Sveiki, skaitytojai,
Esu nemažas graikų
režisieriaus Yorgos Lanthimos gerbėjas, tad kiekvienas jo filmas tampa ryškiu
metų įvykiu. Gal ne visi jo filmai, kaip von Trrierui, pavyksta taip taikliai
ir savitai įaudrinti, tačiau didžioji dalis kūrybos, einanti socialinės
kritikos atžvilgiu, verčia ne tik stebėtis režisieriaus išmone, bet ir savaip
apmąstyti mūsų „normalų“ pasaulį. „Favoritė“ (2018) tikriausiai buvo mano
mėgstamiausias režisieriaus filmas, taip pat ir „Omaras“ (2015), tad nemažai
tikėjausi ir iš naujausio jo filmo, kuris jau vadinamas vienu geriausiu
praėjusių metų kino filmu „Prasti reikalai“ (angl. Poor Things)
(2023).
Filmas dažniausiai
pristatomas kaip vizionieriška naujoji „Frankenšteino“ alternatyvioji istorija.
Režisierius leidžia sau tikriausiai šiame filme viską, tačiau iš, atrodo, kakofonijos
karnavalo suklijuoja logišką naują visatos dėsnių modelį, pagrįstą smurtu ir žmogiškuoju
poreikiu mylėti. Tėvo iškastruotas ir kankintas daktaras genijus Godvinas savo laboratorijoje
išima savižudės Viktorijos smegenis ir į kaukolės vietą įdeda negimusio kūdikio
iš tos pačios savižudės gimdos išimto vaisiaus smegenis. Savo kūrinį pavadina Bela,
pastaroji gyvena daktaro namuose ir pamažu mokosi naujų žodžių, elgesio
taisyklių, pradeda pažinti savo kūną, ima maištauti, patraukia į pasaulį
ieškoti nuotykių, nesilaikydama jokių esminių socialinių taisyklių.
Yorgos Lanthimos pagrindinė
filmų idėja, kaip ir „Prastuose reikaluose“, yra vaizduoti iškrypusius,
netaisyklingus visuomenės elgesio modelius. Iškrypusius paprastai tik tiems,
kurie besąlygiškai priima tik visuomenės žaidimo taisykles, o filmo istorijos
dažnai parodo, kad socialinis elgesys tėra tik vienas iš susiklosčiusių
atsitiktinių dalykų, kurie istorijoje galėjo pasisukti kitaip. Iš esmės filmas
nuostabus tuo, kad per jį galima apmąstyti, jog pasaulyje normalumas
neegzistuoja ir niekada neegzistavo, tai tik susitarimo dalykai, o Bela, kuri
sulaužo visas taisykles, iš esmės įkūnija laisvo, į rėmus netelpančio žmogaus
simbolį. Daktaras jai suteikia galimybę klysti ir vystytis emociškai, tai
pagrindinis dalykas, ko reikia augančiam žmogui – rinkti įvairias patirtis,
pažinti pasaulio siaubus ir malonumus. Belai palikus namus, daktaras iš ilgesio
sukuria alternatyvią merginą, kuriai nebeleidžia emociškai vystytis, todėl jos
progresas ir augimas sustoja, ji lieka bedvasė lėlė.
Per Belą perteikiami
augančio žmogaus gyvenimo tarpsniai, aklai žengiant per daugelį socialinių
barjerų, todėl filme nemažai šlykščiosios estetikos, kuri vėlgi žiūrovui gali
būti šlykšti tik todėl, kad mes augome taip auklėjami. Bela dirba viešnamyje ir
per savo nestandartišką vaikišką mąstymą keičia viešnamio lankytojų santykį su
seksu ir kūniškumu. Visos Belos žmogiškosios patirtys renkamos per žaidimus, smalsiai
tyrinėjant šiaip jau paprastai nubrėžtus elgesio standartus. Būdama savo
motinos kūne ji tik prisiskaičiusi filosofinių knygų ima save traktuoti kaip
monstrą ir priimti, kaip ir bet kuris žmogus, savo tapatybės dalį. Manau,
režisieriui pavyko per šią istoriją papasakoti apie mus pačius, atskleisti, jog
kiekviename iš mūsų glūdi žiaurus monstras (dažniausiai sukonstruotas
socialinės aplinkos), o ir didžiausi eksperimentiniai blogio genijai, kaip
filme vaizduojamas daktaras, gali pademonstruoti pačius šilčiausius ir žmogiškiausius
jausmus. Filmas apie gėrio ir blogio suvokimo ribas, kurias perteikia fantastiniai
veikėjai, įrėdyti į XIX amžiaus pabaigos rūbus, nuo kurių braška siūlės, nes
viskas, kas aplinkui duota ir sukurta, reikia visada nuo to išsivaduoti. Išsivadavimas
be šokiravimo tikriausiai neįmanomas, ar ne? Filmas mano skoniui, jis puikus, įtraukus,
pilnas gerų aktorių, o veikėjai, nors ir karikatūriniai, tačiau perteikiantys
kūrinio visumos daugiabriaunes idėjas.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 8.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą