Filmas: "Vaiduoklis" / "Vaiduoklis rašytojas" / "The Ghost Writer"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti ir pristatyti kino Roman Polanski filmą „Vaiduoklis“ arba kitur tiesiog verčiamas kaip „Vaiduoklis rašytojas“ (angl. The Ghost Writer) (2010). Na, su R. Polanski kūryba kine jau draugauju ir žaviuosi nebe pirmus metus, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie šį jo kūrinį. Po „Rozmari kūdikis“ (1968), kurį žiūrėjau aną savaitę, šis filmas atrodo visiškai kitoks tiek dėl į kiną atėjusių naujovių, tiek dėl savo žanro.

„Vaiduoklis rašytojas“ – tai politinis trileris, kuris savo didėjančiu intensyvu man iš esmės priminė tą intelektualųjį W. Allen‘o kiną, kur svarbiausia tampa ne tiek pati istorija, kiek pasakojimo maniera ir jos skaidrumas. Atrodo, filmas atsisako Holivudinio šabloniško pasakojimo intensyvumo t. y. nėra to mums įprasto intensyvaus šablono – užuomazga, kulminacija ir finalas, kai nuo užuomazgos jau aišku, kuo pasibaigs visas filmas. Ne, R. Polanski leidžia mėgautis tartum tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais plepalais, kaip tarkim W. Allon‘o kine, mėgautis tuo, kad personažas geria kavą ir negali susidoroti su darbu, užnūsta, nors iš esmės jį kamuoja vidinė depresija, jaudulys. Ir nereikia čia triukų, intensyvių bėgiojimų besislapstant nuo kulkų. Aišku, man labai nepatinka politiniai filmai, nesu jų gerbėjas, tačiau taip, kaip Polanskis papasakojo „Vaiduoklio rašytojo“ istoriją, visgi sužavėjo.

Nepaisant man simpatijų šiai kino juostai, manau, kad tai vienas silpnesnių režisieriaus filmų jo kūrybos kinografijoje. Labai man patiko Ewan McGregor pasirodymas. Apskritai mėgstu, kai filmas pasakoja rašytojo kūrybos kančias, geresnio varianto tikriausiai režisierius, pasirinkdamas aktorių pagrindiniam vaidmeniui, negalėjo surasti. Pierce Brosman nėra mano mėgstamiausias aktorius, nesu matęs nė vieno filmo su juo, kuriame jis mane sužavėtų, o šis filmas taip pat nėra išimtis – jo figūra filme gal ir labai svarbi, tačiau jo pasirodymai lakoniški, lengvabūdiški ir kaip aktoriniai niuansai neįsimintini, ko negalėčiau pasakyti apie sodrius ir įtikinamus moterų vaidmenis.

Ar bereikia pridurti, kad filmas pelnė daugybę prestižinių tarptautinių kino apdovanojimų ir nominacijų? Tai tiesiog geras filmas ir nieko čia per daug neprikiši, nebent tik skonio reikalą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Ugniaspalvė lapė"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Vanda Juknaitė yra viena iš tų šiuolaikinių lietuvių autorių, kurios kiekviena knyga sulaukia nepaprasto skaitytojų pripažinimo ir susidomėjimo. Ji viena labiausiai sukrečiančių mūsų rašytojų, nors ir nelabai produktyvi, tačiau turinti labai svarų žodį nūdienos literatūroje, už kurį ji buvo 2008 metais įvertinta Nacionaline literatūros premija.

Tikriausiai buvau viską skaitęs iš V. Juknaitės literatūros ir tik viena Ugniaspalvė lapė kažkaip pasiliko užnugaryje, nes ji kažkodėl mažiausiai minima autorės bibliografijos paradigmoje. Na, ir dėl to, kad knygą gana sunku, bent man pačiam, buvo rasti. Pirmą kartą (ir kol kas paskutinį!) Ugniaspalvė lapė pasirodė 1983 metais Pirmosios knygos serijoje. Šią knygos seriją sėkmingai ir toliau tebeleidžia Rašytojų sąjungos leidykla.

Gal pradėsiu nuo to, kad griebiau Ugniaspalvę lapę vis dar tikėdamas atrasti Vandą Juknaitę tokią, kurią ją pradėjau matyti Stiklo šalyje, visgi pirmoji jos knyga labai daug kuo skiriasi nuo būsimų kūrinių. Ugniaspalvė lapė visų pirma priklauso tradicinės prozos krypčiai ir čia žodis dar nėra tas, kuris desperatiškai ieškotų prasmės esančios už žodžių, dar nėra postmodernizmo šaknų, tų baisiai skaudžių pauzių, kurios alsuos būsimuose V. Juknaitės kūriniuose, bet jau instinktyviai eita link to, ką mes vadinama „juknaitiškumu“.

Pirmoji V. Juknaitės prozos knyga pradeda amžiną autorės pamėgtą temą – motinystė ir kaimo agrarinės kultūros nykimą, jos transformaciją per momentinį žmogaus dvasios, naujos realybės lūžį. Šioji knyga yra tarsi įvadinė studija, nenoriu pasakyti sumenkindamas, bet tebūnie tas žodis „apmatai“ pagrindinėms autorės kūriniams. Ugniaspalvę lapę sudaro apysaka ir keletas apsakymų, veikiau novelių, kurios pasėja pagrindinį grūdą neįkainojamoje autorės kūryboje.

Ugniaspalvė lapė pasakoja apie mergaitę Dinutę, kuri mokosi internate, bet retsykiais grįžta namo. Mergaitė ligota, jautri, bet toli gražu nekvaila, turi stulbinamą vaikišką pajautimą, žino, kas yra gerai, o kas yra blogai. Štai čia V. Juknaitė jau analizuoja vaiko psichologiją, eina į pasibaigiančio saugaus pasaulio ribų supratimą vaiko galvelėje. Pasakojimas gana šakotas, čia nuklystama ir apie motinos santykius su ją palikusiu vyru, čia skiriama dėmesio seneliui, kuris merdėdamas bando pasidžiaugti vaizdiniais pro langą ir t. t. Visi šie vaizdiniai iš tikrųjų gana niūroki, Dinutė yra įspęsta į laukinį žmonių pasaulį, kur taip tausojama tikro rūpesčio ir meilės. Ji yra priversta augti brutalioje aplinkoje ir kartu neprarasti ryšio su pačiu gyvenimu, atrasti gerumą už žmogiškojo pasaulio šiurkštybės, kad suprastų, kas yra gyvenimas, kodėl vieni kitiems žmonės yra, banaliai tariant, nedraugiški.

Rašytoja Vanda Juknaitė.

Esminis Dinutės dvasinis suvokimo lūžis įvyksta, kai ji vieną dieną pamato lapę, sėlinančių į vištidę: „Mergaitė nemokėjo paaiškinti, o ir pati dar nesuprato, jog tą akimirką ji pajuto nuožmią, laukinę gamtos jėgą, lemtingus ir nepakeičiamus dėsnius, kurie liepia žmogui gimti, medžiui augti, žvėriui žudyti“ (p. 42). Jau šioje apysakoje Vanda Juknaitė dėlioja ir veda esmingus žmogaus egzistencinius klausimus, kelia jų slėpiningą prigimtį. Teksto raiška, kaip minėjau, labiau tradicinė, čia retsykiais, kad ir taupiai, neišvengiama poetiškų gamtos aprašymų, tarsi bandoma gretinti žmogaus dvasią su gamtos duotosiomis galimybėmis. Šį rašymo metodą itin mėgo mūsų klasikiniai rašytojai, pvz., Ignas Šeinius, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt.

Knygoje esama ir keletas apsakymų. Vienas iš man labiausiai patikusių buvo Visiškai nenormalūs, kuriame pasakojama apie prasigėrusį bedarbį Marašinską, kuris nebetekęs gyvenimo prasmės, eina per kaimus ir apdainuoja gyvenimą. Aplinkiniai mato jo skausmą, bet jų abejingumas tiesiog žudantis, todėl Marašinskas bando pasikarti po lazdynu, bet jį išgelbsti kaimynas. Po lemtingo egzistencinio sukrėtimo, laukiant šalnos (tarsi aliuzija į Broniaus Radzevičiaus novelę Šiąnakt bus šalna), vyras nusprendžia gyventi kitaip, bet jį staiga ištinka mirtis. Mirtis apsisprendimo gyventi toliau akimirką – tai viena sukčiausių likimo ironijų. Iš esmės šis apsakymas yra griūvančios kaimiškos kultūros ir kartu skaudus nužmogėjimo vaizdinys. Šį apsakymą kuo puikiausiai pratęs romanas Šermenys.

Trumpuose apsakymuose dominuoja kaimiškoji kultūra, kuri pamažu skausmingai išgyvena urbanizacinį periodą. Toji žmonių karta jaučia sovietizacijos skausmingus padarinius, savo gyvenimo menkumo ir beprasmybės proveržį, begalinę vidinę tuštumą, apie kurį bus rašoma Šermenyse bei Romualdo Granausko Gyvenime po klevu. Nykimo ir sunykimo momentas skausmingas ir tai jaučiama tekste, jaučiama, kaip veikėjai jaučia, bet negali, nesugeba žodžiais apsakyti, kas su jais vyksta. Šių žodžių nebuvimą Vanda Juknaitė toliau aprašys vėlesnėse savo kūrybos flotilėse ir tai bus visiškai naujo ir dar lietuvių literatūroje neskaityto teksto raiška.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rozmari kūdikis" / "Rosemary's Baby"

Sveiki,

Tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris nors kiek mėgsta kiną ir kuris nebūtų girdėjęs legendinio režisieriaus Roman Polanski. Bent jau jo filmą „Pianistas“ (2002) tikrai daugelis iš mūsų esame ne tik girdėję, bet ir matę. Šįkart noriu pakomentuoti jo kur kas senesnį filmą „Rozmari kūdikis“ (angl. Rosemary‘s Baby) (1968). Tai romano ekranizacija, kuri tikriausiai patiks kiekvienam nors kiek save gerbiančiam kinomanui. Tai išties, dabar galvoju, stulbinamas filmas, nors ir sukurtas labai seniai. Neįtikėtinai gera atmosfera, įtampa, poros santykiai ir mistika, kurie tokie bauginantys, kad tiesiog prikausto tave prie ekrano ir nebepaleidžia.

Visgi šiuolaikiniai siaubo filmai turėtų labai žemai nusilenkti šiam filmui, nes jie nebetenka savo sielos, dvasinės įtampos, vibracijų, kokį duoda klasikiniai siaubo filmai. Čia tikriausiai kaltos Vėlynės ir Helovynas, kad ėmiau ir pažiūrėjau šį siaubo filmą, bet tikrai nesigailiu. Filmas puikios prabos, nors kantrybės, žinoma, su juo reikia. Pati istorijos mistifikacija man priminė S. King‘o romanų konstruktą, būtent šis rašytojas ir jo ekranizuoti romanai yra ganėtinai panašios „dvasios“, turiu galvoje, senąsias ekranizacijas, nes mūsų šiandienos siaubo filmai tiesiog nebegyvi ir laikosi tik dėl specialiųjų efektų, pasiduoda masinėms pataikavimams ir praranda turinį, lieka tik neoriginali forma...

„Rozmari kūdikis“ stebina ir savo raiška ir įtaigumu, aktoriai turi ką veikti, gali save išreikšti ir tą pastebėjo kino kritikai, kurie atidavė antro plano aktorei Ruth Gordon „Oskarą“, po šio apdovanojimo ilgus dešimtmečius niekas negaus „Oskaro“ iš siaubo filmų kategorijos, iki pat „Avinėlių tylėjimo“ laikų.

Sakau, filmas puikus, toks puikus, kad noriu pamatyti visus R. Polanski filmus. Dabar. Nedelsiant.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldžios svajonės" / "Sweet Dreams"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Saldžios svajonės“ (angl. Sweet Dreams) (1985), kurį režisavo Karel Reisz, tas pats režisierius, kuris ekranizavo „Prancūzo leitenanto moterys“ (1981). Šįkart tai paskutinis ilgo metražo režisieriaus darbas, kuris pasakoja apie legendinę amerikiečių dainininkę Patsy Cline gyvenimą. Patsy Cline, kaip žinia, žuvo lėktuvo avarijoje savo sceninės šlovės viršūnėje, palikdama savo vyrą ir vaikus...

Patsy Cline pradėjo savo karjerą dainuodama vienoje užeigoje country stiliaus dainas, netrukus ji išsiskyrė su tuometiniu vyru ir užmezgė aistringą romaną su savo gyvenimo vyru, kuris jai buvo retsykiais per žiaurus, mušdavo ją, o ir nevengdavo „nueiti į šoną“, tačiau pats buvo labai pavydus. Apie šiuos santykius ir sceninį gyvenimą ir sukasi viso filmo struktūra. 

Na, filmas tikrai nėra itin įspūdingas, bet labai geras tai tikrai. Jeigu Jums kažkiek patiko „Asmens sargybinis“, tai šis filmas taip pat patiks. Tik šįkart pasakojama apie realiai gyvenusią moterį ir jos gyvenimą. Filmas gal ir senas, tačiau neišsigąskite, jis tikrai turi gero parako ir atitinka gero, skoningo ir įtaigaus biografinio filmo elementus. Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukuria legendinė aktorė Jessica Lange, kuri gauna berods ketvirtąją savo karjeroje „Oskaro“ nominaciją. Jos vaidyba nepriekaištinga, šitoks įsijautimas į stilių, laikmetį ir panašumas į realią atlikėją nepaliko nepastebėtas ne tik kino kritikų, bet ir žiūrovų. Labai patiko ir Ed Harris aktoriaus pasirodymas. Šis aktorius daugiau ar mažiau pasirodo puikiai, bet vis praslysta pro mano akis jo besikeičiantis veidas ir amplua, kad tiesiog vėl reikėjo žvilgtelėti į jo filmų biografiją. Radau vieną filmą, kuris man labai patiko su juo, kur demonstruojama aukšta vaidybos technika – tai Agniežkos Holand pastatytas filmas „Kopijuojant Bethoveną“ (2006).

Šiaip filmas man išties labai patiko tiek dėl aktorių, tiek toji papasakota istorija. Ir, žinoma, jei ne Jessica Lange, tikriausiai, šio filmo niekada nebūčiau pamatęs. Visgi tai vos kiek silpnesnis dėl savo siužetinių vingrybių filmas už jos ankstesnį „Oskarinį“ filmą „Francis“, bet šiaip rekomenduoju pažiūrėti „Saldžias svajones“. Filmas pavadintas P. Cline vienos dainos pavadinimu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.1

Kaip sakant, „prie progos“, siūlau pasiklausyti Patsy Cline „Crazy“ dainos:

Jūsų Maištinga Siela