Filmas: "Tamsos riterio sugrįžimas" / "The Dark Knight Rises"

Sveiki visi,

Kai 2008 metais pamačiau pirmą režisieriaus Christopher Nolan „Tamsos riterį“ – neturėjau didelių susižavėjimų, tiesą sakant, net neįžvelgiau kažko labai ypatingo, tačiau vis tiek šiandien pažiūrėjau šviežiausią jo darbą „Tamsos riterio sugrįžimas“ (The Dark Knight Rises) (2012 m.) ir esu maloniai nustebintas. Tiesa, filmas trumpu seansu toli gražu nepasižymi, o pradžioje kilo visokiausių susierzinimų, nes nesupratau, kas vyksta – personažai išsibarstę chaotiškai, daugelio neprisimenu iš „Tamsos riterio“ pirmosios dalies, bet laikui bėgant, seansas ėmė įsivažiuoti ir ėmiau mėgautis, jog filmas neliko vidutiniu fantastiniu trileriu, kurio, dievaži, tikrai nevertėjo nė žiūrėti. Džiaugiuosi, kad šįkart to neatsitiko, nes mėgavausi scenarijumi, kuriame nestigo ir įdomybių, netikėtumų, kurie padeda „perspjauti“ ankstesnių dešimtmečių „Betmeno“ ekranizacijas.

Ch. Nolan pagarsėjęs neblogai savo darbais „Momento“, „Prestižas“ bei „Pradžia“ ir nėra linkęs nuvilti žiūrovo, kadangi moka suderinti idėją su vizualizacija, kuri tinka komerciniam kinui, todėl ne visada galima burbėti ant „Forum Cinemas“ repertuarus – juk yra išimčių. 

Smagu filme sutikti žaviąją katytę Anne Hathaway, kuri plušėjo 10 mėnesių sporto salėse, kad įlįstų į odinius rūbus. Taip pat nepakartojama Marion Cotillard nepraleidžia progos pagundyti žiūrovų savo didelėmis akytėmis ir sodriu balseliu. O ką jau bekalbėti apie puikių vyrų aktorių kariauną? Tikrai, aktorinis darbas atliktas puikiai. Tiesą sakant, net nežinau, kas iš tikrųjų man nepatiko šiame filme, nes jis puikiai pastatytas ir tik žanro skonio reikalas, ar Jums patinka kaukėtų didvyrių istorijos, ar nelabai, nes tik visiškas beprotis gali po seanso taukšti, kad filmas iš didžiosios „Š“, nepasakydamas argumentų. Juosta išties stipri ir tikriausiai, vėl pasikartosiu, scenarijus yra šio filmo aukso gysla, nors gerai apmąsčius, ar kada Ch. Nolan kūrė filmą su skurdoku scenarijumi? Nemanau, tačiau scenarijus, kad ir koks jis puikus bebūtų, jį labai greitai galima sudirbti, o Ch. Nolan sekasi juos realizuoti.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Šiandien Jurgai Ivanauskaitei 51 - eri

Tiesiog pridedu šiandien spontaniškai gimusias mintis:

Jau. Man

(Jurgai Ivanauskaitei 51 gimtadienio proga)

Jurga, mūsų atsiminimų druska –

Saldesnė už medų.

Prie prasprogusios kriaušės dūzgia vapsva.

Ir senas geras bliuzas

Zvimbia dulkėtais saksofonais, lyg vienišos moterys

Prie staklių siūlų fabrike vėl svajotų apie penktadienio šokius...

Jurga, pusiaukelėje jau nebeišnyk,

Kaip užrašyti tekstai rašalu lietuje, išdėliojus popierių,

Kad ir dangus skaitytų verkdamas iš juoko arba nelaimės. Mes tarp lašų,

Susiglaudę kregždėmis, svajosime apie svajones, žinodami,

Kad jie neišsipildys šiame matavime ir reinkarnacijos rate,

Nes tau jau 51 – eri, o man tik 23.

Tau - Jau. O man – tik.

Ir tik... kitame gyvenime.

Arčiau vienas kito, arčiau vienas kito bedugnių,

Statysime sūpynes ir linguosimės po apdžiūvusiom kriaušėm,

Niūniuodami tą seną bliuzą iš senos praeities.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūdys ir kaulai" / "De Rouille et d'Os" / "Rust And Bone"

Sveiki,

Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausias darbas „Rūdys ir kaulai“ (Rust and Bone) (2012 m.), šiemet pristatytas tarptautinėje „Kanų kino festivalyje“ ir sulaukęs gerų tiek žiūrovų, tiek kino kritikų atsiliepimų, tad nedelsiant nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, kai tik pasitaikė pirma proga. 

Labai jau išraiškingas ir simbolinis pavadinimas garantuoja, kad filmas toli gražu nebus paviršutiniškas, o tuo labiau po stulbinančios J. Audiard sėkmės 2009 metais, kai pasirodė jo filmas „Pranašas“ – pastarąjį taip pat įtraukiau į būtinus pažiūrėti filmus sąrašą. „Rūdys ir kaulai“ be jokios abejonės yra sėkmingas filmas visais stambiais gabaritas – siužetu, režisūra bei aktoriais. Vos tik pamatęs Marion Cotillard, supratau, kad filmo „gerumu“ net nereikia abejoti, nes kol kas nemačiau nė vieno prasto darbo su šia Edith Piaf vaidmens atlikėja. Tiesa, nors iš esmės istorija pasakojama apie dviejų žmonių gyvenimus – vyro ir nelaimingos moters, tačiau – bent jau man – filmą nusvėrė vyriškojo gyvenimo pasakojimas ir, mano galva, daugiau buvo pasakojama vienišo tėvo istorija, nei orkų dresiruotojos tragedija. Taigi, kalbant apie aktorius, man net ryškesnis šįkart atrodė Matthias Schoenaertas, kurį kai kas galbūt turėtų pažinoti iš „Galvijo“ (2011 m.). Bet nedrįstu teigti, kad M.C. kažkuo nusileido – abu vaidmenys nepaprastai emocionaliai sudėtingi ir jiems reikėjo ruoštis nemaža laiko tarpą.

Vos nenumiriau juokais, kai kažkas iš komentatorių sulygino šį filmą su komedijiniu žanru turinčiu kitu prancūzų filmu „Neliečiamieji“ – toli gražu „Neliečiamiesiems“ iki šio filmo visomis prasmėmis. O šiaip „Rūdys ir kaulai“ pakankamai skaidrus realybės atspindys, kuris, kai kas jau ir pastebėjo, iš pradžių seanso metu kelia šiokių tokių abejonių, nes trūksta vidinės dramos, įtampos, tačiau pabaigoje ir filmo bėgyje tai atsiperka su kaupu. Filmas sukels ne vieną pamąstymą, o gal ne tik pamąstymą, bet ir išmąstymą. Dviejų žmonių nykstantys pasaulėliai iš visų jėgų bando kabintis į gyvenimą, vyras – vyrišku pradu, moteris – moterišku pradu, todėl šiek tiek nepateisindami vienas kito lūkesčių, įdomūs personažai, jų gyvenimo filosofija yra tarsi taiklus režisieriaus žaidimas aštriais realybės kampais, kuriuos pajusite, nebent po 15 minučių tiesiog galingai užparpsite ir pražiopsosite seansą. Smagu, kad filmas nedvelkė banaliais melodraminiais niuansais kaip gėlių dovanojimais, isterijos ašaromis, norais žudytis vienas dėl kito – ta meilė seksualinė ir kartu platoniška tarp personažų realizuojasi „atsargi“, sušiuolaikinta nykstančiame vertybių ir prieraišumo pasaulyje. Gražu ir kartu labai graudu.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls" / "Medianeras"

Sveiki visi,

Keliauju ir vėl į Argentinos kiną ir šįkart kino filmas „Gyvenimo sienos“ (Sidewalls / Medianeras) (2011 m.), dalyvavęs „Kino pavasaryje“, tačiau lyderiu netapęs. „Gyvenimo sienos“ – tai pakankamai emocionali ir įtaigi drama apie du žmones, gyvenančius greta. Taip, tai gan liūdna, melancholijos prisodrinta juosta, kuri retkarčiais sukelia liūdnus šypsnius ir tuo jis man labai patiko, nes atitiko dabartines mano gyvenimo nuotaikas. Neapsakoma žmogaus vienatvė mega pasaulio mieste Buenos Airėse, kur gyvena daugiau nei 11 milijonų žmonių, jautiesi tikrai mažas ir nereikalingas ir ta jausena, pasakojimo, režisūros stilius man buvo labai priimtinas.

Filmas gan paprastas ir šiuolaikiškas, tik jo transliacija ne tokia ir lengva, nes nelengva ištransliuoti nereikalingumo ir likiminį atsitiktinumo mikstūrą. Tema gali pasirodyti ganėtinai sudėtinga – šiuolaikinis žmogus urbanistiniame pasaulyje jaučiasi kaip skruzdėlė, o kad pabėgtų nuo beprotiškai plataus ir kartu labai izoliuoto pasaulio, jis panyrą į virtualų pasaulį ir jaučiasi visiškai apgailėtinas. Kažkur už nesamo lango bėga laikas gyvenimas, o jis personažams eina uždarose „batų dėžutėse“, kur esi mirtinai priklausomas nuo elektros, interneto, muzikos ir kartu vienatvės, kuri ir draugė, ir priešas. Visos mūsų norai ir laimės galbūt gyvena visai šalia – už kitos sienos, tik mes neįtariam. Iš esmės idėjine prasme lyg ir nieko naujo, tačiau labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą. Paliko įspūdį megapolio peizažai, kurie buvo ir didingi, ir kartu trapūs, kaip ir paties žmogaus gyvenimas. 

Filmas labai stipriai turėtų „sulįsti“ vienišiams, kitiems jis gali pasirodyti įdomus ir lengvas užkandis, tačiau visi filmai, kurie pasakoja apie šiuolaikinį egzistencijos galimybes BŪTI, mane asmeniškai daugiau ar mažiau sukrečia, sukrečia savo paprastumu ir kartu sudėtingumu – viskas viename ir tik individualus klausimas, kurią sieną jūs pasirinksite – tą lengvąją, ar tą, prie kurios kartais paverkiama?

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiko kilpa" / "Looper"

Sveiki visi,

Šįkart mano kino zonoje svečiuojasi filmas „Laiko kilpa“ (Looper) (2012 m.). Tai amerikiečių sukurta juosta su keliais žanriniais mišinukais – veiksmas, fantastika ir trileris. Filmas puikiai sutiktas ne tik žiūrovų, bet ir kino kritikų, tad nutariau, kad jeigu ir aš pažiūrėsiu, blogiau tikrai nebus... Žinote, kai jau esi matęs panašios konstrukcijos filmą t.y. žaidimai su realybėmis ir laiko pojūčiais, gali tik gūžčioti pečiais ir ieškoti kažko naujo juostos siužete. Taip, filmas tikrai turi savo originalumo, nors „Pradžiai“, kurį teko matyti prieš porą metų, toli gražu neprilygsta. 

„Laiko kilpa“ yra apskritai stipriausia juosta panašaus žanro, matytame per paskutinį pusmetį, tad galiu drąsiai ją rekomenduoti tiek paprastiems žiūrovams, tiek į gurmanišką kiną linkusiom personom. Filme sutiksite legendinį kietuolį Briuce Willį, kuris suvaidins personažą po 30 metų ir smarkiai išpopuliarėjusį Joseph Gordon – Levitt‘ą, pastarasis vaidino ir legendiniame filme „Pradžia“, tai mano galva, jam ne naujiena dirbti su panašaus žanro kūriniais. Taip, filmas įtraukia per 15 minučių, visos naujos pateikiamos sąvokos kaip „kilpos užrišimas“ ir pan., nekvaršina žiūrovui smegenų, kaip kartais tai daro mokslinė fantastika su savo sudėtinga terminologija. Smagu čia sutikti netikėtame amplua Emily Blunt, kurią vis matome daugiau komedijose ir romantinėse juostose kaip „Ir velnias dėvi pradą“, „Kartą Jemene“ ir t.t.

Jeigu ne tas faktas, kad iš ateities atsiunčiami žmonės nužudymui ir puiki idėja, kad žmogus persekioja save tame pačiame laike po trisdešimties metų, tikriausiai filme kažko trūktų. Ypač man spragelių pasitaikė siužeto plėtotėje ties antgamtinėm galiom, kaip mokėjimas judinti daiktus – kaip ta mutacija vyko ir vyksta, trūko šiokių tokių paaiškinamų, tačiau čia tikriausiai mano asmeniniai tokie pastebėjimai pačiam sau. Šiaip filmas pakankamai vykęs, įdomus, įtraukiantis, kuriame bus ir istorija, ir šiokios tokios įtampos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela