Filmas: "Ekskursantė" / "The Excursionist"

Sveiki,

Paskutiniuoju metu nesu itin patenkintas lietuvišku kinu, nes jaučiu ryškų proveržį formuoti pramoginį savitą lietuvišką kiną, atsisakant poetikos, egzistencinės gelmės. Lyginant su estų kinu, mūsų kinas nėra toks aštrus, socialiai įdomus, tačiau kaip visada pasitaiko išimčių. Taip galėčiau apibūdinti ir Andriaus Juzėno filmą „Ekskursantė“ (2013), kuris pelnė išties puikių įvertinimų tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. „Vilniaus geto“ režisierius toliau lieka ištikimas istorinėms tragedijoms. Nuo žydų genocido, jis pereina prie lietuvių tremtinių pasakojimo.

Prisipažinsiu, kad pati pradžia buvo vizualiai labai graži, tačiau man trūko vietomis dramatizmo ir, tiesą sakant, buvo gana nuobodu, kaip mergaitė Marija-Maša atsiduria Altajuje ir gyvena pas vietinę močiutę. Na, sakau, grūdų sėjimo simbolika tuo ir pasibaigė, negi dabar pusę filmo žiūrėsiu, kaip ji mokosi iš močiutės rusų kalbos. Bet netikėtai siužetas pateikia įdomybių. Tai tik pradžia mažos mergaitės didelės kelionės atgal į Lietuvą, pilna moralinių, politinių principų laužymų ir mirtinų pavojų. Filmas išties geras, patiko mažosios Anastasijos Marcenkaitės vaidyba, kuri įvertinta „Sidabrinės gervės“ statulėle. Filme šmėkšteli ir rusų, ir lietuvių aktoriai, režisierius nevengia dirbti su kitataučiais nuo „Vilniaus geto“ laikų. 

Ką galiu aš pasakyti apie gamtos vaizdus? Jų išties yra labai gražių, sodrių. Dramos irgi pakanka, įdomiausia pasidaro, kai Maša patenka į vaikų mokyklą, kurioje jie militaristiškai muštruojami. Ne ką mažiau jaudina ir pati filmo baigtis. Kelionė verta pati savęs, kuri baigiasi simboliniu pralaimėjimu ir savotišku simboliniu laimėjimu, brėžiančiu punktyrą visų lietuvių tremtinių tragediją – sunaikinti mūsų šviesūs ir saulėti gyvenimai, mūsų namai, pasėliai, žydinčios obelys. Dėmesys istorinėms mūsų šalies tragedijoms nėra atsitiktinis, nes juk 50 metų kinu mes negalėjome kalbėti apie savo tautos tragedijas, todėl pasirodantys tokie filmai kompensuoja šio kino nebūvimą ir primena mums ir visam pasauliui, kad tokios tautos patirties nevalia užmiršti.

Šiaip filmas vertas dėmesio. Gal „Vilniaus getas“ anuomet man padarė didesnį įspūdį, nes buvo brutalesnis, tačiau neblogai ir „Ekskursantė“, kuri tarptautinėje filmų arenoje tikrai nedaro gėdos lietuviškam kinui.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Selma" / "Selma"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Selma“ (angl. Selma) (2014), kurį režisavo Ava DuVernay. Na, ši režisierė visada daug dėmesio skyrė juodaodžių teisėms ir jų socialinei aplinkai, todėl visai nenuostabu, kad paskutinis jos darbas, kuris, beje, buvo nominuotas „Oskarui“, irgi sulaukė skaudaus istorinio juodaodžių teisių kontekstinės analizės. Filmas pasakoja apie realiai egzistavusius žmonės septinto dešimtmečio pradžioje, kai konservatyviose pietų JAV valstijose vis dar buvo žymiai diskriminuojami juodaodžiai, jie mušami ir šaudomi be jokios atsakomybės, jiems neleidžiama balsuoti. Sunku įsivaizduoti, kad visa tai buvo prieš 50 metų, nes dabar be juodaodžių JAV sunkiai įsivaizduojama kaip demokratinė valstybė...

Filmas išties geras. Kasmet mes sulaukiame po keletą tikrai kokybiškų ir gerai finansuojamų filmų apie juodaodžių teises, pradedant nuo vergovės ir baigiant tokiais kaip „Selma“ (pvz., iš paskutiniųjų: „Liokajus“, „Tarnaitė“, „12 metų vergovės“ ir t. t.). Tokios JAV socialinės istorinės bėdos visada jautriai vaizduojamos kine, todėl filmai sulaukia vien už dėmesį istorinei raidai daug pagyrimų. Selma – tai miestelis Alabamos valstijoje, kuriame kilo juodaodžių „gandiškasis“ pasipriešinimas. Taikūs vietiniai juodaodžiai žygiuoja į Montgomerio miestelį, kad praneštų pasauliui ir atkreiptų JAV prezidento dėmesį į jų nelygias teises su baltaodžiais. Filmas išties įkvepiantis, jame pateikiamas istorinis herojus Martin King Jr., kuris labai prisidėjo prie šio žygio, pakeitusio juodaodžių teises JAV-ose visiems laikams. Nors realiai Kingas buvo nužudytas po ketverių metų nuo vaizduojamų įvykių, tačiau šis jo žygis su Selmos gyventojais įėjo į istoriją.

Filme daug žiaurumo ir neteisybės. Sunku kai kada žiūrėti, kai baltaodžiai tvatija lazdomis paliegusį žmogų ir tempia kruviną grindiniu. Tai labiau primena nacizmą, nei „gynybą“ ir visuomenės tramdymą. Yra užaštrintų vaizdų, daug moralės ir tiesos paieškų, kurie neleidžia žiūrovui likti abejingiems. Filmas paveikus emociškai, bet visgi, manding, man tai nėra geriausias matytas filmas apie juodaodžių teises. Gal dėl to perdėto M. Kingo didvyriškumo iškėlimo (aišku, būta dėl ko), gal dėl kažko kito, filmas truputį pasirodė piešiamas, trūko ir kitoniškos režisūros. Be jokios abejonės, filmas vis tiek labai geras. Jame pasirodo tokios žvaigždės kaip Tom Wilkinson, Opra Winifrey, na, nuo šiol gal jau ir talentingu aktoriumi tituluojamas David Oyelowo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leviatanas" / "Левиафан" / "Leviathan"

Sveiki,

Šįkart apie itin ypatingą filmą „Leviatanas“ (angl. Leviathan) (2014), kurį režisavo mano ko gero pats mėgstamiausias šiuolaikinio rusų kino režisierius Andrei Zvyaginstev. Anksčiau matyti jo filmai „Sugrįžimas“ (2003) bei „Jelena“ (2009) buvo ne ką mažiau pritrenkiantys, nei „Leviatanas“. Ilgai teko laukti filmo, apipilto pačiais įvairiausiais apdovanojimais, tačiau pačioje tėvynėje smarkiai kritikuojamas, kadangi nusako Putino respublikos formuojamas visuomenines ydas, labiausiai pažeista teisingumo ir teisėsaugos pusiausvyra. Nenustebčiau, jei po šio filmo režisieriui būtų sąmoningai valdžios užkirsti keliai tęsti režisieriaus kūrybinį gyvenimą, turint galvoje, kad paskutiniu metu ypač sustiprėjo propagandinis informacinis karas ir Putino formuojami susidorojimo aktai su menininkais.

„Leviatanas“ – puikiausias filmas, kuris interpretuoja simboliškai per šiandienos Rusijos realijas Biblijos eilutes. Su Jobo knyga susietos simbolinės prasmės pasakoja apie skaudžią žmonių neteisingumo istoriją. Kodėl oligarchai ir kriminalinio pasaulio žmonės klesti ir veidmainiškai lankosi cerkvėse, o lyg ir dorai gyvenantis, bet nuo Dievo nutolę žmonės yra traiškomi likimo. Filmo interpretacijos nevienareikšmiškos ir labai įdomios. Galima vienaip interpretuoti per Bibliją ir galima į filmą žvelgti kaip į savotišką Putino demokratijos dūmų uždangos išsklaidymą ir kritiką. Tiesą sakant, buvo labai nelengva žiūrėti į teisingumo paskandinimą, žlungančius likimus ir neteisingumo iškėlimą. Filmas smarkiai veikia emocijas ir teisingumo jausmą, puikiai žongliruoja moralinėmis vertybėmis ir valdžios godumu, puikiai gretina doroves ir nuodėmes, faktą su tikėjimo interpretacija.

Be jokios abejonės, filmas paralyžiuoja morališkai, netgi kelia pasipiktinimą, kaip šitaip galima. Pasirodo, galima, todėl filmas man be galo patiko. Laikau jį vienu geriausiu matytu šiais metais ir net šiek tiek gaila, kad „Oskarą“ pelnė lenkų filmas „Ida“, o ne „Leviatanas“.

Leviatanas – mistinė jūrų pabaisą, panaši į slibiną, tampa filmo simboliu ir daugiavariantiška interpretacija. Man asmeniškai – tai egzistencinės gelmės priartėjimas prie mirties, to, kas taip jaučiama ir taip neigiama vartotojiškoje korumpuotoje Putino visuomenėje. Visi mes pavirsime kaulais, visi mūsų siekiai, moralė išnyks ir liks tik tie kaulai palei jūrą. Teisingumas, tiesa – ji tik neatstatoma jokiais praradimais ar atgavimais. Todėl leviatano interpretacijos reikalauja nevienadienio apmąstymo ir diskusijų po filmo. Filmas daugiau nei nuostabus perlas, jis tampa egzistencinių gelmių pajautos veidrodžiu, į kurį taip sunku žiūrėti. Nieko nebepasakiau apie rusų nuostabius aktorius – jie pritrenkiantys, jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purpurinės upės" / "Les rivières pourpres" / "The Crimson Rivers"

Sveiki, kino žiūrovai,

Mėgstu mistinius trilerius. Kasmet jų tenka pamatyti apie penkis, tai šiemet iš jų – „Purpurinės upės“ (pranc. Les rivieres pourpres) (2000). Filmas tai vienas iš jau klasika tampančių mistinių trilerių su biblijinėmis misterijomis, kur susiduria faktai ir religiniai prietarai. Taip, filmo visas žavumas yra prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitz mokėjimas mistifikuoti, kiekvienoje scenoje sukaupti energiją ir prifarširuoti žiūrovo vaizduotę plečiančių metaforų ir simbolių. Būtent metaforos ir simboliai „užmėto pėdas“ ir filmas iš dalies, bent pirmąją valandą, tampa nenuspėjamas. Nenuspėjamumas trileriuose yra vienas iš nuostabiausių dalykų, nes kuo ilgiau išlaikoma paslaptis ir intriga, tuo žiūrovas labiau prilipęs prie ekrano.

Filmas išties neblogas, gal neprilygsta amerikiečių filmui „Mistinė upė“ (jis nėra perdirbtas), tačiau šarmo turi. Siužetas puikus, puiki režisūra ir, žinoma, prancūzų aktoriai. Tikriausiai visiems labiausiai įsiminė ne Jean Reno, bet charizmą spinduliuojantis niekšiškasis Vincent Cassel personažas. Su pastaruoju pažiūrėjus keletą filmų – abejingas tikriausiai palieka tik retas arba visiškai aklas. 

Yra sukurtas ir šio filmo tęsinys, tačiau be V. Cassel ir pasikeitė režisierius. Antroji dalis, anot kritikų ir žiūrovų, kur kas prastesnė, todėl nežinau, ar kada pasiryšiu žiūrėti prastesnė „Purpurinių upių“ dalį. O šiaip tikrai rekomenduoju, kas mėgsta mistinius trilerius (o tai vienas mano mėgstamiausių žanrų!), tai tikrai verta pažiūrėti. Gal filmo pabaiga kiek pernelyg išrišama banaliai – susišaudymas, sniego lavina, bet viso filmo paslaptys taupiai išlaikomos vieningoje intrigoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vidža lentelė" / "Ouija"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti siaubo filmą „Vidža lentelė“ (angl. Ouija) (2014). Na, siaubo filmų apie dvasių lentą su visa abėcėle yra sukurtas ne vienas. Daugybę pasakojimų yra ne tik filmų ekranizacijos, bet ir realių liudijimų, kurie baigdavosi apsilankymais pas kunigą ar net mirtimi. Tai debiutinis Stiles White filmas, kuris mane iš esmės gana nuliūdino...

Neskaitant gana prastos aktorių vaidybos klišiniame filme, mane nuliūdino pats siužetas – nuobodus nuo galvos iki kojų. Burtų lenta prišaukia name glūdinčias dvasias ir su jomis imasi kovoti jauna mergina, nesistengdama kreiptis nei į kunigą, nei į kitus patarėjus. Primena vaiduoklių medžiotojus, pasigūglinus vieną vikipedijos straipsnį. Aišku, aktoriai gražūs, tačiau jų veiksmai, logika labai siaura, nuspėjama ir neįdomi. Kažkaip mirtis visiškai negąsdina personažų, krenta visi kaip lapai, bet vis tiek lenda į meškos spąstus – na, banaliau nebūna, bet kitaip, matyt, istorija nesivystytu.

Aišku, buvo keletas vietelių, kada šiurpuliukai perbėgo, bet tos filmo scenos neįspūdingos, neturi jokios inovacijos ir apskritai juosta standartinė, praleisti laiką šiaip sau. Nelabai tais įspūdžiais ir pasikrausi, kai viskas žinoma, nuspėjama ir tas įdomumas tampa labai jau paviršutiniškas, tik laukimas, o gal filmo kūrėjai visgi pateiks kokių nors staigmenų, bet rezultatas visgi būna nujaučiamas po 15 minučių seanso – nieko naujo.

Filmas lengvas, neįpareigojantis, nieko neišsiskiria iš prastų filmų. Siužetas menkas, aktorių vaidyba karkasinė. Apibendrinimas: filmas – klišių klišė, tačiau, kas sakė, kad ir tokio negalima žiūrėti?

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb:4.4

Jūsų Maištinga Siela