Filmas: "Zombių žemė" / "Zombieland"

Sveiki,

Jau seniai norėjau pažiūrėti ką nors lengvo ir į akis kadaise buvo kritęs filmas „Zombių žemė“ (angl. Zomblieland) (2009). Žinote, neaušindamas savo kompiuterio klavišų, būsiu saikingas ir pasakysiu, kad iš filmo tikėjausi kur kas daugiau. Prieš žiūrint šį filmą, kuriame pasirodo mano jau pamėgta Emma Stone, puikusis Woody Harrelson, pažiūrėjau IMDb ir kritikų vertinimus – jie buvo puikūs. Sakyčiau, pernelyg puikūs tokiam filmui kaip „Zombių žemė“.

Filmas panašus į zombiškųjų filmų parodiją, vietomis keliantis šypsnį, tačiau amerikietiški komedijų triukai manęs nė kiek nesujaudino. Taisyklių žarstymai per visą filmą: prisisek saugos diržą, pervažiuok zombiui per galvą – pasirodė pernelyg monotoniški, o dar didesnė nesąmonė buvo jaunuolio beatodairiškas troškimas permiegoti su Emma Stone, kai visas pasaulis apsėstas piktųjų zombių. Iš tikrųjų pirmoji filmo pusė buvo labai nuobodi, antroji gal kiek geresnė, tačiau taip pat viskas pernelyg sintetiška, nekėlė nei juoko, nei kažkokio susizombėjimo, nors ir stengiausi atsipalaiduoti, pasijusti kino salėje su besijuokiančiais žiūrovais, bet nepavyko.

Filmas iš esmės nieko gero. Nesudomino, nepralinksmino ir neįbaugino. Jaučiuosi taip, lyg būčiau išgėręs litrą tiršto E621 ir apnuodijęs organizmą. Yra planų sukurti filmo tęsinį, kuris turėtų pasirodyti 2015 metais, bet vargu, ar žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vardan..." / "W imię..." / "In the Name of"

Sveiki,

Ak, pradėsiu šabloniškai, kad dievinu naująjį lenkų kiną! Su režisiere Malgorzata Szumowska susipažinau prieš pusmetį, kai pažiūrėjau jos filmą „Jos“ (2011), kuriame pasirodė legendinė prancūzų aktorė Juliette Binoche, kuri šiuo metu kaip tik ruošiasi filmuotis dar viename šios režisierės filme. Na, o pats naujausias režisierės darbas pristatytas rinkai yra „Vardan...“ (lenk. W imnie...) – tai grynai lenkiškos atmosferos filmas, pasakojantis apie mažo nykaus miestelio kleboną, kuris laisvalaikiu užsiima dykinėjančių vaikų priežiūra, žaidžia su jais futbolą, dirba įvairius kaimiškus darbus. Tik pamažu ima ryškėti šio kunigo seksualinis potraukis jaunuoliams, o tiksliau – vienam iš vyrukų, kuris namuose turi atsilikusį brolį, o ir pats yra gana „skystokos“ prigimties ir labai prisirišęs prie kunigo...

Filmas „Vardan...“ – tai gana tamsus filmas, kuriame kaimietiškoje atmosferoje atsiskleidžia kenčiančio ir visaip kovojančio kunigo dvasia su savo potraukiu. Į miestelį atsibastęs jaunuolis pravarde „Blondinas“, pats dulkinęs vaikinus, paskleidžia žinią, kad kunigui patinka jaunuoliai vaikinai ir miestelyje pamažu ritasi kalbos, tik didžiąją filmo dalį neaišku, ar šie skandalai iš tikrųjų pagrįsti.

Filmas nėra itin ilgas, nesijaučia ir užtęsimas, viskas plaukia gana lėtai, kaimiškai, nors filme visada tvyro „tuoj sprogsiančio“ burbulo nuojauta – ta nuojauta ir yra filmo varomoji jėga. Galiu pagirti puikųjį lenkų aktorių Andrzej Chyra, kurį jau kine matau ne kartą ir vis kitokį. Puikus lenkų aktorius. Na, o filmas patiko, negaliu pasakyti, kad sužavėjo, nepritrenkė, viską čia režisierė sugalvojo gerai, gerai pateikė, nors ir kvepia šiek tiek pigiu nepriklausomu filmu, bet iškelta dvasinė kova su prigimtimi buvo teisingas ėjimas.

Filmą galėjote išvyste Kauno kino festivalyje.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dviejų seserų istorija" / "Istorija apie dvi seseris" / " A Tale of Two Sisters" / "Janghwa, Hongryeon"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Dviejų seserų istorija“, o kai kur galite rasti filmą pavadintą kaip „Istorija apie dvi seseris“ (angl. A Tale of Two Sisters) (2003), kurį režisavo Pietų Korėjos garsus siaubo trilerių režisierius Kim Jee-woon. Man asmeniškai nėra tekę matyti daugiau šio režisieriaus darbų, tačiau labai smagu, kad esu į savo sąrašus įtraukęs jo kur kas šviežesnį ir labiau pripažintą filmą – „Aš regėjau šėtoną“. Na, o filmą „Dviejų seserų istorija“ vertė neseniai atrastas įdomus saitas, kuriame keli žmonės verčia azijietiškus filmus ir serialus ir kuri pasivadinusi: azijietiškų filmų bei dramų vertimų komanda SUEMDWA SUBS, kuriame ir galite apsilankyti ir netgi, jei norite, įsiprašyti į jų komandą.

Na, o grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad visada pasiilgtu Azijos filmų, nesvarbu, koks jis bebūtų – žiaurus, pilnas kraujo, nesveikos erotikos, vaiduoklių ar meditacinio pobūdžio vaizdų. Džiugu, kad nors gabalėlis šio kino mus pasiekia, norėtųsi ir daugiau filmų iš šių šalių, ypač Pietų Korėjos filmų. „Dviejų seserų istorija“ – tai siaubo trileris, pasakojantis apie dvi seseris. Filmas lyg ir prasideda kaip psichologinė drama, kurioje ima vertis siaubingi sapnai, fantazija ir iliuzija, kol galiausiai išaiškėja siaubinga šeimos atmosfera. Tai išties gerai sukalta istorija, pilna rytietiškos estetikos – gamta, namų dekoracijos, girgždančios grindys ir, žinoma, patys azijiečių aktoriai savo fizinių kūnų išvaizda įneša į filmą tam tikros egzotikos. Labai patiko spalvos, kai kurie subtilūs kadrai, tačiau režisierius saikingas estetikoje, gal dėl to, kad kurti estetinius trilerius ne taip jau ir paprasta – prisiminkime iš Vakarų pasaulio Tarantino filmus.

Kadras iš filmo "Dviejų seserų istorija".

Filmas įtraukia, jį įdomu stebėti, kai kurie kadrai gali ir išgąsdinti, bet visumoje man filmas iš tikrųjų patiko ir net nesiruošiu žiūrėti amerikiečių 2009 metais perdirbtą kino juostą „Nekviesti svečiai“ – kuri identiškai bando atkartoti filmo eigą pagal Vakarų siaubo kino tradicijas, tačiau tokio pripažinimo, kaip ši juosta, deja, nesulaukė nei iš žiūrovų, nei iš kino kritikų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Okulus" / "Oculus"

Sveiki, kino maniakai, 

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti dar vieną siaubo filmą, kuris vadinasi „Okulus“ (angl. Oculus) (2013) – tai bene naujausias amerikietiško komercinio siaubo filmų rinkos produktas, kurio pavadinimą išvertus iš lotynų kalbos būtų – „Akis“. Po itin nevykusio seanso su filmu „Šėtono belaukiant“, nusprendžiau nepasiduoti ir griebti dar vieną, tik šįkart jau gerai įvertintą filmą.

„Okulus“ – tai nėra pirminis filmas apie vaiduoklių veidrodį, praeityje būta sukurta ir daugiau pasakojimų, bet šis tikriausiai bus sėkmingiausias filmo kūrėjų darbus, pasiekęs net Lietuvą. Iš esmės filmas tikrai neblogas, patiko savo atmosfera, nors ji gana iš pradžių šabloniška – garso takelio pamasintos įtampų scenos, žvilgsniai, atodūsiai ir bla-bla... Tačiau nustebino pats siužetas. Akivaizdu, kad siaubo filmus yra ištikęs idėjinis paralyžius, kurį nors kiek atšildo tokie filmai kaip „Okulus“, „Išvarymas“, pirmosios dvi „Paranormalaus aktyvumo“ dalys.

Siužetas netikėtas, žaismingas – tai paaiškėja juostai persiritus į antrąją pusę. Labai gražiai sužaista filmo laikais, veidrodžio iliuzija, tikrovės ir anapusinio pasaulio paralelėmis. Tai daugiasluoksnis laiko atžvilgiu pasakojimas, kuris šiek tiek praturtina filmą pasakojimo pobūdžiu. Patiko žavūs, jauni ir gražūs aktoriai – Karen Gillan bei Brenton Thwaites, kurių duetas man nejučia priminė „Jonukas ir Grytutė: Raganų medžiotojai“ vaidybinį duetą. Filmas pasirodė neužtęstas, tikslingai subalansuotas, vietomis sukėlęs tikrai vykusį susidomėjimą, kad ėmiau klausti – kas per velnias, ar jie kartais patys negyvena veidrodyje? Ir tas susidomėjimas, sprendimas, mįslės buvo tikriausiai geriausia, ką davė šis filmas. O kas dėl paties siaubo? Sunkoka mane išgąsdinti filmuose, bet vis labiau imu prisiminti vaikystę ir senus gerus bauginančius filmus apie pilies vaiduoklius bei nesuromantizuotus vampyrus. Kur dingo šie filmai? 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Liūdno parašiuto popietė

Sveiki,

Kažko liūdna kaip senam Vietnamo karo veteranui. Naktimis sapnuoju karą ir paauglio suplėšytus dienoraščių draiskanas, sugulusius it melsvą sniegą ant kedrų. Tikrai. Kam visa tai? Tie sapnai. Pilni žibalo ir neatsargumo – visada yra tikimybė, kad parašiutas neišsiskleis. Ir kas tada? Netikrumo valandos, kai viskas VIS VIEN.

O juk būta. Tikrai būta tai. Skaičiau, rodos, prieš trejus metus, kada vyrui neišsiskleidė parašiutai. Net tas atsarginis, kuris visada visada išsiskleidžia, sako instruktoriai. Bet. Ne. Neišsiskleidė. Nežinau, kaip toli gali pasiekti mus telefono signalai, bet vyrukas, supratęs, kad atėjo paskutinioji, nusiuntė iš krentančio dangaus žinutę, kad ją myli, jeigu ką... Jeigu kartais... Taip, mirtų. Galimas daiktas, kad ji tą žinutę gavo tik tada, kai jam liko 10 metrų iki žemės...

Apie tai turi būti kuriami filmai. Su tokiomis liūdnomis pabaigomis kaip ir to vyruko gyvenimas. Kai lieka kažkur sudegintų dienų pelenai. Sūrūs, pilni geležies rūdžių ir nebeatpažįstami. Kartais, tokiomis valandomis atrodo, kad mes neiname niekur kitur, o tik į pelenus ir druską, neturėdami atsarginio parašiuto.

Jūsų Maištinga Siela