektaklis labai nuoširdus ir žmogiškas, prisilaikantis labai paprastų kasdieniškų problemų. Ar gali visą gyvenimą žmogus nugyvenęs sudėtingą gyvenimą pagaliau būti laimingas? Ar pirmoji ir paskutinioji meilė gali būti kaip dovana ar nuopelnas už tą sunkų gyvenimo įdirbį? Ir apskritai spektaklis kelia amžiaus ir meilės saldybės požiūrio problemą jaunystės kulto ištiktoje visuomenėje. Scenografijoje vis akcentuojami guminiai botai, kuriais veikėjai atklampoja vienas pas kitą, jie rodo ne tik Sibiro atšiaurumą, bet ir gyvenimo sunkumą, permirkusią sunkią žemę, sunkų gyvenimo įdirbį ir pripratimą. Kontrastas, kai Elzė įsigyja paauksuotus batelius, viskas tampa taip trapu, kad negali nepatikėti tuo pražydusiu vyšnių sodu. Ir šiaip, spektaklis labai dvelkia rusų klasikine dramaturgija – rusas labai nori meilės ir laimės, o jos siekimo pastangos dažniausiai, kaip Čechovo dramaturgijoje, apvainikuoja dar didesnės kančios ir nusivylimas.

 

Jautrus ir paprastas spektaklis, kuris patiks seno dramos teatro sukirpimą mėgstantiems. Čia nerasite sprogimo, provokacijos ar bandymų kažin kaip aktualizuoti ir sumoderninti klasikinę istoriją. Tyrumas pasilieka tame lange, kurį Elzę leido sau atidaryti, pajusti, jog laimė čia pat pasiekiama, vos tik pradeda lyti ir ji su nepažįstamu Vasilijumi gali valgyti kaip maži vaikai po stalu saldainius ir prisiminti gyvenimą. Tačiau viskas veda, kaip jau minėjau, į rusiškos pjesių atomazgos variantą ir kaži kaip spektaklio dar pirmojoje dalyje tą pajutau. Nepaisant visko, sakyčiau, tai pats sąžiningiausias ir paprasčiausias paskutiniu metu matytas spektaklis, kuris deklaruoja labai paprastus dalykus, kalba universalia meilės, atjautos ir baime suklysti kalba.

 

Jūsų Maištinga Siela


Faktai, įdomybės, dydžiai apie žmogaus kūną, jo sandarą

 

Sveiki,

 

Šį įrašą aptikau ZEN Šiauliai facebooko puslapyje. Kadangi visi labai sparčiai dalijasi tomis įdomybėmis ir statistika apie žmogaus kūno sandarą, nusprendžiau, kad pasidalysiu ir su Jumis.

 

1: Kaulų skaičius: 206

2: Raumenų skaičius: 639

3: Inkstų skaičius : 2

4: Pieninių dantų skaičius: 20

5: Šonkaulių skaičius: 24 (12 porų)

6: Širdies kamerų skaičius: 4

7: Didžiausia arterija: Aorta

8: Normalus kraujo spaudimas: 120/80 Mmhg

9: Kraujo Ph : 7.4

10: Stuburo slankstelių skaičius: 33

11: Kaklo slankstelių skaičius: 7

12: Kaulų skaičius vidutinėje ausyje: 6

13: Kaulų skaičius priekyje: 14

14: Kaulų skaičius kaukolėje: 22

15: Kaulų skaičius krūtinėje: 25

16: Rankų kaulų skaičius: 6

17: Raumenų skaičius žmogaus rankoje: 72

18: Širdies siurblių skaičius: 2

19: Didžiausias organas: oda, sveria vidutiniskai apie 3-4 kg

20: Didžiausia liauka: kepenys

21: Didžiausia ląstelė: moterų kiaušialąstis

22: Mažiausia ląstelė: spermatozoidas

23: Mažiausias kaulas: stapes vidurinioji ausis. Kaulų skaičius ureche:3(ciocan,nicovală , vidurinė ausis)

24: Pirmas persodintas organas: inkstai

25: Vidutinis plonosios žarnos ilgis: 7 m

26: Vidutinis storosios žarnos ilgis: 1,5 m

27: Vidutinis naujagimio svoris: 3 kg

28: Širdies ritmas per minutę: 72 kartus

29: Normali kūno temperatūra: 37 C ° (98.4 f °)

30: Vidutinis kraujo tūris: nuo 4 / 5 litro

31: GYVENIMAS Raudonieji kraujo kūneliai: 120 dienų

32: GYVENIMAS Baltieji kraujo kūneliai: nuo 10 iki 15 dienų

33: Nėštumo laikotarpis: 280 dienų (40 savaičių)

34: Kaulų skaičius žmogaus kojoje: 33

35: Kaulų skaičius kiekviename rieše: 8

36: Kaulų skaičius mano rankoje: 27

37: Didžiausia endokrininė liauka: skydliaukė

38: Didžiausias limfinis organas: blužnis

39: ?

40: Didžiausias ir stipriausias kaulas: šlaunikaulis

41: Mažiausias raumuo: Stapedius (vidinė ausis)

41: Chromosomų skaičius: 46 (23 poros)

42: Naujagimio kaulų skaičius: 306

43: Kraujo klampumas: 4,5-5,5

44: Universalus donoro kraujo tipas: O

45: Universalus imtuvo kraujo tipas: AB

46: Didžiausi baltieji kraujo kūneliai: monocitas

47: Mažiausi baltieji kraujo kūneliai: limfocitas

48: Padidėjęs raudonųjų kraujo kūnelių skaičius vadinamas: politemija

49: Kraujo bankas organizme yra: Spleen

50: Gyvenimo upė vadinasi: Kraujas

51: Normalus cholesterolio kiekis kraujyje: 100 mg/dl

52: Skystoji kraujo dalis yra: plazma.

 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. vasario 19 d., šeštadienis

Šios dienos citata: Yoko Ono apie buvimą savimi ir pasaulio keitimą

 Sveiki,

 

Kas tik nepažįsta garsiosios Yoko Ono (g. 1933), kuri vakar, vasario 18 dieną, atšventė 89-ąjį savo gimtadienį, tačiau tebėra tokia pat aktyvi menininkė, kokia buvo prieš 20, 40 metų ir seniau. Yoko Ono išgarsėjo pasauliniu mastu gyvendama, kurdama ir kartu protestuodama su „The Beatles“ atlikėju John Lennon (1940-1980), kurį, kaip žinia, nušovė. Menininkė, kurios veiklą sunku apibūdinti, o dainavimas panašus į nuolatinį eksperimentavimą, nusižengiant visoms vokalinėms taisyklėms. Tačiau Yoko Ono įtakinga, ji vis dar turi daugybę gerbėjų visame pasaulyje, o jos muzikos albumus kritikai įvertina puikiai. Atlikėja šiemet atvyksta į Lietuvą, o tiksliau pagal kultūrinių renginių programą „Kaunas 2022“. Belieka tik laukti ir džiaugtis, kad menininkei nepristinga sveikatos ir noro kurti bei keliauti.

 

Yoko Ono – ne standartas, tas faktas, o šios dienos citata būtent ir verčia atkreipti dėmesį, kad buvimas savimi visada keičia pasaulį, o prisitaikėliškumas visada tik suvienodina ir įrėmina tiek žmogų, tiek visuomenės procesus.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Aldona Tüür apie meilę knygos, literatūrai

 Sveiki,

 

Rašytojos ir straipsnių autorės Aldonos Tüür debiutinį romaną Kiltų nuoma ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Neseniai perskaičiau Lolijos Spurgienės su autore interviu apie naujausią romaną ir apskritai apie literatūrą. Interviu galite pasiskaityti ČIA. Nors daug gerų minčių apie kūrybą ir kitus dalykus, tikriausiai labiausiai įstrigo šis tikras knygų ir literatūros meno mylėtojos prisipažinimas apie Zadie Smith Balti dantys, knyga, kuri pas mane lentynoje stovi jau kokius penkerius metus, kai netikėtai įsigijau už kelis eurus per išpardavimą. Vis dar laukia. Vis dar laukia...

 

Jūsų Maištinga Siela


Maištinga siela: jubiliejinis 5000 įrašas!

 Sveiki,

 

Nemaniau, kad sulauksiu tokios dienos, kad pasakysiu: aš tai padariau! 5000 internetinių įrašų per... Dieve brangus! Per beveik 14 metų! Puikiai prisimenu, kaip 2012 metais dariau įrašą, kad pagaliau pasiekiau 1000 įrašų ir jausmas buvo geras, o dabar? Jausmas toks, kad šis portalas tapo kažkokiu gyvenimo priedu, kuriame galiu perteikti viską, kaip vienas komentatorius kažkada parašė: „viską, ką suvartoji!“. Kultūra ne tik vartojama, ji iš dalies ir patiriama, todėl man smagu visada iš bet ko padaryti tam tikras išvadas, reflektuoti, nes tai mano kitas, galima sakyti, universitetas.

 

14 metų, kai gyvuoja „Maištinga siela“, sukaks tik birželio mėnesį, šiandien 5000-sis įrašas. Nors puslapis švęs paauglystės, galima sakyti, viduriuką, man tai tokia sena veikla, kad sunku apsakyti. Bandau prisiminti, kiek sykių galvojau, kad nieko neberašysiu, ištrinsiu, paliksiu taip, kaip yra ir niekas nepasiges, bet... Matyt, per tuos 14 metų išaugau ir iš to. Jeigu neturiu, ko parašyti (arba nenoriu), tai ir nerašau, ir su tuo viskas yra gerai.



Labai prie puslapio plėtros prisidėjo facebooko puslapio atsiradimas, bendradarbiavimas su leidyklomis, jūsų komentarai. Tai ne vien tik man. Tai ir jums. Ne visais ir ne visada savo įrašais galiu pasidžiaugti, kai kurie atrodo be prasmės, arba netgi užimantys pernelyg griežtą poziciją, arba neturintys išliekamosios vertės, bet į visa tai esu linkęs žiūrėti kaip į procesą, kuris kažkur galiausiai mane visada vedė, veda ir ves.




 

Jūsų Maištinga Siela

2022 m. vasario 18 d., penktadienis

Knyga: Clarice Lispector "Žvaigždės valanda"

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.

 

Sveiki skaitytojai,

 

XX a. brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros) romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela) originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau, kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C. Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas, lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.

 

Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C. Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs, nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba, tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.

 

Istoriją pasakoja vyras Rodrigas S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug. Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas laikas (p. 15).“

 

Pasakotojas nuolat balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau? Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti, tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis, nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti, neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).



Clarice Lispector 

Visgi romane Žvaigždės valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“

 

Skaitant Makabėjos gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“ Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas. Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos – filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.

 

Skaitant Žvaigždės valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Dominykas Vaitiekūnas apie savęs pažinimą ir priėmimą

 Sveiki,

 

O taip labai dažnai nutinka, kad labai tam tikrų savyje esančių dalykų nemėgstame, juos slepiame arba bandome nutildyti. Dažniausiai ne dėl to, kad jų asmeniškai nemėgtume, bet dėl to, kad smarkiai įtikime iš aplinkos mums primestais standartais. Štai aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas jau seniai save priskiria LGBTQ pasauliui ir jis nuėjo nelengvą kelią, kad viešai apie tai imtų kalbėti. Neretai vis perlipdamas per save, atstumdamas savo tam tikras „dalis“, kol galiausiai išdrįso. Šiandien Lietuvoje turime vis daugiau ir daugiau tokių „nepatogių“ žmonių, kurie kalba ir tai yra, sakyčiau, reikšminga visuomenės sveikimo stadija.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Clarice Lispector apie pabaisas ir buvimą žmogumi

 Sveiki, 


„Kas tik nėra klausęs: ar tik aš nesu pabaisa. Ar tai ir yra būti žmogumi?“ – citata iš brazilų rašytojos Clarice Lispector romano „Žvaigždės valanda“ (Baltos lankos, 2022). Panašius klausimus esu aptikęs ir kitoje literatūroje. Kas mus visgi verčia save priskirti ir galvoti apie žmones kaip apie pabaisas? Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie gyvūnijos ir augalijos pavergimą žmonių malonumams ir išgyvenimui. Tai baisu. Ir jeigu žmogui lemta išlikti dar ilgai, tai jis tikrai turės iš pabaisos virsti mąstančia ir empatiška būtybe, tada atsigręžusios kartos į mūsų laikus, mus ir mūsų laikus suvoks, tarkime, kaip tamsiuosius Viduramžius, o galgi net baisiau. Žinoma. C. Lispector citata ne tiek apie civilizacijos prigimtį, o apie individualius žmogaus demonus ir klystkelius.

 

Jūsų Maištinga Siela


2022 m. vasario 17 d., ketvirtadienis

Šios dienos citata: Marius Ivaškevičius apie menininko pašaukimą, tarnystę ir romaną "Tomas Mūras"

Sveiki,

 

Po 20 metų rašytojas Marius Ivaškevičius grįžta į prozos literatūros lauką su naujausiu romanu „Tomas Mūras“. Nors romano dar neskaičiau, tačiau A. Ožalo kalbintas autorius interviu metu išsakė ne vieną įdomią mintį apie romaną, kūrybą, politiką, nūdienos tendencijas. Pasirinkau šią citatą, nes ne kartą susidūriau su šiuo menininko tarnystės klausimu. Juolab kad daugelis mano, kad menininkai egocentrikai, jie kuria iš egoistinių hedonistinių paskatų, tačiau šioje citatoje klausimas kiek kitokio rakurso. Ar gali gabus menininkas nekurti, atsisakyti savo demoniškos vergystės aistrai? Čia kaip alkoholikas negerti, paleistuvis laikytųsi celibato. Gal mano palyginimas ir nekoks, betgi supras tie, kurie menininkai ir yra išgyvenę (ar išgyvena) tam tikrą savo kūrybos menopauzę: kai norisi kurti ir degi, tačiau negali, nebeišeina, kažkas trukdo.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Kurt Cobain apie gyvenimą ir nekaltybę

Sveiki,

 

Legendinės grupės „Nirvana“ lyderis Kurt Cobain (1967-1994) iki šiol turi gerbėjų visame pasaulyje, o jo dainos ir per trumpą gyvenimą susakytos frazės įsirėžė amžiams į tos kartos klausytojus. Viena žinomiausių citatų apie gyvenimą ir tai, ką su jis padaro su žmogumi. Galima nepritarti, bet retsykiais, kai netenkame sąmoningumo, manau, belieka kaltinti tik tam, kad išvis gimei.

 

Jūsų Maištinga Siela


Knyga: Marieke Lucas Rijneveld "Vakaro nejauka"

 Marieke Lucas Rijneveld. „Vakaro nejauka“. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 288.

 

Sveiki,

 

Kai prieš kelerius metus Nyderlandų rašytoja iš kaimo Marieke Lucas Rijneveld (g. 1990) laimėjo International Booker Prize 2020 apdovanojimą, buvau šiek tiek šokiruotas, nes tikrai nesitikėjau, kad jaunos autorės knygą Vakaro nejauka (oland. De avond is ongemak), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė, nurungs daugelio internautų skaitytojų finale buvusius favoritus. Tiesą sakant, nesu labai stiprus olandų kalbos vardažodžiuose, tad buvau įsitikinęs, kad premiją pelnė vaikinas. Pasirodo, kad M. L. Rijneveld save įvardija kaip tarpinę lytį, nors rengiasi kaip vaikinas, atrodo iš dalies kaip mergina, tačiau jai maloniausia, kai į ją kreipiasi trečiuoju asmeniu, kai lytinė tapatybė nepabrėžiama. Žinoma, amerikiečiai netrukus susidomėjo Vakaro nejauka ir bandė išsiversti į savo kalbą, tačiau kilo keistas rasistinis skandalas, tad nebeaišku, kuo ten viskas baigėsi. Visgi, kai imame šiandien kalbėti apie kūrėjų lytiškumą, viskas tampa be galo jautru ir paslysti dėl savo įsitikinimų labai lengva, kur kas sunkiau atriboti autoriaus tapatybę nuo jo kūrinio, bet, deja, socialinių tinklų epochoje tą padaryti sudėtinga, o retsykiais ir neįmanoma.

 

Galima sakyti, kad autorei suteikta ši premija dėl jos tapatybės, o gal ir ne. Panašiai kaip „Oskarai“, kai kartu premijos pasitarnauja ne tik kūrinio kokybei iškelti į viešumą, bet ir visuomenės įsitikinimus laisvinantiems procesams. Nekalbėčiau tiek daug apie autorės tapatybę, jeigu ji tiesiogiai nebūtų susijusi su knygos turiniu ir sukurtu dvylikametės Jopės veikėja, kurią, vienaip ar kitaip prisižiūrėjęs interviu, tapatinau su pačia autore. Reiktų paminėti, kad visgi M. L. Rijneveld savo gimtinėje yra savitas literatūros balsas, ūkininkė, kuri nesėdi salonuose ir intelektualiai neporina su kitais olandų rašytojais, nes gyvena ganėtinai asketišką ūkininkės gyvenimą, o šalyje iki šio romano buvo suvokiama ne kaip prozininkė, o poetė.

 

Vakaro nejaukos pavadinimas absoliučiai atspindi kūrinio turinį. Istoriją mums pasakoja itin religingoje ūkininkų šeimoje Nyderlandų provincijoje gyvenanti Jopė, kurios šeimoje vieną žiemos dieną vyriausiasis brolis Matisas išeina čiuožinėti ant užšalusio ežero ir nebegrįžta. Nuo tos dienos viskas ima tik blogėti. Netekę sūnaus tėvas ir motina, iki tol buvę pavyzdiniai tikintieji, ima vienas nuo kito tolti, apleisdami likusių vaikų auklėjimą. Negana to, ūkį užklumpa snukių ir nagų liga, todėl tenka utilizuoti karves, netgi tas, kurias šeimininkas buvo paveldėjęs iš savo tėvo. Matiso mirties faktas slepiamas, jis tarsi po laidotuvių neegzistuoja, o tiek tėvas, tiek iš dalies pati pasakotoja yra keistai įtikėję, jog įmanomas prisikėlimo stebuklas. Žodžiu, kol laukiama to prisikėlimo, viskas pamažu degraduoja, o veikėjai vienas nuo kito ne tik tolsta, nežinodami, ką daryti su traumuojančia netektimi, bet pradeda pamažu vienas kitą sadistiškai skaudinti.

 

Jopę būtų galima apibūdinti kaip vikšrą lėliukės stadijoje. Mergaitė gyvena savo raudonoje jopėje – tai toks raudonas rūbas, primenantis striukę (pavaizduota ant knygos viršelio), kuris skamba kaip ir pagrindinės veikėjos Jopės vardas. Mergaitė labiausiai bijo, kad kas nors privers vieną dieną iš jos išlįsti ir parodyti pasauliui augančią krūtinę. Žinoma, jopės reikšmė dvejopa. Iš vienos pusės – tai paauglystės gėdos brendimo kokonas, apsauga nuo pasaulio, o iš kitos – šarvai nuo šeimą ištikusių negandų. Mergaitė pripažįsta ir savo skirtybes: „Taip ir aš greičiausiai dvipusė, tai yra esu ir Hitleris, ir žydė, ir gera, ir bloga (p. 159).“



Marieke Lucas Rijneveld

 

Jopei sopa vidurius, ji negali išsituštinti, todėl tėvas į jos išangę kiša žalio muilo gabaliukus, o tai mergaitę nepaprastai žemina, nors pati su jaunesne seserimi Hana ir šiek tiek vyresniu broliu Obe yra įsivėlusi į keistus seksualinius santykius, tyrinėja vienas kito kūną, Hanai į makštį kišamos kokakolos skardinės, jaunėlė patiria pirmuosius orgazmo simptomus, o Obė vakarais masturbuojasi žiūrėdamas į pornografinius žurnalus. Knygoje visa tai pateikiama kaip žaidimas, tam tikras „atpirkimo“ ritualas dėl kritusių karvių ir brolio mirties. Kaltės jausmas ateina iš religijos, kol tėvai žarstosi kaltinimais ir grūmoja linksniuodami Dievo vardą, vaikai toje pačioje šeimoje kuria savo kančių ir atpirkimo pragarą, remdamiesi savo hormonų audromis. Žodžiu, kūniška žmogaus prigimtis sumišusi su traumuojančiomis situacijomis ir vaikų seksualumas tampa ginklu, savotiška terapija įveikti sunkumus. Deja, pasirinktas „atgailos“ būdas tik dar labiau didina atskirtį ir iškreipia lytiškumo ir seksualumo pažinimą.

 

Kitas knygoje svarbus aspektas – gyvūnai, jų pavergimas ir kankinimas. Šeima, priklausanti nuo karvių, turi išnaikinti visus savo raguočius. Įspūdingai knygoje perteikta žlungančio ūkininko skausmas, kuris primena apokalipsę, kai tėvas su sūnumi svaidosi prakeiksmais, tačiau supranta, kad viskas daroma teisingai. Vaikai savo ruoštu taip pat kankina gyvūnus, augina rupūžes stiklainiuose, švelniakailiams nukarpomi ūsai, kad gyvūnėliai prarastų orientaciją, o viduriuojančiai karvei į užpakalį mergaitė įkiša sūrio gremžtuką, kad veterinaras galiausiai atkreiptų į ją dėmesį. „Sumuštinis man primena suvažinėtą ežį, kurį vakar mačiau ant pylimo kelio grįždama iš mokyklos (p. 141).“ Netgi knygoje esantys gausūs palyginimai, tėvų santykiai lyginami su artimoje ūkinėje gamtoje matomais gyvūnų elgesio pavyzdžiais, dažniausiai jie žiaurūs, susieti su brutaliu poravimosi ritualu arba mirtimi. Tai padeda kurti knygos nejaukumą, kuris perteikiamas su smurto hiperbolizavimu, kurio persismilkęs visas Jopės pasakojimas. Ryškūs gotikinio pasakojimo atšvaitai, nejaukumas, įsivaizduojami nuo Antrojo pasaulinio karo rūsyje besislepiantys žydai, kas padeda iš esmės perteikti sutrikusios pasakotojos nestabilią tikrovę, susidedančią iš pramanų ir realijų.

 

Knygoje vyraujančios hiperbolės nėra vien tik plokščias meninio vaizdinio padidinimas, iš tikrųjų knygos autorė sulydo religinį ir socialinio smurto sluoksnius, viskam rasdama analoginius paaiškinimo vaizdinius. Jeigu rupūžės poruojasi, vadinasi, tėvai irgi poruojasi, jeigu Jopė slepiasi jopėje, tai ir žydai slepiasi rūsyje, jeigu karvių kūnus sumeta į konteinerį, tai ir žydus šitaip žudė, o finalinėje scenoje Jopė užsitrenkdama šaldiklyje aiškiai atkartoja Matiso panirimą po ledu. Romanas barokinis ir gotikinis, nors daugelis dalykų kelia tam tikrą nejaukumą, ypač vaikų saviti nukrypimai ir pasaulio bei savo ribų tyrinėjimas, bet labiausiai stebina tas Jėzaus mokymo nesilaikymas. Visą tą laiką galvojau: kokia prasmė gąsdinti(s) Dievu ir šitaip paminti beveik visus Dievo įsakymus ir dėtis gerais krikščioniais? Kokia baisi šių veikėjų tragedija yra kankinti ir kankintis, prisidengiant religiniais Senojo testamento Dievo įvaizdžiais. Ir apskritai: ar tai dar vyksta Nyderlandų provincijoje XX-XIX amžiaus sandūroje, kai legalizuota marihuana ir prostitucija? Čia tikriausiai reiktų panagrinėti Nyderlandų provincijos ir miestų socialinę atskirtį, tačiau neatimsi vieno – knyga įtaigi, atmosferinė, vietomis beprotiška ir, žinoma, savita, perteikta poetiškai su daugybe palyginimų, aliuzijų ir meninio vaizdinių išdidinimais, siekiant perteikti ne vien tikrovę, bet ir nemeilės bei smurto persunktą paauglės gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela